Atoveiksmių grandinė

Justina Mykolaitytė kaip aktorė ir dainininkė dalyvavo spektakliuose „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, VšĮ „Darbininkai“, 2023) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), muzikiniame performanse „Sporto grupė“ (Gabrielės Labanauskaitės idėja, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell režisūrinė koncepcija, „Operomanija“, 2022), performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Švedkauskaitė, „Bilietų nėra“, 2021), eksperimentiniame garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2017) ir kt.

Kaip pradėjote vaidinti teatre? Ar buvo sunku įsitraukti į profesionalų teatrą neturint vaidybos išsilavinimo?

Kartais pati juokauju, kad į teatro sceną ėjau aplinkkeliu. Geriausių Lietuvos režisierių spektaklius dar visai mažytė stebėdavau iš užkulisių – vaidino mano tėtis Saulius Mykolaitis ir mama Inga Šalkauskaitė. Tam tikri Anželikos Cholinos, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino spektaklių fragmentai likę mano atmintyje iki šiol. Į vaidybos studijas nesėkmingai stojau vienintelį kartą ir daugiau nebebandžiau. Tuo metu man tai atrodė didelė tragedija, tiek verkusi iki tol dar nebuvau. Tačiau dabar manau, kad mano kelias tuo ir įdomus. Scenoje esu nuo šešerių metų – viskas prasidėjo nuo meninės gimnastikos, po to atsirado dainavimas, šokis, konkursai, koncertai su įvairiomis grupėmis, galiausiai miuziklai ir teatras. Taip pat paauglystėje mokiausi kino režisūros „Skalvijos“ kino akademijoje. Anksčiau šias ankstyvas patirtis kiek nuvertindavau, tačiau dabar suvokiu, kad iš ten ateina labai daug mano įgūdžių. Tai formavo mane kaip atlikėją. Kritinį mąstymą lavinau studijuodama šiuolaikinį meną Vilniaus dailės akademijoje. Savo baigiamajame darbe tyrinėjau presence – buvimo konceptą, kvestionuodama takoskyrą tarp performanso ir teatro meno. O dabar teatre kurdama vaidmenis toliau mokausi iš paties proceso, kolegų, režisierių nuorodų ir pastabų, literatūros. Nors Lietuvoje tai nėra dažnas atvejis, tikrai nesu vienintelė, atsidūrusi teatro scenoje be aktorinio meistriškumo diplomo.

Kada pradėjote dirbti Jaunimo teatre?

Kai mokiausi trečiame kurse, pas mus apsilankė danų režisierė Kirsten Dehlholm. Ji tuo metu ieškojo jaunų menininkų, norinčių dirbti su gyvai filmuojamomis vizualizacijomis jos būsimam spektakliui „Broliai Liūtaširdžiai“. Šiame spektaklyje vaizdo projekcijos atlieka svarbų vaidmenį – iš esmės tai pati scenografija. Buvo rimta atranka, labai jaudinausi. Vis dėlto mane pasirinko ir taip pradėjau čia dirbti.

Vėliau šiame teatre dirbote režisierių asistente. Kokią patirtį sukaupėte?

Man buvo taip gera būti teatre, kad nusprendžiau pabandyti įsidarbinti režisierių asistente. Norėjau iš vidaus stebėti spektaklių kūrybinį procesą ir jame dalyvauti, pamatyti, kaip mąsto ir sprendimus priima scenos profesionalai. Ši patirtis buvo įdomiausia. Daug laiko atimdavo vadybinis darbas: elektroniniai laiškai, repeticijų grafikų derinimas, skambučiai aktoriams, tarpininkavimas tarp kūrybinės grupės ir skirtingų teatro departamentų. Ši dalis mane mažiausiai džiugino, tačiau manau, kad savo pareigas atlikau gerai.

Per ketverius darbo metus mane vis stebindavo, kad dauguma aktorių turbūt iki galo nelabai supranta, ką veikia režisieriaus asistentas. Kartais tai viską kiek apsunkindavo. Juk nuolat esi „tarp“: ir režisieriaus dešinioji ranka, ir pirmas žmogus, į kurį kilus klausimų kreipiasi aktoriai, ir iš dalies esi konkretaus teatro, kaip institucijos, atstovas. Viskas labai priklauso ir nuo konkretaus spektaklio kūrimo proceso, ryšio su režisieriumi, kūrybine komanda, aktoriais. Ir labiausiai – nuo tavo paties noro įsitraukti, dalyvauti. Įvykus premjerai režisieriaus asistentas lieka kaip režisieriaus vietininkas, turintis užtikrinti, kad spektaklis vyktų taip, kaip buvo sumanyta. O sunkiausia būdavo stebėti spektaklį iš užkulisių, viduje jaučiant, kad mano vieta – scenoje.

Dirbote Arturo Bumšteino spektaklyje „Urbančičiaus metodas“. Kaip atrodė kūrybinis procesas?

Pati parašiau Arturui ir pasakiau apie norą vaidinti jo spektaklyje. Tai buvo geriausias mano ėjimas, po kurio prasidėjo visa atoveiksmių grandinė. Buvau ir Arturo asistentė, ir atlikėja. Daugiau to nekartočiau – nelabai įmanoma tuo pat metu susitelkti į atlikimą ir būti „žvilgsniu iš šalies“. Pats kūrybinis procesas buvo visiškas džiazas, kaip pasakytų mano a.a. dėstytojas menininkas Audrius Mickevičius. Arturas mums davė daug laisvės, savo balsu išdarinėjome keisčiausius ausį rėžiančius dalykus, daug improvizavome, ieškojome. Nebuvo paprasta, nes Arturas pats yra itin nekonvencionalus kūrėjas. Tam tikros vidinės nerašytos teatro taisyklės, hierarchija jam neaktualu.

Arturas už muziką šiam spektakliui buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Vis dėlto pabrėžė, kad spektaklio garsyną kūrėme visi kartu, tad ir apdovanojimu dalinosi su mumis visais. Tai labai gražu iš jo pusės. Manau, spektaklis puikus, jeigu tai išvis tinkama kategorija šiam kūriniui apibūdinti. Galbūt kūrinio rodymo kontekstas ir tai, kaip jis pristatomas žiūrovui, buvo nepalankus ilgesniam jo gyvavimui. Vis dėlto nemažai mano kolegų ir draugų, mačiusių ir patyrusių šį kūrinį, iki šiol apie jį atsiliepia kaip apie vieną įdomiausių patirčių teatre. Mane šis procesas visiškai pakeitė, praplėtė požiūrį į žmogaus balso fenomeną.

Kartu su aktorėmis Elžbieta Latėnaite ir Egle Gabrėnaite dalyvavote režisierės Eglės Švedkauskaitės performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. Kaip bendradarbiavote tarpusavyje?

Mes pradėjome nuo tyrimo – vykome į menininkės Veronikos Šleivytės, kurios asmenybė ir įkvėpė šį darbą, gimtinę. Skaitėme laiškus, žiūrėjome nuotraukas, daug kalbėjomės, improvizavome režisierės užduotomis aplinkybėmis. Pats darbas ir gimė iš mūsų kūrybinės grupės glaudaus, artimo ryšio, susikūrusio mums gyvenant Kupiškyje kūrybinės stovyklos metu. Reflektavome, ką reiškia būti moterimi menininke, žiūrėti ir iš tikrųjų matyti vienai kitą, matyti save iš šalies. Su Gabrėnaite ir Latėnaite esame gana skirtingos, tačiau visos veikiame scenoje ir esame menininkų, teatralų dukros – tai mus vienija. Šiame procese leidome sau būti itin atviros ir pažeidžiamos. Viena į kitą kaskart žvelgiame su daug meilės ir pagarbos, mokomės viena iš kitos.

Kaip sekėsi prisijungti prie spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“?

Kadangi asistavau spektaklio režisierei Švedkauskaitei, patį kūrinį gerai žinojau dar iki pradėdama jame vaidinti. Virginiją iš pradžių įkūnijo puiki Jaunimo teatro aktorė Jonė Šadeikė. Jai išėjus motinystės atostogų, prie spektaklio prisijungti režisierė pakvietė mane. Nėra paprasta užduotis perimti kažkieno kito jau sukurtą vaidmenį. Norisi daryti savaip, tačiau negali labai nutolti nuo jau išartos vagos. Subtilus procesas. Kita vertus, taip debiutuoti galbūt buvo paprasčiau, saugiau. Esu dėkinga scenos kolegoms, kurie mane įsileido ir šiltai priėmė. O šį spektaklį labai mėgstu, todėl jame vaidinti man vienas malonumas.

Dalyvavote ir „Operomanijos“ muzikiniame performanse „Sporto grupė“. Koks buvo šis kūrybos procesas?

Dalyvavau atlikėjų atrankoje ir kartu su penkiais kolegomis tapau šio kūrinio atlikėja. Tai labai ansambliškas kūrinys. Tą pastebėjo ir „Auksinių scenos kryžių“ komisija – buvome nominuoti geriausio aktorių ansamblio kategorijoje. Daug dirbome siekdami vienas kitą pajausti, įsiklausyti į bendrą kūrinio dinamiką, ritmą ir estetiką, kurią uždavė kūrinio kompozitorė Gailė Griciūtė. Patys treniruokliai-vargonai, kuriuos mes kaip atlikėjai valdome, yra labai subtilūs, tad reikėjo nemažai laiko jiems prisijaukinti. Be viso to, šis kūrinys pareikalauja ir nemažo fizinio krūvio, juk idėja tokia, kad mes dainuojame ir grojame sportuodami.

Neseniai sukūrėte vaidmenį Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje „Kiti“. Kaip sekėsi įkūnyti Estelę?

Šis procesas taip pat buvo „pirmas kartas“. Pirmas nuo pat pradžių mano sukurtas draminis vaidmuo. Šiame procese daug mokiausi ir tebesimokau kiekvieno rodymo metu. Esu labai dėkinga režisieriui, kuris manimi pasitikėjo, skyrė tiek laiko ir pastangų, kad nenusileisčiau daugiau vaidybinės patirties turintiems kolegoms aktoriams. Jie, beje, taip pat nemažai padėjo savo įžvalgomis bei palaikymu. Dirbau nuoširdžiai ir priėmiau šį procesą kaip didžiulę galimybę toliau mokytis, daryti tai, kas mane jaudina ir teikia džiaugsmo. Estelės personažas labai skiriasi nuo manęs – ji labai neurotiška, fatališka, savidestruktyvi. Būti jos kailyje ir bandyti ją suprasti man buvo iššūkis, kurį priėmiau. Kol kas tai daugiausia mano pastangų pareikalavęs vaidmuo.

Šiuo metu studijuojate baroko operos atlikimo magistrantūroje. Kodėl pasirinkote būtent šias studijas ir į ką jose labiausiai gilinatės?

Į šias studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įstojau gana spontaniškai. Norėjau toliau lavinti vokalą, plėsti savo, kaip atlikėjos, galimybes. Tai – dar visai neseniai Dainavimo katedroje atsiradusi specialybė. Studijuojame tik dviese, todėl studijų aplinka itin intymi, kamerinė. Gilinamės į ganėtinai siaurą, pusantro šimto metų apimantį laikotarpį nuo 1600 m. iki Johanno Sebastiano Bacho mirties (1750), kuri laikoma baroko pabaiga. Mokomės vokalinio ornamentavimo meno, gilinamės į XVII a. muzikinius traktatus. Baroko muzikos atlikimui didelę įtaką darė antikinis retorikos menas (mokslas). Didelė reikšmė teikiama tekstui ir tinkamam jo ištransliavimui žiūrovui. Tam pasitelkiamas judesys – atitinkami rankų gestai. Baroko muzikos atlikėjas turi būti labai sąmoningas ir išsilavinęs, kad gebėtų tinkamai ir stilingai interpretuoti kompozitoriaus užrašytą kūrinį.

Ką planuojate veikti po šių studijų?

Turbūt toliau dirbsiu tarp skirtingų meno disciplinų. Apsistoti ties viena siaura sritimi man nepavyksta. Vaidinti, žinoma, noriu ir toliau. Taip pat norėčiau sukurti vaidmenį kino filme.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji labiausiai įsiminė?

Stebiu nuolat ir bandau pamatyti kuo įvairesnių dėmesio vertų kūrinių. Kartais dėl gausos jie ima tarpusavyje pintis, o pamatyti kažką, kas tikrai įsimena, paliečia, darosi vis sunkiau. Man labai įsiminė „Operomanijos“ prodiusuotas tarpdisciplininis kūrinys „The Urban Tale of a Hippo“ (2022), rodytas „NOA“ festivalyje. Stipriai sujaudino interaktyvus Agnietės Lisičkinaitės performansas „Hands Up“ (2021). Vidinį nostalgijos gūsį sukėlė režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“ (2017) sugrįžimas į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną, ilgai minčių nepaleido Manto Jančiausko ir Rimanto Ribačiausko teatrinis eksperimentas „Vedami“, sukurtas kartu su Pravieniškių kalėjimo nuteistaisiais.

Dėkoju už pokalbį.