Suvokimai apie „suaugėlystę“

Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.

Šis realybės šou tiesiogiai nėra susijęs su Klaipėdos jaunimo teatro spektakliu „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2023), tačiau abu reiškiniai turi tam tikrą atmosferos panašumą. Spektaklio veikėjai galėtų uždainuoti: „kai tau jau trisdešimt, tu supranti, kai tau jau trisdešimt, tu nebebijai, kai tau jau trisdešimt, tu...“. Na, mintį maždaug supratote, kur link panašumų prizmėje suku.

„Gyvenimas dar prieš akis“ – nesudėtingos formos spektaklis, turintis potencialo pritraukti visai nekuklią auditoriją, nes jame žaidžiama gebėjimu susitapatinti ir nuolat flirtuojama su publika. Aktoriai Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas, Rugilė Latvėnaitė, Evelina Šimelionė ir Asta Zacharovaitė savo kuriamus veikėjus ir jų istorijas stengiasi perteikti labiau žaidybine forma negu bandydami kapstytis po psichologizavimo gelmes. Čia galima aiškiai matyti režisieriaus Glušajevo ranką ir kartais pasijusti taip, tarsi stebėtum improvizacijos teatro pasirodymą. Per spektaklį gali susidaryti įspūdis, kad aktoriai iš publikos ar ko nors, kas yra užkulisiuose, yra gavę raktažodžius ir tiesiog čia pat imasi dėlioti savo personažus iš kuo absurdiškesnių detalių, tarsi žaistų žaidimą pavadinimu „Kas sugebės atverti personažą per juokingiausią ir žiūrovui atpažįstamiausią prizmę“. Scenoje žaidžiama įterpiant ir miuziklo elementų – kiekvienas personažas gauna galimybę pasijusti pagrindiniu dainos atlikėju ir atverti savo niekam dar nerodytą pusę. Pristatyti save tarsi jau pagijusį po visų patirčių.

Veikėjus ištinkančios problemos – irgi tiesiai iš gyvenimo katalogo: ar tai būtų negalėjimas pamiršti pirmosios meilės, ar nesugebėjimas pailsėti per laisvadienį, ar pirmojo vaikino susiradimas vėliau, nei tikėtųsi visuomenė, ar išbandymų kupinas dirbančios mamos gyvenimas, ar bandymas atrasti save egzotinėse kelionėse, nes vaikystėje nepatyrei meilės. Medžiaga šioms istorijoms dėliojama lengvai (kartais atrodo – net gerokai per lengvai ir per daug plaukiant paviršiumi), ieškant komiškumo bei absurdiškumo elementų ir pasakojimus aprengiant atpažįstamumo drabužiu. Daugelis juk esame gavę elektroninį laišką nuo karjerą pradėjusio finansų konsultanto (čia tas, kurį namie ištinka namų ruoša, kai jam – laisvadienis), kone visi turbūt yra pagalvoję: o kaip būtų, jei po n metų vėl pavyktų susieiti su pirmąja meile? Dažnam turbūt yra tekę patirti ir laiką, kai, atrodo, paroje reikėtų šiek tiek daugiau nei dvidešimt keturių valandų.

Iš atpažįstamų elementų sudėliotos istorijos kartais eina tiesiog tam, kad eitų, lyg nelabai turėdamos krypties bandytų pasiekti momentą, kai personažas išreikš apibendrinimą. Kada veikėjas pabrėš, ką žmogus jau būna išmokęs ir supratęs, kai jam sukanka trisdešimt. Ir tai dažniausiai labai paprasti dalykai apie drąsą, apie galėjimą būti savimi, apie gebėjimą praeitį palikti praeityje. Gyvenimo tiesos, kaip sakoma. Ir jos vis kartojamos, vis pabrėžiamos, lyg tekste būtų buvusios užrašytos paryškintu šriftu.

Spektaklio turinys gali pasirodyti per lengvas, per seklus ir nebandantis prisibelsti iki gelmių, tačiau paneigti, kad aktoriai meistriškai užkabina publiką vien savo buvimu scenoje ir geba puikiai su ja užmegzti kontaktą – neįmanoma. Kai Zacharovaitė ar Latvėnaitė užima sceną, regis, jau viskas: publika priklauso joms ir jos gali daryti bet ką – žiūrovų emocijos ir dėmesys jų rankose (nors ir jų veikėjų istorijos geriausiai atpažįstamos bei komiškos). Aktoriai aktyviai mezga kontaktą su publika ir kviečia įsitraukti į kai kurias veiklas (žiūrovai visai lengvai pasiduoda šiam raginimui), o pasakodami nuolat matuojasi, ar čia reikėtų padidinti, ar pamažinti, ar suteikti daugiau šarmo, ar padaryti natūraliau. Flirtuojama, ir šis flirtas aktoriams išeina į naudą.

Lengvumas dar niekam nepakenkė. Toks ir spektaklis „Gyvenimas dar prieš akis“ – nekenksmingas, kam nors galintis lengvai įspirti, gal net įkvėpti, bet į katarsį tikrai netaikantis. It lengvo turinio realybės šou, kurį žiūri, kai žinai, kad nenori per daug galvoti. Nors kartkartėmis norėtųsi ir labiau širdin bei galvon įsirėžiančių sentencijų.