Parodos, prizai ir karantinas

2020-ieji yra išskirtiniai metai keramikės Rūtos Šipalytės kūrybinėje biografijoje: laimėta I vieta ir prof. Liudviko Strolio premija 6-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje „Naujas / Fresh“ (galerija „Arka“, Vilnius), gautas garbingas LDS auksinio ženkliuko apdovanojimas, surengta personalinė paroda „Fragmentai“ VDA galerijoje „Lauko expo“ Vilniuje.

Kaip vertini savo šių metų kūrybinius pasiekimus, turint omeny banguojančią pandemijos situaciją? Kas Tau padėjo susikoncentruoti, nuo ko atsiribojai, norėdama įgyvendinti savo sumanymus?

Pandemijos situacija kol kas didelės įtakos kūrybai nepadarė. Dalykai, kurie buvo svarbūs ir aktualūs, tokie ir liko. Nepasikeitė ir dienos ritmas: ir dabar, ir iki pandemijos į dirbtuvę važiuoju ir joje kuriu viena. Kita vertus, susiklosčiusi situacija padėjo ištrūkti iš planų gausos, įtempto darbų grafiko, terminų spaudimo. 2020 m. pavasarį, kai renginiai vieni po kitų buvo atšaukti, neliko užsakymų, gal ir paradoksas, bet man palengvėjo. Pagalvojau, nors kiek atsipūsiu.

Tuo metu nepuoliau kurti tik to, ko troškau. Pirmiausia, ką padariau pavasarį – gerą mėnesį kuopiau savo dirbtuvę. Tuo metu gyvenau iš Kultūros ministerijos paskirtos trijų mėnesių kūrybinės prastovos menininkams. Na, o jau vasarą pradėjau kūrybiškai. Ramiai grįžau darbuotis prie dar iki pandemijos paskubomis pradėtų naujų kūrinių. Tikrai buvo gera, kad galiu skirti daugiau laiko parodinei veiklai. Taip ir atsirado kūrinys, Vilniaus keramikos meno bienalėje laimėjęs pirmąją vietą ir prof. Liudviko Strolio premiją.

Kuo Tau svarbi šįmet gauta prof. Liudviko Strolio premija, išvis dalyvavimas šioje ir ankstesnėse Vilniaus keramikos meno bienalėse?

Vilniaus keramikos meno bienalė organizuojama nuo 2010 metų. Šis renginys darosi vis rimtesnis ir profesionalesnis, pritraukia vis daugiau norinčių dalyvauti ar prisidėti organizuojant. Siekiant objektyvaus apdovanojimų skyrimo, šiemet buvo pakviesta tarptautinė atrankos komisija. Taigi, įdomu ir pasivaržyti, pasitikrinti, kokioje pozicijoje Lietuvos keramikos meno kontekste esu. Nors kuriu ne dėl laimėjimo, man kūryba yra natūrali būsena.

Prof. Liudvikas Strolis yra Lietuvos profesionaliosios keramikos pradininkas, tad, manyčiau, bet kuriam keramikui gauti jo vardu pavadintą apdovanojimą – tai lyg pajusti jo įvertinimą ir palaiminimą tęsiant lietuviškos keramikos kelionę. Man šis laimėjimas – pripažinimas, kad kuriu ne veltui, kad kiti pastebi ir perskaito mano mintį, jausmą. Šiaip ar taip, apdovanojimai yra menininko veiklos kokybės sertifikatai, kurie svarbūs rašant paraiškas, siekiant stipendijos ar norint dalyvauti projektuose.

Kokias menines tendencijas pastebi dabartinėje lietuvių keramikoje? Kaip jos siejasi su Tavo kūrybos aktualijomis?

Šio laikotarpio lietuvių keramikų kūryba labai įvairi. Negalėčiau išskirti kokios nors vienos vyraujančios tendencijos. Kuriama tiek figūratyvinė, tiek abstrakti plastika. Abi išraiškos dažnai susipynusios su jausmingumu, poezija. Mažiau pamatysime minimalistinės, dizaino krypties, tačiau yra ir jos.

Keramika yra susijusi su gana sudėtinga, įgūdžių reikalaujančia technologija. Egzistuoja didžiulė šios medijos medžiagų panaudojimo galimybių įvairovė. Vieni kuria koncepcijas, kylančias iš technologijos, kitiems svarbesnė idėja. Yra kūrėjų, ignoruojančių technologijas, kuriančių didžiules keramines skulptūras ir technologines nesėkmes pateikiančių kaip svarbią bei natūralią kūrinio dalį.

Akivaizdu, kad modernusis ir šiuolaikinis keramikos menas Lietuvoje vis labiau atitrūksta nuo tradicinės keramikos išraiškų, vis daugiau atliepia vaizduojamojo meno tendencijas. Keramikos platusis vaizdas būtų ir keramikos skulptūros, ir instaliacijos ar net performansai – vadinamasis perfomatyvusis lipdymas, kai svarbus pats procesas. Savo kūrybą priskirčiau minimalistinei išraiškai. Kuriu tiek atskirus objektus, tiek instaliatyvaus pobūdžio ekspozicijas.

Vardiniu LDS auksiniu ženkliuku buvai apdovanota už reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose meno konkursuose ir parodų ciklą „Keliaujantys namai“. Ką Tau reiškia būti LDS nare ir gauti reikšmingą šios institucijos apdovanojimą?

Į Lietuvos dailininkų sąjungą įstojau 1999 m., praėjus metams po Vilniaus dailės akademijos baigimo. Tuo metu situacija buvo gana sudėtinga. Vidurinę mokyklą baigiau Sovietų Sąjungos griuvimo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sandūroje. Dailės akademijoje studijavau jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Viskas labai keitėsi, buvo daug chaoso – sena sovietinė ideologija atmetama, jos palikta aplinka griaunama, nauja dar nesukurta. Keramikos techninė bazė po sovietmečio buvo labai skurdi, beveik nebuvo kur nusipirkti keramikos medžiagų, išskyrus šen bei ten likusias neaiškios kokybės rusiškas glazūras, o molis – tik rudas. Atsimenu, sužinojus, jog Kuršėnuose ruošiama balta molio masė, apėmė neapsakytas džiaugsmas. Tuo metu tai atrodė kone stebuklas! Buvo daug nerimo ir nežinios. Atrodė, kad Lietuvos dailininkų sąjunga suteiks saugumo ir paramos.

Metams bėgant Dailininkų sąjunga darėsi vis stipresnė. Organizacijai padedant galima lengviau rengti grupines parodas, konkursinius renginius, bendrauti su kolegomis, jaustis socialine būtybe. Narystė LDS padeda ir teikiant paraiškas įvairiems tarptautiniams konkursams – šios narystės įrašas CV pažymi kūrybos kokybę, patvirtintą savoje šalyje.

LDS auksinio ženklelio apdovanojimas man labai reikšmingas, nes esu įvertinta kolegų. Tai svarbu, nes vertina profesionalai, patys kritiškiausi ir geriausi savo srities žinovai.

Šio apdovanojimo proga buvau pakviesta Vilniaus dailės akademijos „Lauko expo“ galerijoje surengti personalinę parodą.

Tavo parodų ciklas „Keliaujantys namai“ pasižymėjo ypatinga ekspozicinės erdvės ir lakoniškų, architektūrinių keramikos formų darna, įspūdinga šviesos ir šešėlių pagava, tapybiškais glazūrų efektais. 2020 m. surengta personalinė paroda „Fragmentai“ VDA galerijoje „Lauko expo“ labiau retrospektyvinė. Ar įžvelgi esminių pokyčių savo kūryboje, apskritai – kas lemia idėjų ir formų kaitą?

Vienos kūrinių idėjos gimsta iš karto, kitas reikia pasinešioti savyje kurį laiką. Dažnai didesnių projektų mintys iš pradžių lyg ataidi iš tolo, pradeda virpėti jausmuose, suktis vaizduotėje. Kartais tokios būsenos gali tęstis metus ar kelerius, per tą laiką jos įgyja vis aiškesnį vaizdą. Dažnai tai, kas yra vaizduotėje, labai skiriasi nuo to, kas perkeliama į medžiagą. Pavyzdžiui, jei atrodo, kad objektas turi būti su aštuoniomis detalėmis minčiai ir jausmui perteikti, belipdant išaiškėja, kad užtenka tik trijų.

Kūrybinis procesas reikalauja vidinio susikaupimo ir atsidavimo. Kūryba man yra daugiau intuityvi nei išmąstyta. Tik jei kurį laiką kažkas nepavyksta, nerandu proporcijų, nepatinka siluetas, neskamba ritmai, nedera linijos, pradedu galvoti, prisimenu prof. Juozo Adomonio vestas kompozicijos pagrindų paskaitas, Noros Blaževičiūtės privačias pamokas.

Mano kūrybos stilistika nesikeitė nuo pat studijų metų. Svarbi yra kūrinio estetika: subtilus paprastumas, išreiškiamas formų siluetais, proporcijomis, spalvomis ir jų dėmių dermėmis, linijų ritmais, paviršiaus faktūromis, glazūromis. Lygiai tiek pat svarbi kūrinio idėja. Derindama idėją su vaizdu siekiu kūrinio įtaigumo. Kūryboje vis keičiasi kelios temos.

Vieno mano sukurto ciklo „Mažosios erdvės“ raidą lėmė keramikos technologijos. Šį ciklą įkvėpė laikas, 2000 m. praleistas Norvegijos meno centre „Nordisk Kunstnarsenter Dalsåsen“. Tada, pamenu, buvau šiek tiek pavargusi nuo griežtesnių geometrinių stačiakampių formų, nuo urbanistinių temų. Taigi sukūriau ciklą, kuriame derinau medį su keramika. Rūpėjo natūralus gamtos grožis, su juo susijusi estetika, aptakios formos. Vėliau šio ciklo vystymąsi paveikė vis kitokių keramikos medžiagų pasirinkimas – nuo darbų, sukurtų iš pačių grubiausių aukšto degimo šamotinio molio masių XIII tarptautiniame Panevėžio keramikos simpoziume 2001 m., iki paties trapiausio ir subtiliausio kaulinio porceliano XIV tarptautiniame kaulinio porceliano simpoziume Kauno porceliano fabrike „Jiesia“ 2003 metais. Kartu su formaliosiomis transformacijomis, susijusiomis su technologija, kito ir kūrinio idėjos interpretavimas, atvedęs iki „Mažųjų erdvių“ ciklo 2009 metais.

Miestų, namų tema yra gana sena mano kūryboje. Buvo ir „Vandens namai“, ir „Žemės namai“, ir „Keliaujantys namai“. 2017–2018 m. kurdama projektą „Miestai. Keliaujantys namai“ labai norėjau išvengti įprasto kūrinių eksponavimo ant pjedestalų. Todėl ekspozicinę erdvę įtraukiau į kūrinį, tai buvo nauja mano kūryboje ir susiję su kūrinio idėja apie buvimo namuose jausmą, kuris keliauja su manimi ir saugo nuo susiniveliavimo ar vidinio išsibarstymo kitoje geografinėje ir kultūrinėje erdvėje.

Nors nesu rengusi retrospektyvų, pagalvojau, kad VDA „Lauko expo“ galerijoje apdovanojimo proga toks formatas prasmingas. Eksponavau darbus miestų tema, sukurtus skirtingais laikotarpiais simpoziumuose ir meno rezidencijose Lietuvoje ir už jos ribų.

Į šią mažąją retrospektyvą įtraukiau kelis kūrinius, sukurtus paskutiniais magistrantūros studijų metais, vadovaujant prof. Juozui Adomoniui. Taip norėjau susieti parodą Vilniaus dailės akademijos erdvėse su savo profesionalios veiklos kelio pradžia.

Ligšiolinėje Tavo kūrybinėje biografijoje nemažai tarptautinių renginių: dalyvavai prestižinėse keramikos parodose, simpoziumuose, rezidencijose, stažuotėse. Kaip išgyveni pasaulinės izoliacijos periodus?

Kūrybinės kelionės, stažuotės, simpoziumai labai svarbūs tuo, kad praplečia akiratį, duoda platesnį suvokimą apie estetiką, leidžia prisiliesti prie nuostabių senųjų ir modernių naujųjų, šiuolaikinių kultūrų, pajusti įvairovę, suvokti, koks svarbus ir įdomus dalykas yra kultūrinis savitumas. Be to, susipažįstu su lankomo regiono bendru meniniu kontekstu, vietinių keramikos technologijų įvairove.

Pasaulinės izoliacijos periodas manęs nebaugina. Ryšiai su visu pasauliu išlikę, vyksta nuotolinės virtualios parodos, seminarai, susitikimai. Visai smagu ir pailsėti, pasibūti ramiai savo šalyje. Įdomu, kad pradėjau naktimis sapnuoti košmarus apie keliones: vėluoju į lėktuvą, pamirštu paimti svarbų daiktą. Manau, baigsis šis keistas periodas, ateis kitas. Kartais net smagu, kad išgyvenu tokius lūžius – tiek Lietuvos nepriklausomybės išsikovojimą, tiek pandemiją. 

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Rita Mikučionytė