Gyvenimas dosnus įdomių asmenybių

Choreografė, šokėja ir pedagogė Aušra Krasauskaitė sukūrė šokio spektaklius „Akvariumai“ („PADI DAPI Fish“ ir menininkų grupė „Žuvies akis“, 2013), „Karmen“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), 2017), „Dėdės ir dėdienės“ (Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, 2019), „Šiluma“ (Šeiko šokio teatras, 2021), „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ („Lietuva“, 2023) ir kt. Taip pat sukūrė choreografiją operoms „Mažvydas“ (rež. Kęstutis Jakštas, „Lietuva“, 2020), „Undinė“ (rež. Gytis Padegimas, KVMT, 2022), „Klaipėda“ (rež. Padegimas, KVMT, 2023) ir kt. Atliko daugiau nei trisdešimt vaidmenų įvairiuose šokio spektakliuose. 2021 m. paskirta Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiąja choreografe.

Jūsų karjeroje svarbus baletas, tad kaip atėjote į šiuolaikinį šokį, darbą su Agnijos Šeiko ir kitais teatrais?

Taip, baletas yra mano pagrindas – baigiau M.K Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ir šokau baleto pastatymuose. Nuo paauglystės mane domino ir kiti šokio stiliai bei žanrai, noriai eidavau į įvairius spektaklius, performansus, koncertus, kuriuose mačiau daug įvairovės. Baigus mokyklą ir ėmus įsilieti į kūrėjų gretas atėjo suvokimas, kad nenoriu savęs apibrėžti ar sprausti į rėmus. Patirčių ir naujumo troškimas nuolat vedė ieškoti ir eksperimentuoti. Niekam nesakiau „ne“. Kai studijavau pirmame Klaipėdos universiteto kurse, Agnija Šeiko pakvietė mane šokti – tai buvo ypatingo ir įdomaus kelio pradžia. Dirbant Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre taip pat atsirado galimybė susipažinti su įvairiais kūrėjais, tarp jų ir su šiuolaikinio šokio choreografais. Jaučiau, kad su kiekviena nauja profesine patirtimi keičiuosi ne tik kaip atlikėja bei kūrėja, bet ir kaip asmenybė.

Atstovavote Lietuvai pasaulinėse parodose, dalyvavote užsienio festivaliuose ir seminaruose. Kaip sąlytis su skirtingomis kultūromis paveikė jūsų meninę raišką ir choreografinį stilių?

Kiekvienas susitikimas su skirtingais kūrėjais manyje palieka žymę, suteikia patirties ir lemia pokytį. Ne kartą esu minėjusi, kad mane supo ir supa ypatingi žmonės – kūrybingi, laisvi, kitoniški. Nuo vaikystės esu viską į save sugerianti – klausausi, girdžiu ir analizuoju, kas yra sakoma, kaip kuriama ir šokama. Bendraudama su įvairiais žmonėmis jaučiu begalinį įkvėpimą. M.K. Čiurlionio menų mokykloje mane formavo mokytojai, vėliau visi sutikti meno atstovai, ir ne tik. Mes perimame niuansus iš žmonių, kurie yra aplink mus, ne išimtis ir aš – gyvenimas man dosnus įdomių asmenybių.

Šiuo metu esu ansamblio „Lietuva“ choreografė, todėl atsigręžiu į mūsų šalies tradicijas, papročius ir kultūrą.

Ar dėstytojavimas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedroje prisidėjo prie jūsų, kaip šokėjos ir choreografės, kūrybinio tobulėjimo?

Bendravimas su studentais ir ieškojimas būdų, kaip „prieiti“ prie žmogaus, paskatino atverti vidinius klodus, semtis išorinių žinių, atsinaujinti ir nesustoti. Taip pat Šokio katedra suteikė sąlygas susitikti su choreografais ir lektoriais, kurie prisidėjo prie profesinio augimo.

Kokią įtaką akademinis darbas padarė šiuolaikinio šokio suvokimui? Ar judesys tapo labiau teorizuotas, o gal priešingai – įgavote dar daugiau laisvės?

Akademinis darbas padarė įtaką ne tik šiuolaikinio šokio suvokimui. Daug kas priklauso nuo disciplinos, kurią dėstai: vienaip dėstai klasikinį šokį choreografams, kitaip – scenos judesį aktoriams. Gal ir banali frazė, bet studentai mokosi iš manęs, o aš – iš jų.

Ar jūsų kūrybinėje biografijoje šiuolaikinis šokis buvo galimybė įkvėpti daugiau laisvės, atsitraukiant nuo baleto? Kas jums, kaip šokėjai ir choreografei, yra laisvė?

Baletas niekada neapribojo mano laisvės – netapatinu griežto, akademinio, klasikinio baleto su laisvės pojūčio suvaržymu. Taip, neneigiu, kad laikantis klasikinio baleto kanonų yra pavojus tapti „kvadratine“ galva. Tačiau laisvė yra charakterio ir asmenybės savybė – ji pirmiausia yra galvoje, požiūryje. Man svarbu negyventi klišių ir stereotipų kalėjime.

Kartą minėjote, kad kūryboje nemažai dėmesio skiriate baroko muzikai. Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kaip baroko muzika įkvepia jūsų choreografiją ir lemia meninius šokio spektaklių sprendimus?

Negaliu tiksliai atsakyti, kodėl baroko muzika man artima. Pavyzdžiui, Giovanni Battistos Pergolesi „Stabat Mater“ įvairias aranžuotes ir atlikimus esu išklausiusi be galo daug kartų. Šios muzikos dramatizmas ir gylis, kurį jaučiu, smelkia mane kiaurai. Baroko savitumas, muzikiniai niuansai, maniera, harmonija imponuoja kuriant choreografiją, o idėjos, judesiai tarsi transliuojasi patys. Baroko muzikoje slypi kodas, įkvepiantis mane kurti.

Kokia jūsų asmeninė šokio filosofija ir pagrindiniai principai?

Sudėtinga rasti vieną atsakymą į šį klausimą, nes požiūris ir pajautimai kinta. Mano filosofija nuolat varijuoja. Kaip ir minėjau, man svarbu neįkristi į stereotipus, į nuobodžius svaičiojimus, „kaip turi būti“. Labai mėgstu fanatikus (nesvarbu, kokios profesijos), degančius savo veikla, ieškančius ir nenuobodžiaujančius. Man svarbi pagarba savo profesijai ir esančiajam šalia.

Koks šokis jus lydi šiandien ir kokie jūsų ateities planai?

Šiandien mane lydi šokis, kuris yra tvirtas ir dviem kojomis remiasi į žemę. Trokštu atsakymų į gyvenimo klausimus, kas aš ir kur einu.

Labai į tolį neplanuoju ir penkmečio plano neturiu. Siekiamybė – nenustoti kurti, susidoroti su kylančiais iššūkiais ir jų nebijoti, atrasti vis naujų formų ir sąlyčio taškų su nepažintomis erdvėmis ir žmonėmis. Ieškoti, smalsauti, kurti ir dirbti su bendraminčiais, profesionaliais, atsidavusiais atlikėjais ir neprarasti susidomėjimo bei degimo savo veikla.

Dėkoju už pokalbį.