Debesų atminty

Kunigunda Dineikaitė yra tapytoja, gyvenanti tarp Vilniaus ir Palangos, tapybos studijos „Baltas kubas“ įkūrėja. Keturioliktosios personalinės parodos proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.

Paroda pavadinta „Peizažo užkalbėjimas“, anotacijoje rašai apie gamtovaizdžio svarbą Tavo kūryboje. Kaip tai siejasi su tuo, kuo domėjaisi ir tapei anksčiau?

Visas vasaras praleisdavome prie jūros, miške. Vaikystėje tėvai veždavosi ten tarsi per prievartą. Iš pradžių neturėdavau ką veikti, juk visi Vilniaus draugai kažkur kitur. Ką tada darydavau? Išeidavau iš namų ir sukdavau ratus per miškus, pievas, takelius, pakeles, sėdėdavau ant kopos iki saulėlydžio ir paržygiuodavau namo jau sutemus. Mama pasitikdavo ant keliuko, jai būdavo dėl manęs neramu. Mobiliųjų telefonų nebuvo, tik telepatija...

Tos negyvenamos pajūrio peizažo erdvės man buvo nuostabios, su sava praeitimi ir nuojautomis. Eidama aš kalbėdavausi su savimi, dainuodavau, kurdavau visokias istorijas, į kurias paskui nuoširdžiai įtikėdavau. Peizažas tapo mano erdve, magiška pabėgimo nuo realybės erdve, kviečiančia atviram, grynam ir tikram pokalbiui.

Dabar galvoju, o gal tuomet kalbėdavausi su Dievu, kurį iki šiol matau visose peizažo apraiškose. Kartą Gintaras Beresnevičius, sėdėdamas mano miško takelyje, patvirtino, kad ir jis viename kadagyje mato Dievą, ir net parodė, kur įžvelgia jo akis, burną... ir net jo vardą pasakė, kurio dabar nepamenu. Tada pagalvojau, o, gerai, matyt, aš ne viena tokia kvanktelėjusi!

Peizažas ir atskiri jo elementai man yra kaip autoportretai. Po VDA tapybos studijų pradėjau tapyti erdves, buvau pamėgusi sapnų temą, kurią traktuoju kaip peizažą. Tad „Peizažo užkalbėjimas“ visiškai natūraliai atkeliavo iš visų mano buvusių parodų, motyvų, patirties ir iki šiol leidžiamų vasarų toje pačioje vaikystės vietoje, miške prie jūros. Ta vieta yra man ypatinga – aš ten kuriu, stebėdama medituoju erdves, spalvas ir šviesą, ten sapnuoju ir esu laiminga.

Trejus metus nerengiau personalinių parodų, po Mamos išėjimo jaučiausi kaip amputuotomis galūnėmis, turėjau susivokti, kas vyksta mano gyvenime, o užklupusi pandemija dar labiau visus izoliavo, bet kartu ir išlaisvino. Susikoncentravau į save, buvimą tapytoja, ir apėmė lengvas siaubelis suvokus, kad galbūt niekada iki šiol nebuvau visiškai savimi, tik apsimečiau tokia esanti, o gal tik mokiausi savimi tapti. Visą laiką iki šios parodos tapiau ir mėgavausi atgavusi savo tapatybę. Tai pajutau visu kūnu, visa širdimi. Tapiau viską, ką norėjau, ką mačiau realybėje, ką regėjau sapnuose ar kas iškildavo iš prisiminimų debesies.

Vaikščiodama po Tavo parodą kaskart nustebdavau atrasdama netikėtus rodomų darbų sugretinimus. Gal galėtum pakomentuoti ekspozicijos visumą, t.y. atskirose salėse komponuojamą kūrinių seką, apskritai parodoje išdėstytų paveikslų „pasakojimą“?

Ekspozicijos „kambarius“ atskyriau tema ir spalvine nuojauta. „Dešinėje“ salėje – medžiai, kurie mane varo iš proto, negaliu praeiti pro beržų alėją pakeliui į pajūrio miestelį, tie beržai seni, žiemos vėjo sulaužyti, išsišakoję, tačiau su tokia gražia perlamutrine „oda“, kurioje atsispindi saulės šviesos kaita. Tuos medžius nuolat noriu apkabinti... Kadaise vaikystėje lydėjau kaimynę kuršę ponią Mariją iki parduotuvės ir ji man parodė beržą, ant kurio kardavo už gintaro vagystę. Tokios istorijos, rodos, įrašytos kiekviename medyje, kiekviename kamieno milimetre. Todėl ant vienos sienos eksponuoju kompoziciją, sudarytą iš nedidelio formato nutapytų medžių – tai kaip vienas organizmas su savo „sausgyslėmis“ ir „antenomis“, tarsi žmogaus simbolis. Šioje salėje rodau ir vieną paveikslą su jūra, kurią patyriau po Mamos išėjimo, kai maudžiausi nepaprastai tamsiose, jaukiose, šiltose bangose, vanduo buvo minkštas ir „draugiškas“, o pakilęs mėnulis man liudijo tolstantį motinos žvilgsnį... Šis ekspozicijos „kambarys“ yra paslaptingas, tamsus, ramus.

„Kairėje“ salėje svarbios visiškai kitos nuotaikos, čia lengva ir šviesu, joje rodau jūros įkvėpimus, saulių fejerverkus, saulėlydžio mirgėjimą, jūros pievą, džiaugsmą ir viską, kas telpa į tuos banalius apibūdinimus, bet jausmas yra autentiškas su spalvos galia, jos šviesa ir erdvės energija. Tapydama šiuos kūrinius jaučiausi esanti savimi ir priartėjusi prie to, kas esu kaip tapytoja. Laisvės pojūtis išties yra nepakartojamas – tai naujausi darbai, link kurių ėjau visą gyvenimą. Jie pilni šviesos, čia nėra skausmo, tik grynas jausmas ir mano fantazija, kurią bandau atverti tapybos kalba.

O viršuje, salėje „Plius“, kvepia mišku. Kai nutapiau paveikslą „Vasarų peizažas. Noriu žinoti ar sapnuoja mane medžiai“ patyriau sunkiai apsakomą jausmą. Kai darbą baigiau, išvažiavau prie jūros ir išėjau pasivaikščioti po pievą, kurią nutapiau. Tuomet įvyko tai, ką pavadinčiau „pabuvojimu“ kūrinyje kaip déjà vu – aplink šmėžavo tikslios medžių formos kaip mano paveiksle...

Žvelgdama į Tavo paveikslus ir skaitydama jų pavadinimus savaip išjaučiu ilgesingų būsenų spalvas. Praeities atspindžiai ir dabartis – kas šiandien Tave supa ir vis dar jaudina, domina?

Mane jaudina gėris, meilė ir grožis. Girdžiu save, žinau, kaip tai naiviai skamba, bet pasaulyje matau tiek daug neapykantos, blogio, smurto, egoizmo, cinizmo ir nepagarbos, tad sąmoningai aplink save siekiu matyti meilę ir grožį, kurį noriu kurti, net tikiu, kad tai yra vienintelė tiesa, dar galinti išgelbėti šį pasaulį. Manau, svarbiausia yra pagarba. Augindama savyje pagarbos jausmą pradedu aplink matyti ir jausti daugiau grožio gamtos, žmogaus, likimų peizažuose... Apskritai šiandien man labai svarbi yra kokybės kategorija, apimanti visas gyvenimo sritis, ypač tarpusavio bendravimą ir meną.

Kai atsiduriu savo įkvėpimo peizažuose ir vaikštau lėtai lėtai, staiga sustoju ir įsižiūriu į kokį tašką, kuriame tuo metu pajuntu tarsi pasaulio branduolį, ir iškart žinau, kad tai nutapysiu. Galvoju. Juk eidavau ta vieta tūkstantį kartų, o lig šiol to niekada nemačiau, kodėl sustojau tame taške tik dabar, kas atkreipė mano žvilgsnį?.. Dažnai kūrinių pavadinimai gimsta tą stabtelėjimo akimirką, užsirašau juos telefone ir einu tolyn, jau būdama kitokia. Dar žavi tas paslaptingas momentas, kurį patiriu tik aš – kitas eidamas tuo keliu patirs save.

Manau, šioje parodoje ypatingai atsiveria Tavo tapybos technikos įvairovė, dėmesį traukia skirtingos kolorito dermės, aliejinių dažų slinktys ir jų faktūros drobėje. Kas lemia visokius techninius pasirinkimus ir sprendimus?

Man svarbiausia – tapybinė patirtis ir fantazija. Tapytojai apdovanoti unikalia galia matyti spalvą, mes turime neapsakomo dydžio spalvų atmintį. Pamatai spalvą ir ji įsirašo į tavo spalvų „hardą“, o kai pradedi tapyti, paprasčiausiai reikiamą spalvą „išsiimi“. Gamtoje praleidžiu labai daug laiko, stebiu, kaip kinta šviesa ir spalva, kokios yra jų formos ir slinktys, mirgėjimai. Kai tapau, tiesiog kyla iš atminties matyti spalviniai kodai, jų kombinacijos.

Tapydama leidžiu sau laisvai žaisti spalvomis, žongliruoju tikrąja to žodžio prasme ir kartais derinu, rodos, nesuderinamas spalvas. Tai labai intuityvu, bet reikalauja daug patirties. (Beje, dar Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje mane vadino ta, kuri derina nesuderinamas spalvas.)

Man įdomiausias pats kūrybos procesas. Tiesą sakant, gan dažnai nežinau, kaip paveikslas keisis per dieną ar mėnesį, tačiau kad ir kaip jis drastiškai besikeistų, pirminė idėja ir pagrindinė mintis išlieka. Su spalva ir potėpiu, gryna tapybine emocija elgiuosi visiškai laisvai ir mėgaujuosi tuo. Manau, kad paveikslas tampa tikru meno kūriniu tuomet, kai jis „auga“ kartu su žiūrovo jausmine patirtimi.

Ačiū už pokalbį.

Paroda veikia iki gruodžio 18 d.