Pasenusi pora

Atrodo, kad praėjusio sezono šlovė (du „Auksiniai scenos kryžiai“) Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui (JMDT) kol kas liks vienkartiniu pasirodymu šalia pagrindinių didesnių miestų teatrų. Tokių stiprių spektaklių kaip „Laukys“ (rež. Olga Lapina), „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus) ir „Jona“ (rež. Špilevojus) kontekste šį sezoną teatras į sceną grįžo su nuslopusia kūrybine energija. Žiūrint „Feromonus“ (rež. Jo Strømgrenas) ir „Pupas“ (rež. Špilevojus) pastebimas regresas, pirmuoju atveju turinio, antruoju – formos atžvilgiu. Be to, dėl techninio pastato atnaujinimo Miltinio teatras kurį laiką priverstas gastroliuoti. Tad naujo teatro spektaklio „Pupos“ premjera vasario 17 d. įvyko Panevėžio teatre „Menas“.

Teatro premjeras žiūriu Panevėžyje, todėl galiu paliudyti, kad Miltinio teatro pastatas, jame dirbantys žmonės ir vis dar gyva Miltinio legenda veikia ten rodomus spektaklius – šios glaudžios teatro bendruomenės namuose kūriniai suskamba kitaip nei jiems atvažiavus, tarkim, į Vilnių. Taigi nekyla abejonių, kad kitos erdvės paveiks teatro spektaklius.

2002 m. dramaturgės Daivos Čepauskaitės parašyta vienos dalies pjesė „Pupos“ pasakoja apie vyresnio amžiaus porą – Alfonsą (Julius Tamošiūnas) ir Brigitą (Vita Šiaučiūnaitė), nuolat prasilenkiančius kasdienybėje, bet, jų (ne)laimei,  įstringančius parai lifte. Neplanuotas artimas susitikimas abiem gyvenimo partneriams sukelia nemenką diskomfortą, tad didžioji Špilevojaus režisuoto spektaklio dalis tampa sveikos ironijos persmelktu pastarojo penkmečio sutuoktinių konfliktų ir išpažinčių srautu, kurio būtų lengva klausytis, jei ne nuolatinis poros plūdimasis.

Sutuoktinių rūpesčiai ir barniai išliejami senovine, kaimiška kalbėsena. Atsvarą tam kuria už aktorių nugaros išrikiuota, publiką retkarčiais apakinanti šviestuvų „siena“ – elementas, matomas ir kituose Špilevojaus spektakliuose, tarkim, „12 gramų į šiaurę“ (Vilniaus mažasis teatras, 2019), – ir tarp scenų skambančios elektroninės liaudies dainų variacijos, turinčios išlaikyti žiūrovų dėmesį ir tapti pasalomis įsliūkinančios šiuolaikybės intarpu. Vis dėlto spektaklio estetika ne iki galo atitinka jo siūlomą logiką: ekspresyvus scenovaizdis ir muzika kertasi su pasakojamos istorijos tonu ir atrodo pritempti.

Krovininį liftą scenoje režisierius pakeičia aptvaru-bokso ringu, virš jo ant netikrų lubų sukabintos dekoratyvinės džiovintų gėlių puokštelės. Judinamos plačių audringai besiaiškinančios porelės gestikuliavimų, jos švelniai plaikstosi, ant sienų šokdamos šešėlių valsą, kuris transformuoja sausučius į iškreiptus pavidalus, primenančius jaunystėje neišsipildžiusių svajų gaudykles. Ilgalaikę santuoką kaip bokso ringo metaforą ir „muša, vadinasi, myli“ logika grįstą šiurkštų Alfonso ir Brigitos bendravimą pabrėžia ryški scenografijos detalė – tarp sausučių kabančios mėlyna ir raudona bokso pirštinės. Jų spalvos taip pat atitinka aktorių kostiumus – žydrą Alfonso ir rausvą Brigitos sportinius džemperius. Vyras ir moteris kaip in ir jang – vienas kitą papildantis, vienalytis organizmas, sukurtas derėti, bet gyvenimo išskirtas. „Pupose“ režisierius nesiekia išsiaiškinti, kas privedė porą prie nesusikalbėjimo, jo esminė pastanga – įamžinti jų fizinį buvimą kartu ir rūpestį. Juk vilties atgimti jausmams nebėra.

Įžengti į Panevėžio teatrą „Menas“ – tai kaip įlipti į laiko mašiną ir persikelti atgal į sovietmetį. Teatro salė primena gūdžią praeitį, apie kurią pasakojama kitame Špilevojaus spektaklyje „Sala, kurios nėra“. Šioje erdvėje nesunku įsivaizduoti, kaip pirmoje eilėje sėdi Sąjungos kritikai ir putoja dėl vakarietiškų spektaklio motyvų. Tiesa, „Pupos“ jiems, manau, patiktų. Juk vis dėlto pagrindiniai veikėjai – darbštūs ūkininkai, visą gyvenimą išlikę „dorais“ ir „teisingais“ žmonėmis. Šiandien „Pupos“ nėra aktualus spektaklis, ir toks būti neprivalo, tačiau šis bandymas kurti lengvą komediją su protesto prieš dabartį elementais, įsikibus plakatų su „amžinosiomis tiesomis“, atrodo kaip žingsnis atgal, palyginti su ankstesne teatro, siekiančio atsiverti platesniam lankytojų ratui ir šiuolaikybei, kryptimi.