Gildas Aleksa vadovauja teatro trupei „Teatronas“, yra vienas iš šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ bei šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ iniciatorių ir meno vadovas. Režisavo tokius spektaklius kaip „Make Love“ („Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ („Teatronas“, 2022), „Titas“ („Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ („Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ („Teatronas“, 2021), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ („Teatronas“, 2019), „Teroristas“ („Atviras ratas“, 2017) ir kt. Apdovanotas „Fortūnos“ statulėle už spektaklių „Zygfrydas“ („Teatronas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2018) ir „Otelas“ („Teatronas“, 2018) režisūrą.

Esame taip įpratę prie režisierių ar meno vadovų prieš premjerą sakomų monologų, kad kartais jų neišgirstame. Šiuose trumpuose ir iš pažiūros šabloniškuose pristatymuose galima ne tik apčiuopti tai, kaip teatras prisistato publikai, bet ir išgirsti intriguojančių prieštaravimų apie netrukus scenoje prasidėsiantį kūrinį. Štai prieš šokio spektaklio „Aš miegosiu prie sienos“ rodymą Vilniaus „Menų spaustuvėje“ vasario 21 d. Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadovė Birutė Letukaitė žiūrovams pasakė kalbą, norėdama atsieti naujausią teatro pasirodymą nuo savo vardo ir net paties teatro. Letukaitė akcentavo, kad spektaklį kūrė ne ji, o kviestinis vengrų choreografas Ferencas Fehéris, patikino, jog scenoje nebus „Aurai“ būdingos estetikos, ir paragino vien iš šio spektaklio nesusidaryti nuomonės apie teatrą ir ateiti į kitą premjerą pasižiūrėti tikrosios „Auros“.

Aktorė Digna Kulionytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2020), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021), „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2021), „Fedros meilė“ (rež. Laura Kutkaitė, OKT, 2021), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2021), „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, KLDT, 2022), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023), „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas, KLDT, 2023), „Vakarų krantinė“ (rež. Juška, KLDT, 2023) ir kt. Už vaidmenis spektakliuose „Žuvėdra“ (rež. Brazys, OKT, 2022) ir „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas, KLDT, 2022) apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Teatro vadybininkė Rugilė Pukštytė prisidėjo prie tokių spektaklių kaip „Sibiro haiku“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT, 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2020), „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, JT, 2020), „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, JT, 2020), „Sapnavau sapnavau“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, JT, 2019), „Fikcijos“ (rež. Juška, JT, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ (rež. Andrius Bialobžeskis, JT, 2019), „Raudona“ (rež. Valentinas Masalskis, JT, 2018), „Autonomija“ (Árpádas Schillingas, JT, 2018), „Šveikas“ (rež. Juška, JT, 2018) ir kt. kūrimo.

Režisierius Rimas Tuminas (1952 01 20–2024 03 06) mirė Italijos pietuose esančio Apulijos regiono Galipolio uostamiesčio Šventosios Jėzaus Širdies ligoninėje. Labai simboliška. Tai šalis, kurioje meno tankis didžiulis – architektūra, dailė, muzika ir, aišku, teatras. Tai šalis, kurioje net norima numirti. Neatsitiktinai Venecijos Šv. Mykolo saloje palaidota daugybė pasaulyje garsių žmonių. Bet Tumino palaikai grįš į Lietuvą. Savo tėvynės jis niekada neišdavė ir visą gyvenimą buvo jai atviras.

Laimis Roslekas – baleto artistas, 2005 m. baigęs Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungė 2004 metais. Sukūrė tokius vaidmenis kaip Droselmajeris balete „Spragtukas“, Radža Dugmanta balete „Bajaderė“, Paša Saidas balete „Korsaras“, Tėvas Lorenco balete „Romeo ir Džuljeta“, Ginklanešys balete „Žizel“, Vilkas balete „Miegančioji gražuolė“, Kasandras balete „Arlekino milijonai“, Kapitonis balete vaikams „Daktaras Aiskauda“, Pomidoras balete vaikams „Čipolinas“, Profesorius balete vaikams „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, 2022) ir kt. Nuo 2014 m. vadovauja LNOBT profesinei sąjungai.

Į nepavydėtiną, Kafkos plunksnos vertą situaciją pakliuvęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) kolektyvas intensyviai gastroliuos po Lietuvą tol, kol gaisrininkai pagaliau leis jiems sugrįžti į ką tik suremontuotus ir, regis, pagaliau kūrybinio žydėjimo ištiktus teatro namus. Kol kas tuo džiaugiamės tik mes – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Kuršėnų, Tauragės teatro žiūrovai, ateinančius mėnesius turėsiantys galimybę pagaliau pamatyti naujausius panevėžiečių spektaklius. Maloniai stebina ir sudėtingu metu pavydėtinai lojalūs kolegos – savo erdvėse Miltinio teatrui vaidinti ir net išleisti premjerą leido Panevėžio muzikinis teatras ir Panevėžio teatras „Menas“.

Vasario 28 d. Vilniaus senajame teatre įvykusi premjera, Albertʼo Camus „Kaligula“, – nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu. Nepatogus ir teatrui, kuris galbūt praras dalį rusakalbės publikos, tyliai protestuojančios prieš lietuvių kalbą šiame teatre. Nepatogus jis aktoriams ir režisieriams, kurie kuria linijinius arba dirbtinų „prigalvojimų“ spektaklius. Tačiau „Kaligula“ intriguoja daugiasluoksne režisūra ir ryškiais aktorių darbais. Režisierius Jokūbas Brazys dar pernai vasaros pradžioje parodė unikalų šio kūrinio eskizą – bežodį, plastišką, nespalvotą, „dekadentišką“. Jame buvo tik skardinė statinė, praustuvė, du kibirai, dvi stiklinės ir vanduo. Viačeslavo Lukjanovo Kaligula ir Editos Gončarovos Druzila ilgam išliks atmintyje kaip Camus „Kaligulos“ šiuolaikiniai ženklai. Eskizas buvo žiaurus ir kartu labai giliai išjaustas.

Kūrybinių industrijų centre „Tech Arts“ parodytas Vyčio Jankausko šokio teatro ir paties choreografo naujausias darbas kontakto su žiūrovais ieško ne jausminiais išgyvenimo, bet intelektiniais suvokimo kanalais. Daugelis šiuolaikinio teatro menininkų savo kūrinius ima konstruoti ieškodami pagalbos filosofų ar mokslininkų veikaluose, išsamiai aiškina savo idėjas prieš premjerą, kūrybą grindžia ne meninio rezultato siekimu, bet pačiu kūrybos procesu. Neabejotina, kad į jį įsitraukę menininkai išgyvena nuostabių akimirkų, tačiau ne visi žiūrovai skuba pasiduoti šiems kūrybinės partnerystės džiaugsmams.

Atrodo, kad praėjusio sezono šlovė (du „Auksiniai scenos kryžiai“) Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui (JMDT) kol kas liks vienkartiniu pasirodymu šalia pagrindinių didesnių miestų teatrų. Tokių stiprių spektaklių kaip „Laukys“ (rež. Olga Lapina), „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus) ir „Jona“ (rež. Špilevojus) kontekste šį sezoną teatras į sceną grįžo su nuslopusia kūrybine energija. Žiūrint „Feromonus“ (rež. Jo Strømgrenas) ir „Pupas“ (rež. Špilevojus) pastebimas regresas, pirmuoju atveju turinio, antruoju – formos atžvilgiu. Be to, dėl techninio pastato atnaujinimo Miltinio teatras kurį laiką priverstas gastroliuoti. Tad naujo teatro spektaklio „Pupos“ premjera vasario 17 d. įvyko Panevėžio teatre „Menas“.