Labiausiai vėjuotą ir plaukus stipriausiai veliantį savaitgalį atsiduriu Sapiegų rūmuose – pro šią vietą kartkartėmis vis praeidavau. Prisimenu, dar vasarą kurį laiką rūmai buvo prisidengę žalsvu peršviečiamu šydu ir apkaustyti skylėtais šarvais. Jau tuomet norėjosi pereiti tvoras ir praskleisti šydus – nors slaptai akies krašteliu žvilgtelėti į vidų, prakalbinti ilgai tylėjusius rūmus ir sugaudyti juose aidinčius, visaip susipinančias istorijas pasakojančius vėjo gūsius. Tada man teko nusukti kitais keliais ir praeiti barokinę vasaros rezidenciją neprakalbinus rūmų, girdint tik iš tolo skambančius šūksnius. Dabar naujai atgimusi ir duris atvėrusi vieta mane įsileidžia, o dar ir pažada slėptuvę nuo žvarbaus vėjo ir kitų neramumų. Tačiau iš lauko girdimas vėjo aidas vis tiek pasiekia vidų ir pradeda pasakoti ne tik keliuose sienų sluoksniuose įstrigusias, bet ir naujai besikuriančias istorijas.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Weso Andersono filmų braižas – iškart atpažįstamas, dažnai kopijuojamas, įkvepiantis interjerus, baldus, netgi turintis savo muziejų. Žiūrėdama Andersono filmus visuomet prisimenu Susan Sontag raginimą neskirti stiliaus nuo turinio, tačiau vertindama pastaruosius jo filmus sunkiai išlaikau šį balansą. Panašios mintys aplanko žiūrint ir naujausią trumpametražių Andersono filmų kvartetą, neseniai pasirodžiusį „Netflix“ platformoje: „Nuodai“ („Poison“), „Žiurkių gaudytojas“ („The Rat Catcher“), „Gulbė“ („The Swan“) ir „Stulbinanti Henrio Sugaro istorija“ („The Wonderful Story of Henry Sugar“).

Amerikietį Wesą Andersoną nesunku pavadinti režisieriumi, kurio kiekvieno naujo filmo laukia visi – nuo eilinio žiūrovo iki kino festivalių organizatorių. Su niekuo nesupainiojamas ir režisieriaus stilius, šiuo metu užvaldęs socialinius tinklus, – juo žavisi net tie, kurie nematė nė vieno Andersono darbo. Tiesiai iš Kanų kino festivalio į Lietuvos kino ekranus Wesas Andersonas šį kartą grįžta su naujausiu savo filmu „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“, JAV, 2023).

Su Lietuvoje viešinčiais austrų menininkais kompozitoriumi ir dirigentu Rupertu Huberiu bei meno istorike, dainininke ir pedagoge Doris Huber pasikalbėjome apie jų kūrybinį kelią, gyvenimą Nepale, meninės prasmės paieškas, muzikos paskirties problemą ir daugelį įdomių, šiuolaikiniams menininkams aktualių klausimų. Šiuo metu kūrėjai yra apsistoję Lietuvos kompozitorių sąjungos Druskininkų kūrybos ir poilsio namuose ir rengia meistriškumo kursus kompozitoriams bei atlikėjams.

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.

Aktualiausio šio savaitgalio filmo premjera įvyko 1940-ųjų spalio 15 dieną. Charlie Chaplino „Didysis diktatorius“ (LRT Plius, 15 d. 21 val.) Antrojo pasaulinio karo metais buvo tarp populiariausių JAV filmų. Chaplinas jį pradėjo kurti praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios – 1939 m. rugsėjį. Sulaukusios grasinimų, Holivudo studijos įtariai vertino šį sumanymą, todėl Chaplinas investavo į filmą savo „du milijonus dolerių ir dvejus darbo metus“.

„Įsivaizduokite, kad jis stovi po kaštonu ir pasakoja apie sėklas, koks jausmas būti šaknimi ir kaip svarbu plaukti pasroviui“, – nurašau sakinį, rastą išnašoje atmintinės, skirtos pastatų ir instaliacijos lankytojui. Sakinys iš pažiūros atrodo niekaip nesusijęs su menininkės Biancos Bondi, gyvenančios ir kuriančios Paryžiuje, kartu su „Rupert“ pristatyta įvietinto meno paroda buvusioje siuvykloje „Lelija“ (angl. Lilith). 8–10 kvadratinių metrų plote (jį nustatau iš akies erdvės pojūčiui sukurti) fabriko buvusiame medicinos kabinete sukurta instaliacija atidengia papildomą (dažų) sluoksnį. Ne tokį, kaip atvertume Romoje, bet autentišką mūsų kultūrai.

Prieš vykdama į tai, kas įvardinta kaip „ritualas-performansas“ pavadinimu „Svajojant mišku“, be abejo, perskaičiau šio renginio aprašą. Nedaug dalykų šiomis dienomis priverčia nusišypsoti, bet šis – vienas iš jų. Viena iš šio ritualo-performanso kūrėjų – tai „ekstrasensė (-as)“, „svajotoja“, vienas iš šių asmenų tiriamų dalykų yra „ekogotika“. Jaučiuosi lyg iš medžio iškritusi. Psichologiškai pasirengiu tą kovo 3-iosios vakarą tapti ateive.