7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kooperacija, ne konkuravimas

Kelios mintys po Lietuvos meno rezidencijų susitikimo

Eglė Mykolaitytė
Nr. 44 (1365), 2020-12-18
Tarp disciplinų
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.

Meno rezidencijos Lietuvoje yra vis dar nesenas reiškinys, todėl galbūt nenuostabu, kad ne meno pasauliui ir meno naujokams ne visada aišku, kas tai yra ir ką jos veikia. Tenka pasidžiaugti, kad, galbūt vedamos panašių rūpesčių ir rizikingos padėties visuomenėje, meno rezidencijos Lietuvoje pastaruoju metu ėmė vis glaudžiau bendradarbiauti. Šis draugiškas tarpusavio bendradarbiavimas dar labiau suintensyvėjo prasidėjus pandemijos laikotarpiui, rezidencijoms, kaip ir daugeliui kitų kultūrinių institucijų, susidūrus su dar reikšmingesniais iššūkiais tiek finansavimo, tiek programos ir formato prasme.

 

Liepos 26 d. įvairių Lietuvos meno rezidencijų atstovai pusiau formaliai susirinko po vienu stogu Nidos meno kolonijoje aptarti bendradarbiavimo galimybių, išreikšti savo pozicijų ir pasidalinti patirtimis. Rezidencijų vadovai ir atstovai diskutavo, koks yra rezidencijų vaidmuo tiek visuomenėje, tiek Lietuvos kultūros ekosistemoje, tiek menininkų karjeroje. Rezidencijos, kaip ir kitos institucijos, yra priklausomos nuo valstybės finansavimo, tad buvo diskutuojama apie finansavimo iššūkius. Tuomet ir nuskambėjo frazė „Kooperacija, ne konkuravimas“.

 

Susitikime dalyvavo rezidencijų ir parodų centro „Rupert“ direktorė Julija Reklaitė, „Rupert“ rezidencijų kuratorė Kotryna Markevičiūtė ir direktorės pavaduotoja Vitalija Jasaitė, Kauno menininkų namų atstovai Edvinas Grinkevičius ir Agnė Bagdžiūnaitė, Nidos meno kolonijos direktorė Egija Inzule bei administracijos direktorė Monika Kalinauskaitė, Kintų meno rezidencijos „Kintai Arts“ direktorė Audra Juodeškienė bei kuratorius Martynas Pekarskas, Lietuvos kompozitorių sąjungos Druskininkų meno rezidencijos koordinatorė Milda Laužikaitė. Diskusiją moderavo nepriklausomas kuratorius Adomas Narkevičius, kuris kvietė rezidencijų atstovus dalintis savais iššūkiais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Diskusijoje išryškėjo keli teiginiai, jie ir aptariami šiame straipsnyje.

 

Rezidencijos užpildo švietimo institucijų spragas

Meno rezidencijos atlieka itin svarbų vaidmenį jaunų ir ką tik akademijas baigusių menininkų gyvenime, suteikdamos nepakeičiamus resursus, tokius kaip mentorystė, galimybė įsitraukti į vietos / tarptautinį meno tinklą bei menininkų bendruomenes. Visa tai, kaip sako diskusijos dalyviai, yra švietimo institucijų spragos. Rezidencijos tampa ir aktyvia platforma vietos menininkų, kultūros tyrėjų bei kuratorių tyrimams bei iniciatyvoms. Edvino Grinkevičiaus (KMN) teigimu, „viena iš Kauno menininkų namų misijų yra vystyti šiuolaikinio meno sceną mieste, būti aktyviais tos scenos dalyviais, nes šiuo metu nėra daug institucijų, kurios tai daro. Nuo 2019 metų pradėjome kuruoti atvirą kvietimą rašyti prašymus į meno programą „Unlearning Eastern Europe“ meno tyrėjams ir kuratoriams, dirbantiems su Rytų Europos problematika, įtraukiant ir įveiklinant vietos menininkus, studentus ir pan. Kita siūloma rezidencijų programa vadinasi „DeMo“ (Decoding Modernity / Dekoduojant modernybę). Tai – rezidencijų pasikeitimo programa, vykstanti kartu su Londono „Derry“ ~ Londonderry šiuolaikinio meno centru bei Nicos rezidencijų programa „thankyouforcoming“, Novi Sado kultūros centru LAB ir kitais partneriais.“

 

Rezidencijos ir bendruomenė

Pasaulyje meno rezidencijos yra be galo skirtingos: vienos aktyviai kuruojamos ir moderuojamos, jose kuriamas glaudus ryšys su menininku, veikia mentorystė, padedama įsitraukti į tinklą, o rezidencijos gale reikia pristatyti konkrečius rezultatus. Kitose skiriamas ypatingas dėmesys socialinei problematikai arba santykiui su vietos bendruomene. Trečiose – į menininko kūrybos procesą apskritai nesikišama ir iš jo nieko nereikalaujama.

 

Kaip minėjo diskusijos moderatorius Adomas Narkevičius ir kiti rezidencijų atstovai, Lietuvoje šiuolaikiniai finansavimo modeliai tikisi iš meno rezidencijos kelių vaidmenų iš karto: tiek parodų centro, tiek socialinio centro, tiek rezidencijų centro. Tačiau komandos resursai menki. Kita bėda, kad tiek įsitraukimas į vietos bendruomenę, tiek darbas su regionais gali būti problematiškas. Privaloma išmanyti bendraveikos etiką, neišnaudojant bendruomenės saviems tikslams. Galų gale, tas įsitraukimas į vietos bendruomenę arba darbas su regionais ne visoms rezidencijoms tinka, ir tai neturėtų būti pagrindinis kriterijus, pagal ką skiriamas finansavimas. „Dirbdamas su bendruomene, turi būti ypatingai tam atsidavęs, nes tai ilgas ir abipusis procesas“, – sako Julija Reklaitė.

 

„Kintai Arts“ direktorė Audra Juodeškienė pasakojo, kad jų atveju ši veikla prasideda dirbant su vietos mokyklomis, kai vaikai įtraukiami į meno rezidencijų, sporto renginių bei muzikos festivalių, vykstančių Kintuose, veiklą. Nuo mažumės įsitraukę į meno rezidencijos veiklas, vaikai turi galimybę susipažinti su pasauliu už jų regiono ribų ir vėliau patys tampa ne tik savanoriais, instruktoriais, bet ir auditorija. Martynas Pekarskas, „Kintai Arts“ kuratorius, antrina: „Įsitraukimas gerokai sumažina atskirtį tarp tų, kurie ateina į galeriją, ir kitų vietos bendruomenės narių, nes juk kartais žmonės taip niekad ir neįžengia vidun.“

 

Panašiai į vietos bendruomenę įsitraukia ir Druskininkų meno rezidencija. Kaip teigia Milda Laužikaitė, ši rezidencija pradėjo bendradarbiauti su vietos jaunimo centru, šių metų programoje daugiausia dėmesio skirta edukacijai, numatytos paskaitos ir renginiai jaunimui.

 

Agnė Bagdžiūnaitė (KMN) taip pat pabrėžė ilgalaikio įsitraukimo svarbą: „Svarbu įsitraukti į bendruomenę dar prieš pakviečiant menininkus rezidentus. Kauno menininkų namai turi edukacinę programą, taip pat dirba su vietos jaunimo centrais, jaunimu, kurie turi klausos ar regos negalią. Padrikas įsitraukimas arba vertimas dirbti su projektais, kurie nėra bendruomenei įdomūs, yra ydingas veiklos metodas.“

 

Darbas su vietos bendruomenėmis ir regionais neapsiriboja vien jaunimo centrais. Kaip teigia Egija Inzule, Nidos meno kolonija dirba tiesiogiai su savivaldybe, kad suprastų, kokie yra bendri abiejų institucijų poreikiai. „Neringos miško architektūros“ projektas padeda tai įgyvendinti, įsigilinti į tai, kaip regionas yra valdomas, ir iš to vystyti rezidencijos programą. Tiesa, nėra lengva įtikinti savivaldybes bendradarbiauti su meno centrais.

 

Monika Kalinauskaitė teigia, kad kartais mes pamirštame, jog svarbu kurti bendruomenę su pačiais rezidencijos rezidentais, palaikyti ją, kad ji būtų tvari ir klestėtų: „Kaip žinome iš savo projektų rašymo ir finansavimo paraiškų teikimo patirties, visas savo menines ir kitas veiklas turime pagrįsti kažkokia apčiuopiama nauda, ar tai būtų vietos bendruomenės puoselėjimas, ar regiono matomumo skatinimas, bet labai mažai kalbama apie meno vertinimą dėl paties meno. Galbūt menininkų bendruomenė yra pati sau pakankama, gal rezidencija yra tiesiog saugi menininkams erdvė, kur jie gali kurti, kur jų niekas neverčia kažką „pagaminti“, su kažkuo dirbti, rodyti kažkieno vaikams, kaip kuriamas menas, jei jie to nenori. Galbūt turėtume tai labiau akcentuoti valdžios ir finansuojančioms institucijoms. Ir mes neturime būti neapmokami darbuotojai, pildantys kažkieno kito poreikius.“

 

Rezidencijų ir parodų centras „Rupert“ Vilniuje kasmet sulaukia maždaug 30-ies rezidentų, dauguma jų iš užsienio. Didžiausias „Rupert“ iššūkis, kaip teigia Julija Reklaitė, yra tas, kad „mes greičiau ne „produkcijos“, o „tyrimo“ institucija, tad veikiame ne tiesiogiai rezultatų siekdami, ar bent jau ne ta rezultatų prasme, kuri suvokiama politikos lygmeniu, o labiau orientuojamės į meno procesus ir kuriame terpę jiems vykti. Čia tampa svarbu suvokti, kokią vietą menininkas užima visuomenėje, kad menininkui kartais reikia laiko ir erdvės susikaupti, laiko tyrimams. Tai ir yra rezidencijų vaidmuo, mes padedame jiems eiti šiuo kartais tikrai sudėtingu keliu. (...) Kalbant apie bendruomenių ir regionų įtraukimą, aš bijau, kad finansavimo gairės juda link to, kad būtent tai, o ne tarptautiškumo siekis, tampa svarbiausiu aspektu. Neturiu nieko prieš regionų plėtros skatinimą, tikrai tai palaikau, ir manau, kad reikia skatinti ir palaikyti institucijas, kurios dirba mažesniuose miestuose. Tačiau Vilniuje esančios institucijos neturėtų dabar ieškoti būdų, kaip dirbti su regionais, tai neturi jokios prasmės, tampa tiesiog eksportu ir savotiškomis gastrolėmis, turinčiomis mažai ryšio su vietos auditorija. Man neramu dėl to, kad finansavimas gana dirbtinai skirstomas akcentuojant regionus ir tampa sunku įtikinti, kuo naudinga tai, jog pas mus atvyksta tarptautiniai menininkai.“ Adomas Narkevičius paantrino: „Neturėtų taip būti, kad kasmet ar kas penkerius metus turi visiškai pakeisti savo, kaip rezidencijos, kryptį, kurią kruopščiai vystei metų metus, kad atitiktum naujus reikalavimus. Kartu pripažinkime, kad egzistuoja parazitinės praktikos, kai organizacijos teigia, jog įsitraukia į regionų vystymą, tačiau realybėje tai daroma vien dėl vaizdo.“

 

Rezidencijų formatai ir ateitis

Diskusijoje taip pat buvo aptariamas meno rezidencijų formatas. Tai daryti priverčia ne tik pandemija, kai tenka bandyti įsivaizduoti ir kurti meno rezidencijų programas, įgyvendinamas virtualioje erdvėje, bet ir kintantis laikmetis apskritai bei finansavimo modeliai. Vienas įdomiausių klausimų, iškilusių per diskusiją, buvo meno rezidencijų trukmė. Egija Inzule atkreipė dėmesį, kad „labai sunku sukurti strategiją ilgalaikėms rezidencijoms su esamais finansavimo modeliais. Ilgalaikės rezidencijos, tarkim, dvejų metų ar net ilgesnės, yra reikalingos, kad būtų galima tinkamai dirbti bendradarbiaujant su akademijomis, institucijomis ir universitetais, kad būtų išsilaisvinta iš darbo su projektais mentaliteto. Šiuo metu Nidos meno kolonijoje vykstanti nauja tyrimų ir rezidencijų programa „Neringos miško architektūra“, prasidėjusi nuo Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko projekto, skatina mąstyti apie rezidencijos kaip ilgalaikės produkcijos vietos įsteigimą, produkcijos ne rezultatų prasme, bet tyrimais pagrįstos ir į medžiagiškumą sutelktos produkcijos prasme.“

 

Anot Julijos Reklaitės, „pagal LKT gaires Lietuvoje rezidencijos gali būti finansuojamos daugiausia tris mėnesius, ir po trijų mėnesių turi sugebėti pateikti apčiuopiamus rezultatus. Nėra galimybės rezidencijoms gauti finansavimą neišpildant šių dviejų prioritetų.“ Trumpą rezidencijų formato atsiradimą, pasak Julijos, galėjo lemti ir pigūs skrydžiai bei Europos Sąjungos projektai, kurių esmė – tinklo kūrimas ir judumas.

 

Kaip teigia diskusijos moderatorius Adomas Narkevičius, „menininkai vis dažniau atsiduria rizikingoje padėtyje. Rezidencijos reikalingos ne tik jauniems menininkams, kuriems būtina pagalba ir palaikymas, bet ir vyresniems menininkams, kurie jau yra kažką nuveikę, bet dėl vienos ar kitos priežasties turi atsitraukti, iš naujo permąstyti savo praktiką. Taigi poreikis rengti ilgalaikes meno rezidencijas, kurios truktų net dvejus ar trejus metus, labai aktualus.“

 

Diskusijoje taip pat buvo aptariama rezidencijų padėtis kultūros ekosistemoje, išryškėjo pagrindiniai Lietuvos meno rezidencijų skirtumai. Akivaizdu, kad vienos Lietuvos rezidencijos orientuojasi labiau į vietos menininkų bendruomenę, kitos – į tarptautinius ryšius, trečios – į vietos bendruomenę ir regionų plėtrą. Tad buvo keliamas klausimas, ar gali tie patys vertinimo ir finansavimo kriterijai būti taikomi tokių skirtingų pakraipų ir programų institucijoms. Taip pat buvo kritiškai pasižiūrėta į komplikuotą ir kompleksišką rezidencijų kuriamos naudos ir rezultatų skaičiavimą ir vertinimą. Rezidencijų atstovai sutiko, kad, kaip teigia Adomas, „visa tai sunku pasverti kiekybiškai ir galbūt net kokybiškai, nes daugeliu atvejų rezidencijų nauda ar tikslai ateina arba yra suvokiami tik po trejų, ketverių ar net penkerių metų. Menininkai, kurie kadaise dalyvavo rezidencijų programose, vieną dieną reprezentuoja šalį Venecijos bienalėje. Taigi, kyla klausimas, kaip galime padėti tai įvertinti ir apskaičiuoti. Taip pat, manau, svarbu suvokti, kaip mes bendradarbiaujame su kitomis institucijomis, galerijomis, muziejais, kokį vaidmenį užimame tame bendradarbiavime. Ir kai stebime menininkus, kurie atsidūrė Venecijos bienalėje ar panašiai, suprantame, kad ne tik rezidencijos vaidino tame vaidmenį, bet ištisas institucijų tinklas, kuris, beje, finansuojamas tų pačių institucijų.“

 

Diskusijoje buvo pabrėžiama tarpusavio bendradarbiavimo, tarsi „sandraugos“ svarba, diskusijos dalyviai sutiko, kad Lietuvoje rezidencijos turėtų ne konkuruoti, o kooperuotis, bendrauti ir padėti vienos kitoms. Diskutuojant gimė nemažai puikių pasiūlymų, kaip konkrečiai būtų galima bendradarbiauti, o labiausiai išskirtina atrodo Mildos Laužikaitės iniciatyva sukurti Lietuvos rezidencijas jungiančią internetinę platformą, kurioje būtų dedami visų rezidencijų atviri kvietimai, dalinamasi kita tiek menininkams, tiek pačioms rezidencijoms naudinga informacija.

Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.
Susitikimo akimirka. A. Starks nuotr.