Spektaklis – tarsi iš krūtinės išplėšta širdis

Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.

Prisiminkime 2021 m. rudenį: lietuvišką teatrinį pasaulį supurto lenkų teatro kritiko Łukaszo Drewniako straipsnis, kuriame išsakomas nuoširdus nerimas dėl lietuviško teatro tendencijų ir perspektyvų intensyvios lenkų režisierių invazijos į Lietuvą kontekste. Tuo metu niekas negalėjo patikėti, kad straipsnyje paminėti tokie lenkiško teatro žvaigždžių lietuviški pastatymai kaip Jano Klatos „Borisas Godunovas“ arba Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“ taps ganėtinai lokaliais reiškiniais – didelėmis viltimis sudrumstę Klaipėdos ir Vilniaus teatrų repertuarus, bet gana greitai vėsiai ir abejingai nurašyti, užmiršti. Ko iš aistringo Drewniako straipsnio, deja, nepasimokė puikūs lenkų teatro kūrėjai, intensyviai Lietuvos teatre statantys spektaklius, tai ryžto galiausiai imtis vietinių temų, autorių ir reiškinių. Universalūs europietiškų inscenizacijų raktai Lietuvos teatre vis dažniau nebeveikia ir geriausias to pavyzdys galėtų būti spektaklis „Oskaras ir trys muškietininkai“, kuriame susibūrė prieš tai jau ne vieną puikų spektaklį kartu sukūrusi komanda: adaptacijos autorė Malgorzata Sikorska-Miszczuk, režisierė Piotrowska, dailininkas Michałas Draczas ir kompozitorius Wojciechas Błażejczykas.

Įprasto komiškumo ribas peržengianti ironija, siurrealistinė estetika, intelektuali šiuolaikybės ir istorinio, literatūrinio naratyvo jungtis – tai iš esmės kertiniai naujausio „Lėlės“ spektaklio idėjiniai atspirties taškai. Į labai intensyvų valandos trukmės vyksmą tirštą turinį sutalpinantis „Oskaras ir trys muškietininkai“ idėjiniu lygmeniu fiksuoja šiuolaikinio pasaulio kaitą, jo naujas formas ir prasminius derinius. Spektaklis įkrautas šiuolaikinio pasaulio ideologija, teigiančia, kad laikas, erdvė ir žmonės patiria nuolatinę kaitą. Deja, tokiu teatru mėgautis, jį priimti ir suprasti gali tik pasirengęs, iki jo intelektualiai užaugęs žiūrovas. Labai dažnai tokius profesionalius žiūrovus pastebiu nuvykusi pasimėgauti spektakliais Lenkijoje. O Vilniuje viename iš pagrindinių spektaklius vaikams kuriančių valstybinių teatrų teko išgyventi tuščios premjerinės salės fenomeną. Teatras „Lėlė“, Piotrowskos spektaklį pažymėjęs rekomenduojama žiūrovų amžiaus kategorija nuo septynerių metų, galbūt bandė išlošti komercine, bilietų pardavimo prasme, bet iš esmės sukūrė precedentą žiūrovams suabejoti teatro administracijos sveiku protu, nes tokiu „lankstumu“ nuo spektaklio buvo atbaidyta tikslinė paauglių nuo 12 metų grupė. Iš esmės jiems, šiuolaikinio lietuviško teatro labiausiai nuskriaustiems ir apleistiems, net nebuvo bandoma iškomunikuoti aktualios informacijos apie spektaklį, jų sudominti, pritraukti. Savo akimis regėjau margą mažiukų publiką, linguojančią į taktą muzikiniams „Oskaro ir trijų muškietininkų“ numeriams, užpildantiems pauzes šioje nevaikiškoje jauno žmogaus brendimo dramoje.

Įrodymui pacituosiu patį Dumas: „Jaunuolis... Įsivaizduokite Don Kichotą aštuoniolikos metų. Don Kichotą be šarvų. Pailgas rusvas veidas, išsišovę skruostikauliai – gudrumo požymis, nepaprastai gerai išsivystę žandikaulių raumenys – žymė, iš kurios neapsirikdamas atpažinsi gaskoną, žvilgsnis – atviras ir protingas, nosis pakumpusi, bet dailiai apibrėžta, ūgis – jaunuoliui per aukštas, o suaugusiam vyrui – per žemas.“ Štai jis, tikrasis avantiūrinio nuotykių romano herojus, Dumas d’Artanjano ir Piotrowskos Oskaro prototipas, įkūnytas aktoriaus Luko Auksoraičio. Ką tik „Lėlės“ aktorių trupės nariu tapusiam Auksoraičiui panašų maištingo, prie pasaulio nepritampančio autsaiderio vaidmenį teko įveikti dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – kurso vadovo Aido Giniočio pakviestas suvaidinti Andrių Šatą Keistuolių teatro spektaklyje „Riešutų duona“ debiutantas puikiai susidorojo su rimta kūrybine užduotimi. Naujame „Lėlės“ spektaklyje jo vaidinamas Oskaras turi išgyventi tikrame paauglio košmare, kuriame pinasi aistros lenktyniniams automobiliams, kosminės odisėjos bravūra, prarastų tėvų, nemeilės ir nesusikalbėjimo, tikros draugystės ir artumo ilgesio temų nuolaužos. Aktoriaus užduotis – ne tik išlaikyti dramatinę vaidmens liniją, bet ir tiksliai suvaldyti įspūdingų mastelių sceninius objektus, suteikiančius veiksmui dar daugiau dinamikos.

„Oskaras ir trys muškietininkai“ prasideda nuostabiai ekspresyviu Egipto mumijų pavidalo lėlių muzikiniu pasirodymu, užbaigdamos spektaklį jos lyg ir palieka nedrąsų klausimą – o kam reikėjo belstis į XVII a. Prancūziją? Juk lygiai tokiu pačiu gero tempo ritmu suvaidintą amžiną pamoką apie stebuklingą gebėjimą prisikelti, rodos, ką tik nuo dvasinio skausmo į tūkstantį dalelių suaižėjusiai, numirusiai žmogaus širdžiai galima ir kurio nors faraono piramidėje. Nes tokio su lietuviška tikrove disonuojančio ir Vilniaus teatro „Lėlė“ scenai organiškai nelimpančio šūkio „Visi už vieną ir vienas už visus!“ senokai neteko girdėti.