Šokio dienoraščiai

Vasario 7 d.

Vyčio Jankausko „Dekreacija“

Kūrybinių industrijų centre „Tech Arts“ parodytas Vyčio Jankausko šokio teatro ir paties choreografo naujausias darbas kontakto su žiūrovais ieško ne jausminiais išgyvenimo, bet intelektiniais suvokimo kanalais. Daugelis šiuolaikinio teatro menininkų savo kūrinius ima konstruoti ieškodami pagalbos filosofų ar mokslininkų veikaluose, išsamiai aiškina savo idėjas prieš premjerą, kūrybą grindžia ne meninio rezultato siekimu, bet pačiu kūrybos procesu. Neabejotina, kad į jį įsitraukę menininkai išgyvena nuostabių akimirkų, tačiau ne visi žiūrovai skuba pasiduoti šiems kūrybinės partnerystės džiaugsmams. „Dekreacijoje“ žiūrovais pasirūpinta: jie susodinti ant erdvioje salėje paskirai išdėstytų dviviečių suolų, padalinti per pusę Sigitos Šimkūnaitės scenografiniu objektu – medinių plokščių lankstiniu, kurio dalyse išpjauti keturi siluetai šiek tiek asocijuojasi su Tado Gutausko lauko skulptūra „Laisvės kelias“. Tiek scenografinė, tiek kostiumų (dailininkė Sandra Straukaitė) estetika nepriekaištinga. Smulkmeniškai apgalvotas ir pats sumanymas, įvardintas performatyviu veiksmu, kurį įkūnija atlikėjai Emilija Dūdaitė, Oksana Griaznova, Giedrė Kirkilytė ir Mantas Stabačinskas.

Ant asketiško pastato durų, regis, užrašyta: „Have a good time!“ Įtampa tarp atokios vietos, esančios miškų apsuptoje Vaidilutės gatvėje, pavadintoje suprantamu, tačiau archajišku mirusios reikšmės žodžiu, ir kosmopolitizmo nuskamba ir spektaklyje: prie išpjautų siluetų sustoję šokėjai savo biografijas pasakoja angliškai. Choreografas paaiškino, kad naujausias jo darbas orientuotas į tarptautinę publiką, ir tai visiškai suprantama. Juk ir ant „Žemaitijos pieno“ tepamojo sūrio dėžutės viršelio parašyta: „Rambyno. Spreadable cheese Mildutė mild. No 1 in Lithuania!“ O pirmas žodis, kurį pernai ištarė apdovanojimą atsiimdama „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, geriausia metų aktorė, buvo „Wow!“.

Keturi atlikėjai veiksmą pradeda poromis, atsistoję skirtingose medinės sienelės pusėse, tad žiūrovai turi galimybę plačiau susipažinti su dviem atlikėjais. Garsų koliaže viena greta kitos ir viena ant kitos gula frazės apie Stabačinsko ūgį ir Kirkilytės katiną (ar katę? Šiuo atveju lietuvių kalba būtų tikslesnė), bet netrukus žodžiai netenka turinio ir virsta triukšmų audiniu, sklindančiu iš mažų nešiojamųjų garso kolonėlių, kurios, laikomos šokėjų delnuose, juda po visą erdvę. Tikriausiai reikėtų paklusti choreografo nustatytoms žaidimo taisyklėmis, prisiminti, ką jis nori ir ko nenori „sukurti“, „tyrinėti“, ir pagal tai preparuoti gimstančią struktūrą, tačiau emociniai instrumentai šiam veiksmui taip ir nesusiformuoja, ir po „Dekreacijos“ jautiesi labiau „sužinojęs“, „pamatęs“, o ne „patyręs“, „paliestas“. Tiesa, palietimo aspektas spektaklyje yra, ir tiesiogine šio žodžio prasme: judėdami veiksmo erdvėje, šokėjai paliečia žiūrovus tomis apvalios dėžutės dydžio kolonėlėmis ir iš jų sklindančiam garsui įgavus fiziškai pajuntamą formą atsiranda trapus, kelias sekundes trunkantis, sunkiai įvardijamas, greitai nutrūkstantis, bet vis dėlto į atmintį (net ir kūno) įstringantis metafizinis ryšys su kūrybine energija.

Vasario 8, 9, 10 d.

Metų solistų apdovanojimai, „Pachita“ ir „Bolero“ LNOBT

Prieš baletų diptiko – fragmento iš Ludwigo Minkaus „Pachitos“ ir Maurice’o Ravelio „Bolero“ – serijos pirmąjį spektaklį vyko iškilmingas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) renginys – Metų solistų apdovanojimai. Reginio vedėjai baleto solistė Greta Gylytė ir operos solistas Liudas Mikalauskas vieną po kito kvietė į sceną ne tik apdovanojamuosius, bet ir tuos, kurie apdovanojimus įsteigė, – prasminga ugdomoji priemonė būsimiems operos ir baleto meno mecenatams. Metų operos solistais tapo Viktorija Miškūnaitė ir Kostas Smoriginas, baleto geriausieji – Marija Kastorina ir Genadijus Žukovskis, Operos viltimi tituluota Gabrielė Bukinė (internetu balsavę žiūrovai ją taip pat išrinko mylimiausia soliste). Baleto viltimis tapo du solistai: italas Andrea Canei (premiją įsteigė ir šokėjui įteikė buvęs LNOBT Jonas Sakalauskas) ir ispanas Imanolis Sastre’as (jį savo įsteigtu piniginiu prizu, teikiamu jau treti metai, apdovanojo kalbininkė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė habilituota daktarė Grasilda Blažienė). Padėkos premija apdovanota buvusi orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė.

Po ceremonijos parodytoje „Pachitoje“ – pasigėrėtinas, atspalvių ir nuotaikų turtingas Olesios Šaitanovos šokis, jėgą rodantys Jono Lauciaus skrydžiai ir keli debiutai. Pas de trois pirmą kartą šoko Benjaminas Thomas Davisas (jo partnerės – Haruka Ohno ir Karolina Matačinaitė). Davisui būdingi aukšti, elastingi šuoliai, tikslūs sukiniai – neabejotina, kad kitą kartą premjerinį susikaustymą pakeis žiūrovų visą laiką pajuntamas šokio malonumo jausmas. Įdomu buvo matyti naujas įterptinių variacijų atlikėjas – Juliją Šumacherytę, Kotryną Rudych, Saulę Stanytę, stebėti, kaip toliau formuojasi šių jaunų šokėjų individualybė, didėja patirtis, gludinama šokio technika.

Dabartinės „Pachitos“ vaizdinis sprendimas – gale išdėliotos baltų plokščių grupės – sceną paverčia nelyg operacine, po kurios lempomis matyti kiekviena smulkiausia judesio detalė, klasikinių pozų linijos, kurios skatina prisiminti banalų posakį: tobulumui ribų nėra.

„Pachitos“ akinamą baltumą ir kostiumų rausvos spalvos niuansus antroje dalyje keitė aistringas Ravelio ir Krzysztofo Pastoro „Bolero“ – jame atsiskleidė senokai scenoje matytos LNOBT primabalerinos Olgos Konošenko profesionalumas, judesių estetikos įvairovė, kai klasikinį taurumą subtiliai paryškina intensyvūs, tai slopinami, tai aistringai prasiveržiantys vidiniai muzikos išgyvenimai, kuriuos atskleisti solistei padėjo partneris Ernestas Barčaitis.

LNOBT apdovanojimų laureatai turėjo progą pasirodyti antrajame spektaklyje – „Pachitoje“ kartu su Kastorina pirmą kartą šoko Canei. Tai pirmoji akademinė, grynai klasikinė jauno artisto partija: baigiantis 2023-iesiems jo sukurtas Arlekinas labiausiai traukė akį artistiškumu, vaidybiniu azartu, kurį „Pachitoje“ tenka atidėti į šalį ir matuotis rausvą savimi pasitikinčio klasikinio baleto superherojaus triko. Canei šokis lengvas, elegantiškas, akivaizdus artisto dėmesys partnerei: laikui bėgant judesiai įgaus užtikrintumo, o pozos – išbaigtumo. (Gali būti, kad debiutas pačiam solistui buvo kiek netikėtas, nes iki pat paskutinių dienų LNOBT svetainėje jo pavardė buvo įrašyta kaip debiutanto Pas de trois. Jei taip – pagarba jam!) Kastorina šoko puikiai: jai nebereikia galvoti apie technikos dalykus, todėl judesiai organiški ir laisvi, o variacijoje ji tiesiog pasineria į muziką ir perteikia joje slypinčią pastelinių jausmų įvairovę. Pas de trois šį vakarą debiutavo Marine Pontarlier ir Lorenzo Epifani (Julija Stankevičiūtė šiame epizode matoma nuo pat premjeros). Pontarlier šoko su jai būdinga nuotaika; maloniai nuteikė Epifani judesių sklandumas, muzikalumas, į žiūrovų salę siunčiama šokio energija.

Po pertraukos parodyto „Bolero“ solistai Greta Gylytė ir Jonas Laucius sukūrė intriguojančią emocijų dramą, kurioje šokėjos rafinuotas erotiškumas atrodo dar karštesnis tramdomų, viduje įkalintų, tačiau kartkartėmis prasiveržiančių partnerio jausmų fone.

Paskutinę šių visais požiūriais skirtingų baletų rodymo dieną „Pachitoje“ debiutavo Nora Straukaitė – 2022 metų LNOBT Baleto vilties premijos laureatė, per metus pasitikėjimą pateisinusi su kaupu. Ir šį kartą jos šokis buvo sklandus ir turiningas, jai asistavo Laucius; turintys progų būti parneriais scenoje, ir kituose spektakliuose, ir šiame abu solistai sukūrė šventišką, gražų duetą.

Šaitanova, „Pachitoje“ švytėjusi iki smulkmenų nušlifuota technika, „Bolero“ kūrė žvilgsnį traukiantį rusenančios, įsižiebiančios, kiek priblėstančios ir vėl pavojingai suliepsnojančios meilės paveikslą, kurio bendraautoris – užtikrintas Barčaičio šokis. Nedidelius solo epizodus šiame „Bolero“ pirmą kartą atliko Baleto viltys – Canei ir Sastre’as, iškart sudominę judesio, kaip asmeniško įsijautimo į muziką, samprata, gebėjimu įtaigiai individualizuoti choreografines formas.

Vasario 11 d.

„Aladinas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Regis, trečią kartą matytas Oleksandro Rodino (Ukraina) baletas „Aladinas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre patvirtino anksčiau susidarytą nuomonę apie šio spektaklio menines savybes. Solidarizuojantis su kovojančia Ukraina ir jos menininkais į Kauną pakviesti ukrainiečiai sukūrė spektaklį, kuris visais įmanomais būdais ieško kontakto su žiūrovais. Jame apstu veiksmo, vizualinių efektų ir visokių triukų. Tačiau tarp viena kitą keičiančių scenų kartais pasiklysta pasakojimo gija, o choreografinės formos paskęsta rytietiškų spalvų margumyne, nes aitrios Džino, Skraidančio kilimo, kai kurių kitų šokėjų kostiumų spalvos sukuria tam tikrą vaizdinį chaosą. Kita vertus, choreografas suteikė progą baleto artistams sukurti gana ryškius paveikslus, kurie dėliojasi į pasakoms būdingų tipinių personažų galeriją. Vikrus ir išradingas Aladinas ir jo mylimoji Džasmina, piktavalis Džafaras, geraširdis Sultonas sukuria nesudėtingą erdvę gėrio ir blogio kovai ir pastarojo pralaimėjimui parodyti. Choreografinėmis, aktyvaus judesio priemonėmis charakterizuotą Aladiną šoko Valerijus Osadčenko, pirmą kartą teko matyti patyrusią teatro solistę Justiną Vaitkutę įtikinamai atliekant įnoringos, tačiau Aladino žavesiui neatsispiriančios Džasminos vaidmenį. Sultoną, pasitelkdamas lengvą ironiją ir saikingą komizmą, vaidino Gintaras Visockis, o Deividas Dulka išraiškingai perteikė Džafaro rezgamą klastą.

Vasario 23 d.

Ši diena į Lietuvos įstoriją įeis kaip verslininko, politiko ir nuomonės formuotojo, perkopusio 33-ejų metų slenkstį, Lauryno Suodaičio pirmojo apsilankymo LNOBT spektaklyje diena. „Šiuo laikotarpiu bręsta senos idėjos, kurių anksčiau nebuvo įmanoma įgyvendinti. Ateina ramybė ir supratimas, ko žmogus apskritai nori iš gyvenimo“, – taip aiškinama Kristaus amžiaus reikšmė vyrams. Felikso Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“, teatro „vidinė virtuvė“ ir joje ruošiamas karštas šokoladas paliko operos ir baleto meno neofitui didžiulį įspūdį. Jis pažadėjo sugrįžti!

Vasario 24–25 d.

Viena labiausiai Vilniaus knygų mugėje sujaudinusių akimirkų – autografas knygoje „Šokio erdvėse“ apie baleriną Loretą Bartusevičiūtę, kurį teko įrašyti giminaitei žmogaus, prieš pusę amžiaus netekusio judėjimo dovanos. Tai dar vienas įrodymas, kokią paguodą suteikia šokio ir artisto kūrybinės įtaigos galia. Kitą dieną – netikėta staigmena, kurią teko patirti septynmečio skaitytojo, Tomo Dirgėlos kūrybos gerbėjo, dėka: knygelė „Lukas šiaudelis šoka baletą“. 2000 m. plačiai nuskambėjusio režisieriaus Stepheno Daldry ir scenarijaus autoriaus Lee Hallo filmo „Bilis Eliotas“ laisva literatūrinė parafrazė sklandžia ir šmaikščia literatūrine forma skatina nebijoti būti kitokiems ir siekti savo svajonių.