Tinklalapis artnet.com sudarė geriausių, neįprasčiausių, prestižiškiausių rezidencijų menininkams sąrašą. Į jį pateko ir Vilniuje esantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“. Kviečiame susipažinti su daugiausiai vizualiųjų menų atstovams, taip pat muzikantams, kompozitoriams, rašytojams, kino kūrėjams skirtomis rezidencijomis.

Nors dauguma kino naujienų dabar sklinda iš Kanų, filmai vis dar kuriami, didžiosios studijos dirba. Williamas Friedkinas 1973 m. išgarsėjo filmu „Egzorcistas“, kuris ne vienai žiūrovų kartai išlieka vienu geriausių siaubo žanro pavyzdžių. Todėl nestebina žinia, kad režisierius rengiasi kurti dokumentinį filmą „Velnias ir kunigas“ („The Devil and Father“), kuriame fiksuos egzorcizmus atliekantį kunigą Gabrielę Amorthą. Pasak režisieriaus, pilno metražo filmas leis paraleliai rodyti fikciją ir tikrovę.

Studija „Fox“ šiemet restauravo ir „Egzorcistą“, ir tris jo tęsinius, juos sukūrė Johnas Boormanas (1977), Williamas Peteris Blatty (1990) ir Renny Harlinas (2004). Filmai bus rodomi pakartotinai.

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.

Rupert kviečia į menininkės Erickos Florez šokio seminarą „HĖGELIŠKI ŠOKĖJAI“. Seminaras vyks rugpjūčio 16 dieną, antradienį, nuo 18 iki 22:30 val., kūrybinėje studijoje „House of Puglu“ (Vilniaus g. 16, įėjimas pro Labdarių g.).

Performatyvioje paskaitoje, panašioje į šokio pamoką ir kitų praktinių užsiėmimų metu kartu su auditorija Ericka  Florez studijuos žmogaus kūno judesius, šokį ir choreografiją kaip tiriamąsias ideologijų, kuriomis mes kuriame supančią aplinką, priemones.

Mėgstu filmus apie rašytojus, nors paprastai jie ne patys geriausi. Bet filmai vis dar primena, kad egzistuoja tokia žmonių rūšis, kuri išnyko iš žiniasklaidos. Žinoma, yra ir tokių, kurie reklamuojasi knygų mugėse, duoda interviu, susitinka su skaitytojais ir kitaip dalyvauja brandžios vartotojų visuomenės gyvenime. Tačiau tai netikri rašytojai. Tikrieji rašo. Ruperto Wyatto filmo „Lošėjas“ (LNK, 7 d. 22 val.) veikėjas Džimas Benetas (Mark Wahlberg) – rašytojas ir literatūros dėstytojas, sugebantis nuo Shakespeare’o pereiti prie apmąstymų apie socialinę nelygybę ir genialumą, paaiškinti, kodėl reikia susitaikyti su savo vidutiniškumu, ir net išvaryti studentus iš auditorijos, nes jie tik apsimeta, kad mokosi. Niekas neįtaria, kad vyras yra žaidėjas, galiausiai užstatęs net savo gyvybę. Kaip supratote, tai ne dar viena Fiodoro Dostojevskio romano ekranizacija, bet kartu ir ne originalus filmas, o 1974 m. Karlo Reiszo „Lošėjo“, kuriame vaidino Jamesas Caanas, perdirbinys. Abu sukurti pagal tą patį Jameso Tobaco romaną, bet užuominų ir į Dostojevskį, ir į Albert’ą Camus, kuriuos domino asmenybę griaunantis azartas, gausu.  

Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.

Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.

Ruperto vardas pasirodė prieš porą metų ir nekėlė triukšmo. Jį žinojo tik tie, kurie ir šiaip žinojo, ką kas daro ir atidaro. Duomenys buvo negausūs ir neprieštaringi: namų Rupertas neturi, bendrauja su keliais vaikštančiais talentais, kuriems padeda laistyti idėjas ir sėti sumanymus. Piktžolių neraudavo, nes jos nedygo. Rupertas sėkmingai išgyveno šį vaikystės ir drąsos laikotarpį, vaikštantys talentai išsivaikščiojo geromis kryptimis, mieste vyko parodos, o Valakampių miške staugė briedžių vaiduokliai.

„Ir aš taip galėčiau“, – snobiškai sakė kai kurie Dano ir Lios Perjovschi parodos lankytojai lietuviai. „Aš padaryčiau geriau“, – atsainiai jiems antrino šiuolaikinio meno autoriai. Tačiau kažkodėl nė vienas jų nieko panašaus net nėra bandęs daryti. Matyt, trukdo ne tik legendinis lietuvių drovumas, bet ir provincialumu dvelkiantis atsisakymas domėtis tokiais dalykais kaip politika, šalies įvaizdis, kultūrinis mentalitetas ir kiti buitinėmis kategorijomis sunkiai nusakomi reiškiniai. Pasak Paulinos Eglės Pukytės, „lietuvių kalbą ir literatūrą nuosekliai ir giliai mokomės iki pat 12 klasės, o skaityti vizualiojo meno kalbą nemoko niekas, o jei ir moko, tai labai jau probėgšmais. Todėl jau kiek mūsų rašytojų yra skambiai iškoneveikę šiuolaikinį meną.“ („Nežinau kas yra pramogų pasaulis, aš juo nesidomiu“, Literatūra ir menas, 2014 03 14, Nr. 3465). Kyla klausimas, kuriam galui tokie žiūrovai varginasi eiti į šiuolaikinio meno parodas? Ir kodėl per parodos atidarymą tik pora lankytojų pasinaudojo menininkų kvietimu komentuoti ar užduoti jiems bet kokius klausimus?