Televizijos žmonės vis dažniau primena mano kompiuterį. Jis kartais apsimeta gyvu ir sugrįžus prie pradėto teksto išmeta kažką panašaus į „Malonu vėl matyti“. Taip ir televizijos laidų vedėjai stengiasi būti malonūs, mandagūs, bet jų klausydamasis imu abejoti, ar tai gyvas žmogus, ką jau kalbėti apie velykinius cukrinius kunigėlius, kurie jau nuo kovo pradžios šmėkščioja laidų anonsuose. Tai suprantama, juk netrukus Velykos ir vėl užlies mišių, bažnytinio kičo ir šventinių koncertų banga.
Užtat gamta spardosi, koronavirusas – taip pat, tad ir vėl, matyt, teks švęsti, „užsimūrijus“ internete, nes televizijos rodo vis tuos pačius filmus. Todėl pradėsiu nuo dar nematyto: 27 d. 22.20 currenttime.tv parodys latvės Ievos Ozoliņos dokumentinį filmą „Mano tėvas bankininkas“ (2015). Tai pasakojimas apie žmogų, kuris prarado save permainų metais, ir kartu autobiografinė detektyvinė istorija. Filmo autorė seka tėvo keliais. Milijonierius Borisas Osipovas 9-ojo dešimtmečio pabaigoje atidarė banką, o po šešerių metų dingo kartu su indėlininkų pinigais. Aštuoniolika metų šeima nieko apie jį nežinojo, kol iš Interpolo gavo pagyvenusio vyro nuotrauką – jo vardas ir pavardė sutapo su dingusiojo. Vyras buvo gydomas Malaizijoje, psichiatrijos ligoninėje.
Tačiau šios asmeninės istorijos fonas – įvykiai, kai tariamo socializmo sąlygomis gyvenę žmonės staiga pateko į laukinį kapitalizmą ir buvo jam visiškai nepasirengę. Osipovas dirbo moksliniame institute, dėstė universitete ir, regis, niekuo nesiskyrė iš kitų, bet įkūręs privatų banką po trejų metų tapo milijonieriumi, įsigijo namų, mašinų, katerį, asmens sargybinių ir naują žmoną. Viename interviu Ozoliņa sakė, kad tai jos istorijoje tragiškiausia: „Nes aš jį prisimenu kaip žmogų, kuris viena ranka dažo sieną, o kitoje laiko knygą. Jis vežiojo mane į mokyklą ir autobuse visą tą laiką skaitė. Kai visa tai pavirto į siaubingus pseudoturtus, kažkokį plastikinį auksą, buvo baisu. Stebėjau, kaip jis praranda viską, ką turėjo. Tiesiog Sovietų Sąjungoje tada keitėsi vertybės, senosios žlugo, o kitų dar nebuvo. Žmonės buvo sutrikę. O jis iškart puolė ne į tą pusę: kapitalizmas, Vakarai, viskas taip blizga. Bet tai pseudovakarai. Sunkiausia buvo matyti, kaip jis keičiasi, ir aš jo nekenčiau, man buvo gėda už jį.“
Filmas prasideda tėvo ir dukters susitikimu Malaizijoje. Iš pradžių duktė manė, kad jis simuliuoja, bet netrukus patikėjo šizofrenijos diagnoze. Beje, tokia pat nustatyta ir jo antrajai žmonai. Matyt, netikėti turtai iš tikrųjų veikia žmogaus psichiką.
Alžyro režisieriaus Karimo Moussaoui filmas „Kol kregždės sugrįš“ („LRT Plius“, balandžio 1 d. 21.33) rodo žmones, kurie nori, kad po daugybės kolonijinių ir religinių konfliktų jų šalis pagaliau pasveiktų. Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatytas Moussaoui debiutas pasakoja tris istorijas. Jos kuria šiuolaikinio Alžyro portretą, atskleidžia arabų visuomenės dvasią. Praeitis ir dabartis susiduria trijų herojų, kilusių iš skirtingų sluoksnių ir gyvenančių skirtinguose reginuose, likimuose. Tai jaunas ir turtingas nekilnojamojo turto plėtotojas, jausmų ir proto dilemą sprendžianti moteris bei ambicingas neurologas. Juos persekioja pasibaigusio karo įvykiai.
Holivudas visuomenės problemas dažnai perkelia į filmus apie ateitį. Nebūtinai laimingą. Tarsemo Singho „Kito gyvenime“ (LNK, 29 d. 22.30) – iš tokių. Mirtinai sergantis turtuolis Damianas (Ben Kingsley) nusiperka nemirtingumą ir persikelia į jauną ir sveiką Ryano Reynoldso personažo kūną. Tik bėda, kad filme viskas atrodo girdėta – ir faustiškas motyvas, ir iš Philipo K. Dicko pasiskolinta taki tapatybė, sąmokslų teorijos ar paranoja. Nors, kita vertus, filme galima įžvelgti ir tam tikrą likimo ironiją. Damianas supranta, kad apsigyveno svetimame kūne, o ne dirbtinai išaugintame, tad jo kelyje į idiliškai amoralią egzistenciją iškyla tam tikra moralinė dilema. Tikrasis Singho filmo konfliktas ir yra apie tai, kokią tapatybę pasirinks veikėjas. Vienoje jos pusėje milijonierius, šlovingo vieno Žemės gyventojų procento atstovas, kitoje – žmogus, sunkiai rišantis galą su galu, eilinis laisvos šalies gyventojas. Vis dėlto filmo kūrėjų simpatija šiam paprastam žmogui dvelkia apsimetinėjimu. Malonu būti eiliniu piliečiu, kai tau už nugaros – iš ankstesnio gyvenimo atsinešti turtai.
Ruperto Wyatto „Nelaisvėje“ (BTV, 28 d. 00.10) taip pat apie ateitį. Prieš dešimt metų įvyko kosminė invazija ir Žemę valdo ateiviai. Dauguma gyventojų susitaikė su situacija, bet Čikagos policijos vadas Viljamas (John Goodman) tiria pogrindyje veikiančią partizanų organizaciją, kuri rengiasi įvykdyti perversmą per iškilmingą užpuolimo metinių minėjimą. Viljamas nori, kad į organizaciją patektų vieno iš judėjimo lyderių brolis Gabrielis. Lyderis jau miręs, bet Viljamas draugavo su brolių tėvu. Gabrieliui taip pat kils dilema: išduoti brolio draugus ar padėti jiems surengti perversmą.
Irano režisierius Asgharas Farhadi nelinkęs šiuolaikinio žmogaus dilemų palikti ateičiai. Jis supažindina su filmo „Komivojažierius“ (LRT, 27 d. 00.55) herojais Emadu ir Rana, kai jie turi išsikraustyti iš buto, nes namas gali sugriūti. Pagalbos ranką ištiesia kolega, vietinio teatro aktorius. Jis giria naują butą, tik pamiršta pasakyti, kad anksčiau jame gyveno prostitutė, kuri dar net nepasiėmė savo daiktų. Tad tobulas Emado ir Ranos gyvenimas ir kūryba (pora stato Arthuro Millerio pjesę) netruks susidurti su problemomis. Rana atsitiktinai į namus įleis nepažįstamąjį, bus užpulta ir greičiausiai išprievartauta. Bet tiesos rekonstrukcijos bandymas, kaip dažniausiai būna Farhadi filmuose, taps pirmu žingsniu prarajos link. Mat, kaip dabar madinga sakyti, Emadas išgyvena vyriškumo krizę. Jis nori sužinoti, kas iš tikrųjų įvyko, bet praraja tarp jo ir Ranos tik gilėja. Farhadi teigia, kad kaltės kompleksas, nepasitikėjimas savimi, abejonės savo vyriškumu – tai uždelsto veikimo bomba. Menas gali ją ir nukenksminti, ir pagreitinti sprogimą.
Jūsų – Jonas Ūbis
