Atėjo toks metas, kai visos krizės – ekonominė, ekologinė, migracinė, informacinė ir politinė – persipynė, ir niekas negali dorai paaiškinti, iš kur jos kilo ir kaip jas spręsti, tačiau daugelis skelbiasi radę „sprendimą“ (Mäger, 2016; Herszenhorn, 2018; Applebaum, 2019; Harding, 2018).

Johno Krasinskio „Tylos zona“ (LNK, šiąnakt, 19 d. 02.15) – siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį. Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų nuošali ferma atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje.

Televizijos žmonės vis dažniau primena mano kompiuterį. Jis kartais apsimeta gyvu ir sugrįžus prie pradėto teksto išmeta kažką panašaus į „Malonu vėl matyti“. Taip ir televizijos laidų vedėjai stengiasi būti malonūs, mandagūs, bet jų klausydamasis imu abejoti, ar tai gyvas žmogus, ką jau kalbėti apie velykinius cukrinius kunigėlius, kurie jau nuo kovo pradžios šmėkščioja laidų anonsuose. Tai suprantama, juk netrukus Velykos ir vėl užlies mišių, bažnytinio kičo ir šventinių koncertų banga.

Meno rezidencijos Lietuvoje yra vis dar nesenas reiškinys, todėl galbūt nenuostabu, kad ne meno pasauliui ir meno naujokams ne visada aišku, kas tai yra ir ką jos veikia. Tenka pasidžiaugti, kad, galbūt vedamos panašių rūpesčių ir rizikingos padėties visuomenėje, meno rezidencijos Lietuvoje pastaruoju metu ėmė vis glaudžiau bendradarbiauti. Šis draugiškas tarpusavio bendradarbiavimas dar labiau suintensyvėjo prasidėjus pandemijos laikotarpiui, rezidencijoms, kaip ir daugeliui kitų kultūrinių institucijų, susidūrus su dar reikšmingesniais iššūkiais tiek finansavimo, tiek programos ir formato prasme.

Prieš savaitę, kai stebėjau nesibaigiančias batalijas dėl Seimo pirmininko posto, į rankas pateko dviejų – prancūziškos ir itališkos – Lietuvoje, matyt, niekad nepasirodysiančių knygų apie kvailybę ir jos istoriją recenzija. Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių recenzento, rašytojo Krzysztofo Vargos sakinių: „Be kvailybės žmogus neegzistuoja. Iš esmės be kvailybės nebūtų ir žmonijos. Kvailybė visada buvo su mumis, yra ir bus. Bet geriausi jos laikai dar laukia ateityje. Visi ženklai žemėje, danguje ir internete rodo, kad artėja kvailybės epocha. Kada sulauksime naujojo apšvietos amžiaus – nežinia, bet tai bus tikrai negreit.“

Johannesas Kretzas yra austrų kilmės kompozitorius, dėstantis kompiuterinę muziką ir muzikos teoriją. Patirtis dirbant IRCAM institute Paryžiuje susiejo šio kompozitoriaus kūrybinį kelią su algoritminės kompozicijos praktika. Kretzas dirba ir gyvena Vienoje, originaliai žvelgia į harmoniją ir sintezuoja unikalų skambesį. Už savo kūrybą ir neeilinį požiūrį į muziką kompozitorius 2004 metais buvo apdovanotas Austrijos valstybine premiją. Apie muzikos formulavimą ir logiško prado mene paieškas su kompozitoriumi kalbėjosi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.

Rupert skelbia atvirą kvietimą teikti paraiškas į 7-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą.

Rupert alternatyvios edukacijos programa – para-akademinė edukacinė platforma, apjungianti savarankišką mokymąsi, kūrybinę praktiką, tarpdisciplininius mainus ir profesinį tobulėjimą. Kiekvienais metais kintančia programa Rupert siekia reaguoti į svarbius vietos bei tarptautinio kultūrinio lauko ir nūdienos klausimus, judant ten, kur dalyviai ją kreipia.

Šių metų programos tema – meninių iniciatyvų ir institucijų vaidmuo globalaus politinio ir ekologinio nestabilumo laikais. Šiais metais aplikuoti į programą ypač skatiname ne tik menininkus, bet ir kūrybinėse ar tarpdisciplininėse srityse dirbančius jaunuosius kuratorius, rašytojus, meno kritikus, teoretikus, žurnalistus, meno vadybininkus, meninių iniciatyvų bei platformų steigėjus, o taip pat ir kitų sričių tyrėjus. Programa vyks 2019 metų kovo – rugsėjo mėnesiais ir yra nemokama.
 
Paraiškas galima teikti iki vasario 15 dienos (penktadienio) vidurnakčio.  
 
Daugiau informacijos rasite priede bei mūsų tinklapyje www.rupert.lt

Paroda „Laukiant kito atėjimo“ pasirodė įdomesnė nei „13 Baltijos trienalė“, kurią tuo metu subtilumu perspjovė kompaktiškesnis variantas – rezidencijų erdvėje „Rupert“ vykusi paroda „Susipynusios istorijos“. „Laukiant kito atėjimo“ paskatino gilintis ir pripažinti, kad nė viena iš trijų nėra geresnė ar blogesnė, o tiesiog kitokia.

Užmetus akį į televizijos programas, apėmė nostalgiškas jausmas: supratau, kad pasiilgau Wong Kar-wai filmų. Visai neseniai, Lione atsiimdamas prestižinę Lumiere’ų kino premiją, režisierius sakė: „Mano kartos vaikai neturėjo televizorių, videožaidimų, mūsų langas į pasaulį buvo radijas ir kinas. Vis labiau pasinerdamas į filmus supratau, kad norėčiau gyventi jų pasaulyje.“ Tas pats jausmas apima ir žiūrint Wong kar-wai filmus, nors jie gali pasirodyti liūdni, tamsūs. TV1 (3 d. 21 val.) primins pirmąjį amerikietišką režisieriaus debiutą „Mano vaivorų naktys“ (2007). Jis tinka vis trumpėjančioms dienoms. Filmo herojė Elizabet ieško savęs ir bando gydyti sielos žaizdas. Trumpi susitikimai su nepažįstamais žmonėmis padeda jai išsivaduoti nuo praeities.

Tinklalapis artnet.com sudarė geriausių, neįprasčiausių, prestižiškiausių rezidencijų menininkams sąrašą. Į jį pateko ir Vilniuje esantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“. Kviečiame susipažinti su daugiausiai vizualiųjų menų atstovams, taip pat muzikantams, kompozitoriams, rašytojams, kino kūrėjams skirtomis rezidencijomis.