Vasario 28 d. Vilniaus senajame teatre įvykusi premjera, Albertʼo Camus „Kaligula“, – nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu. Nepatogus ir teatrui, kuris galbūt praras dalį rusakalbės publikos, tyliai protestuojančios prieš lietuvių kalbą šiame teatre. Nepatogus jis aktoriams ir režisieriams, kurie kuria linijinius arba dirbtinų „prigalvojimų“ spektaklius. Tačiau „Kaligula“ intriguoja daugiasluoksne režisūra ir ryškiais aktorių darbais. Režisierius Jokūbas Brazys dar pernai vasaros pradžioje parodė unikalų šio kūrinio eskizą – bežodį, plastišką, nespalvotą, „dekadentišką“. Jame buvo tik skardinė statinė, praustuvė, du kibirai, dvi stiklinės ir vanduo. Viačeslavo Lukjanovo Kaligula ir Editos Gončarovos Druzila ilgam išliks atmintyje kaip Camus „Kaligulos“ šiuolaikiniai ženklai. Eskizas buvo žiaurus ir kartu labai giliai išjaustas.

Kūrybinių industrijų centre „Tech Arts“ parodytas Vyčio Jankausko šokio teatro ir paties choreografo naujausias darbas kontakto su žiūrovais ieško ne jausminiais išgyvenimo, bet intelektiniais suvokimo kanalais. Daugelis šiuolaikinio teatro menininkų savo kūrinius ima konstruoti ieškodami pagalbos filosofų ar mokslininkų veikaluose, išsamiai aiškina savo idėjas prieš premjerą, kūrybą grindžia ne meninio rezultato siekimu, bet pačiu kūrybos procesu. Neabejotina, kad į jį įsitraukę menininkai išgyvena nuostabių akimirkų, tačiau ne visi žiūrovai skuba pasiduoti šiems kūrybinės partnerystės džiaugsmams.

Atrodo, kad praėjusio sezono šlovė (du „Auksiniai scenos kryžiai“) Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui (JMDT) kol kas liks vienkartiniu pasirodymu šalia pagrindinių didesnių miestų teatrų. Tokių stiprių spektaklių kaip „Laukys“ (rež. Olga Lapina), „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus) ir „Jona“ (rež. Špilevojus) kontekste šį sezoną teatras į sceną grįžo su nuslopusia kūrybine energija. Žiūrint „Feromonus“ (rež. Jo Strømgrenas) ir „Pupas“ (rež. Špilevojus) pastebimas regresas, pirmuoju atveju turinio, antruoju – formos atžvilgiu. Be to, dėl techninio pastato atnaujinimo Miltinio teatras kurį laiką priverstas gastroliuoti. Tad naujo teatro spektaklio „Pupos“ premjera vasario 17 d. įvyko Panevėžio teatre „Menas“.

Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.

Choreografė, šokėja ir pedagogė Aušra Krasauskaitė sukūrė šokio spektaklius „Akvariumai“ („PADI DAPI Fish“ ir menininkų grupė „Žuvies akis“, 2013), „Karmen“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), 2017), „Dėdės ir dėdienės“ (Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, 2019), „Šiluma“ (Šeiko šokio teatras, 2021), „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ („Lietuva“, 2023) ir kt. Taip pat sukūrė choreografiją operoms „Mažvydas“ (rež. Kęstutis Jakštas, „Lietuva“, 2020), „Undinė“ (rež. Gytis Padegimas, KVMT, 2022), „Klaipėda“ (rež. Padegimas, KVMT, 2023) ir kt. Atliko daugiau nei trisdešimt vaidmenų įvairiuose šokio spektakliuose. 2021 m. paskirta Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiąja choreografe.

Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.

Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.

Andrea Canei – italų kilmės baleto šokėjas, Europos baleto mokyklos Amsterdame absolventas, prieš trejus metus prisijungęs prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės. 2023 m. sukūrė pagrindinius vaidmenis baletuose „Čipolinas“, „Arlekino milijonai“ (2023) ir „Pradžioje nebuvo nieko“(choreografė Živilė Baikštytė, 2023).

Justina Mykolaitytė kaip aktorė ir dainininkė dalyvavo spektakliuose „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, VšĮ „Darbininkai“, 2023) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), muzikiniame performanse „Sporto grupė“ (Gabrielės Labanauskaitės idėja, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell režisūrinė koncepcija, „Operomanija“, 2022), performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Švedkauskaitė, „Bilietų nėra“, 2021), eksperimentiniame garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2017) ir kt.

Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.