Anapus šešėlių

Ilgoji kultūros pandeminė „sausra“ žaibiškai baigėsi – tik spėk sekti meno naujienas, o ir parodų atidarymai – visi tuo pačiu metu. Vilniaus dailės galerijos, rodos, „kvėpuoja“ vienu ritmu, todėl pasirinkau nedidelį senamiesčio linkį ir pasivaikščiojau Latako–Šv. Jono–Gaono–Vokiečių gatvėmis. Kita vertus, turiu progą vienu ypu pasidomėti skirtingų kartų autorių kūryba. Visada pravartu nauju žvilgsniu peržiūrėti mūsų klasikų darbus, pastebėti kintančius laiko ženklus amžiaus vidurį išgyvenančių dailininkų kūryboje, pagaliau pasižvalgyti po debiutuojančių menininkų ekspozicijas.

Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ (3-ioji paroda) galerijoje „Kairė–dešinė“ dėsningai pratęsia 2014 ir 2018 m. čia pristatytas šio pripažinto dailininko piešinių kolekcijas. Šįkart eksponuojama nemažai iki šiol Lietuvoje nerodytų Povilo Ričardo Vaitiekūno darbų, kurie buvo užsienio galerijose ir muziejuose – tai iliustruoja svetur organizuotų parodų katalogai, reklaminiai leidiniai ir kt.

Dažniausiai būdama Povilo Ričardo Vaitiekūno parodose pasijaučiu lyg užsukusi į amžinybės kambarius – iki šiol pamenu kadaise profesoriaus ištartus žodžius, kad laiko nėra. Iš tikrųjų vaikščiodama po trijose galerijos salėse surengtas piešinių, ofortų ir pastelių ekspozicijas visiškai nenumanau, kad darbai sukurti skirtingais metais. Tik aštrėja autoriaus žvilgsnis – pamatyta tai, kas anapus šešėlių, o kur dar linijų elegancija... Dominuoja iki smulkmenų apgalvota parodos visuma, kurioje ritmiškai, visi kartu ir pavieniui, „subėga“ kūriniai. Ši, sakyčiau, net šiek tiek kinematografinė vaizdų kaita ypač pastebima „Kairėje“ galerijos salėje, kurioje eksponuojama Povilo Ričardo Vaitiekūno tapyba ant popieriaus (tapyta tempera, kai kur guašu). Man toks tėkmės motyvas, regis, labai simboliškas, tarsi bangavimas skirtingais dešimtmečiais įprasmintais vaizdiniais, kuriuos metaforiškai įrėmina Ūlos ir Latako gatvės. Tai nėra įprasti piešiniai iš gausaus dailininko archyvo, juolab formalus jų padėliojimas – sakyčiau, įtraukianti vaizdų poezija. Net salėje „Plius“ nuolat po žiemos „čiulbantys“ radiatoriai, rodos, atliepia virš realybės besiformuojančią atmosferą, kurią savaip „įkaitina“ 7–9-uoju dešimtmečiais piešti autoportretai, artimųjų ir bičiulių portretai.

Povilo Ričardo Vaitiekūno parodoje labiausiai įsiminė „Dešinėje“ salėje rodomas „juodasis“ pastelių ciklas „Dienos advento I, II, III, IV“ (2017, 2018) – tarsi žvelgčiau anapus horizonto ir nerčiau po upės ledu. Seniai atsitraukęs nuo miesto šurmulio ir tiesioginės pedagoginės veiklos, šiandien tapytojas didžiąją laiko dalį praleidžia savo studijoje Mardasavo kaime. Man jis iki šiol yra Mokytojas, šviesulys, spinduliuojantis savąją patirtį ypač intelektualaus nuotolinio bendravimo bangomis.

„Ūlos g. 19, Mardasavas. 3-ioji paroda“ proga pasirodęs nedidelis darbų katalogas puikiai fiksuoja ir atliepia svarbiausius ekspozicijos įspūdžius. Kita vertus, tai vykęs garsaus tapytojo ir galerijos menotyrininkių bei parodos kuratorių – Kristinos Kleponytės-Šemeškienės ir Jurgos Minčinauskienės – nuoširdaus dalykinio bendradarbiavimo pavyzdys. Svarbus tiek tęstinumo momentas, tiek nuosekli galerijos veiklos strategija, kryptingai derinanti ir iškilių, ir jaunųjų menininkų kūrybos pristatymus. Be abejo, visada imponuoja dėmesys grafikos technikų ir linijos meistrystei.

Anapusinės tylos ir susikaupimo nuotaikos užplūsta Algimanto Švėgždos (1941–1996) parodoje „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“ Šv. Jono gatvės galerijoje. Jaukios nedidelės salės kaip niekad nuteikia ramiai, labai asmeniškai nedidelių grafikos ir akvarelės kūrinių apžiūrai. Šioje kameriškoje aplinkoje, rodos, niekas (nei istorinių patalpų skliautai ir nišos, nei langų atspindžiai, nei žingsnių aidas) netrukdo susikaupti ir sutelkti žvilgsnį į ypatingu tonų ir štrichų jautrumu išsiskiriančius Algimanto Švėgždos darbus, kurie priklauso Lietuvos dailininkų sąjungos dailės kūrinių fondo kolekcijai.

Nedidelė 16 eksponuojamų kūrinių ekspozicija, manau, labai iškalbinga. Ją puikiai pristato ir apibūdina Algimanto Švėgždos kūrybos tyrinėtoja, menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, galerijos kiemelyje gyvai besikalbėdama su LDS pirmininke Egle Ganda Bogdaniene (youtube.com/watch?v=caPSihAfoMA). Parodoje „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“ vėl norisi atrasti pasaulį mažoje, kruopščiai išpieštoje dalelėje. Turbūt porą pastarųjų metų nuolat stabteliu prie Algimanto Švėgždos kūrybos – man vėl ji tampa labai reikšminga ir artima. Galvoju, gal tai natūralus noras susikaupti prie vieno objekto, priešinantis totaliam „multitaskinimo“ vajui... Kita vertus, vėl iš naujo apmąstoma lietuvių modernizmo klasika iškelia aikštėn užkoduotas užuominas, kur greta optimistinio tikėjimo pamatinėmis vertybėmis vis dažniau iškyla liūdesys, net akivaizdus tragizmas.

Egzistencines nuojautas keičia atviras, kartais agresyvokas dramatizmas, kurį aptinku Deniso Kolomyckio parodoje „Salò susitinka su Dionisu“ galerijoje „Artifex“. Debiutuojančio menininko, VDA skulptūros katedros studento kūryba patraukia dėmesį nuoširdžiu atviravimu apie homoseksualaus jaunuolio išgyvenimus. Parodos atidarymo proga Denisas nuoširdžiai pasidalino kiekvieno kūrinio atsiradimo istorija. Viena vertus, asmeninė autoriaus patirtis yra kupina netikėčiausių posūkių, pradedant skausmingais vaikystės bei jaunystės išgyvenimais ir baigiant tvirta pilietiškumo ir kovos už žmogaus teises pozicija. Kita vertus, eksponuojami kūriniai tiesiogiai neiliustruoja gyvenimo įvykių – jie labiau asociatyvūs, lyg sapnuotum atviromis akimis, prisodrinti formų ir medžiagų sugretinimo paradoksų. Nors autorius pristatydamas parodą rado paralelių tarp savo darbų ir kitų lietuvių menininkų kūrybos, vis dėlto man Deniso Kolomyckio darbai pasirodė artimesni Louis Bourgeois skulptūrų organikai. Pabrėžtinis kūrinių taktiliškumas, išorinis minkštumas priartina šio menininko darbus prie tekstilinių objektų, kuriuose įžvelgčiau išskirtinį kūniškumą, net seksualumą ir atvirą jausmingumą.

Ypatingu emocingumu išsiskiria Simono Skrabulio paroda „Spalvos kvapas“ Dailininkų sąjungos galerijoje. Intensyvaus kolorito, ryškiaspalviai paveikslai nuteikia labai džiugiai ir pozityviai. Ši paroda puikiai papildo prasidėjusią tapybos parodų plejadą, tad „karantinmetis“ buvo produktyvus laikas tapytojams (ne taip seniai baigėsi įsimintinos Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ir Gintaro Palemono Janonio tapybos parodos „Akademijos“ galerijoje, šiuo metu galerijoje „Vartai“ veikia Lino Jusionio paroda). Žvelgiant į Simono Skrabulio paveikslus, žavi subtili spalvų santykio pagava, nuoširdi emocijų įtaiga. Parodos „Spalvos kvapas“ ekspozicinė visuma liudija apie nenumaldomą autoriaus troškimą kurti, jo nesutramdomą meninę prigimtį. Pastarųjų metų Simono Skrabulio darbuose matyti kryptinga, nuosekliai plėtojama abstraktaus ekspresionizmo tradicijų tąsa. Pasak tapytojo, „spalvų ir linijų žaismas, regis, vis kartojasi, tačiau kiekvienąkart mėginu jį perteikti naujai ir nematytai“.