Užmetus akį į televizijos programas, apėmė nostalgiškas jausmas: supratau, kad pasiilgau Wong Kar-wai filmų. Visai neseniai, Lione atsiimdamas prestižinę Lumiere’ų kino premiją, režisierius sakė: „Mano kartos vaikai neturėjo televizorių, videožaidimų, mūsų langas į pasaulį buvo radijas ir kinas. Vis labiau pasinerdamas į filmus supratau, kad norėčiau gyventi jų pasaulyje.“ Tas pats jausmas apima ir žiūrint Wong kar-wai filmus, nors jie gali pasirodyti liūdni, tamsūs. TV1 (3 d. 21 val.) primins pirmąjį amerikietišką režisieriaus debiutą „Mano vaivorų naktys“ (2007). Jis tinka vis trumpėjančioms dienoms. Filmo herojė Elizabet ieško savęs ir bando gydyti sielos žaizdas. Trumpi susitikimai su nepažįstamais žmonėmis padeda jai išsivaduoti nuo praeities.
Aštresnių istorijų mėgėjus turėtų sudominti Ruperto Gooldo „Tikra istorija“ (TV1, šįvakar, 1 d. 23 val.). Filmo veikėjai – savo šeimą nužudęs Kristianas Longo (James Franco), kuris slapstosi už JAV ribų svetima pavarde, ir žurnalistas Maiklas Finkelis (Jonah Hill), kurio tapatybę pasiėmė žudikas. Žurnalistas prarado darbą, nes falsifikavo informaciją. Sužinojęs, kad juo apsimetinėjo žudikas, jis tiki, kad pavyks tuo pasinaudoti ir susigrąžinti reputaciją. Beje, filmas remiasi tikra istorija, tiksliau, Finkelio knyga „Tikra istorija: žmogžudystė, atmintis, kaltė“ („True Story: Murder, Memoir, Mea Culpa“).
Šįvakar (1 d., 23 val.) LRT siūlo George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ ekranizaciją. Romanas pasirodė 1945 m. ir iki šiol laikomas viena aštriausių komunistinės santvarkos satyrų. Animacinis Johno Stephensono filmas tikrai bus neprošal, juolab kad ne viena filmo situacija, deja, pažįstama.
...Amžinai girto Džounso ūkyje prasideda gyvūnų maištas ir žmonės išvejami. Išsilaisvinę gyvuliai nori sukurti naują idealią darbo ir gyvenimo vietą. Jie greitai priima teisingus įstatymus, tačiau kai vadovauti fermai imasi kiaulės, jos įveda totalitarinę tvarką. Nors animacija nepriekaištinga, kai kuriose scenose net sunku suprasti, kur tikri, o kur animuoti gyvūnai, bėda ta, kad filmo kūrėjai nusprendė pagerinti Orwellą ir įvedė naujų epizodų (pvz., kaip televizija tarnauja kiauliškai propagandai), pakeitė pabaigą, tad neskaičiusiems knygos vis dėlto siūlau pradėti nuo jos.
Prancūzų režisierius Philippe’as de Chauveronas komedijoje „(Ne) Tikros prancūziškos vestuvės“ (LRT, 3 d. 21.55) rodo revoliucines permainas vienoje konservatyvioje prancūzų šeimoje. Ponas Vernėjus (Christan Clavier) ir jo žmona – pasiturintys buržua, dori katalikai, keturių dukterų tėvai. Viena jų ištekėjo už žydo, kita už arabo, trečia už kino. Tėvas tikisi, kad bent jauniausiąją pavyks ištekinti už kataliko. Lora susižada su kataliku, tik jis juodaodis. Filmas rodo bene visus stereotipus, susijusius su tautiniais, rasiniais ir tikybos prietarais. „(Ne) Tikros prancūziškos vestuvės“ – smagus farsas, tikra prancūziška komedija, neturinti nieko bendra su holivudinėmis, tik, bijau, pernelyg subtili kai kuriems lietuviams, įsijautusiems į patriotų vaidmenį.
Žanrinio kino gerbėjus pamalonins TV3 ir parodys (2 d. 00.25) siaubo kino klasiko Samo Raimi „Įkalintą pragare“ (2009). Filmo herojė Kristina (Alison Lohman) gyvena Los Andžele, dirba banke, siekia karjeros ir turi mylintį draugą. Kristina džiaugiasi gyvenimu, kol banke pasirodo pagyvenusi moteris, prašanti atidėti kredito mokėjimą, antraip ji liks be namų. Kristina nesutinka ir yra prakeikiama. Jos gyvenimas tampa košmaru, o po trijų dienų Kristina gali atsidurti pragare.
Už gana pasakiško ar, kaip dabar mėgstama sakyti, mistiško siužeto slypi tikrai juokingas filmas. Čia viskas operetiška – čigonai, burtai, kalbanti ožka, per lemiamą susidūrimą iškrentantys dirbtiniai skolininkės dantys ar aiškiaregio indo patarimai, pavyzdžiui, papjauti mylimą katiną. Pasišaipydamas iš mistikos, Raimi sako, kad tikrame gyvenime siaubo daug daugiau. Pasižiūrėkite kad ir į Kristinos draugo tėvus ar į jos viršininką. Juk jie tikri vilkolakiai. Arba pati Kristina – standartinė blondinė, karjeristė mėlynu paltuku, kažkodėl primenanti daugybę tokių pat lietuvaičių, iš įvairiausių ekranų mokančių, kaip gyventi, kepti pyragus, saugoti sveikatą ir standartinį grožį. Kartais atrodo, kad joms iš tikrųjų yra tik vienas kelias – į pragarą.
Jūsų – Jonas Ūbis
