7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pabaisų laikas

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 24 (1389), 2021-06-18
Kinas Rodo TV
„Tylos zona“
„Tylos zona“

Johno Krasinskio „Tylos zona“ (LNK, šiąnakt, 19 d. 02.15) – siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį. Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų nuošali ferma atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. Ši erdvė susitraukia dar labiau, kai supranti, jog šeima iš namų persikėlė į klėties rūsį, kad į paviršių sklistų kuo mažiau garsų. „Tylos zonoje“ daug tamsos, be kurios siaubo filmai neįsivaizduojami. Ir veikėjų nedaug – filmo pradžioje pabaisa sutraiško neklusnų mažąjį broliuką, bet tėvai ir du vaikai vis dar negali susidoroti su kaltės jausmu. Užteks tik kelių naujų motyvų, kad „Tylos zona“ taptų ne tik įtampos prisodrintu reginiu, bet ir gana metaforišku tikrovės komentaru. Galima pavydėti Krasinskiui sumanymo aiškumo: pabaisos nemato, jos reaguoja tik į garsą. Todėl siaubas filme didėja su kiekvienu garsu. Filmo veikėjai vaikšto basi smėliu išpiltais takeliais, vietoj lėkščių naudojasi augalų lapais, kalbasi gestais. Įtampos prideda ir tai, kad duktė Regan (Millicent Simmonds) kurčia, o senas, nuolat tėvo taisomas klausos aparatas nelabai gali padėti orientuotis erdvėje. Dar labiau įtampą didina Evelyn (Emily Blunt) nėštumas: kūdikiui jau parengta karstelį primenanti dėžė su dangčiu (kad sklistų mažiau garsų).

 

Paklausite, kur „Tylos zonoje“ slypi tas tikrovės komentaras. Krasinskis jį formuluoja aiškiai: ateitis nebus paprasta, pabaisoms ir dabar vis dažniau pavyksta lengvai sugriauti įprastą pasaulį ir įbauginti žmones, o vienintelė išeitis yra šeima. Uždara, solidari, nesitikinti nieko iš kitų, pasikliaujanti tik savimi. Tik ji gali padėti apsiginti ne tik nuo pabaisų, bet ir nuo pasaulio. Bijau, kad to nesupranta visokių šeimos maršų organizatoriai ir jų gynėjai, patys labiau primenantys materializuotas liguistos pasąmonės pabaisas ir potencialius siaubo filmo personažus.

 

Sergio G. Sánchezo siaubo filmo „Šešėlių namai“ (BTV, 19 d. 23.55) veikėjai – taip pat uždarai gyvenanti šeima. Džeko mama su keturiais vaikais pabėgo iš Anglijos į JAV, gelbėdamasi nuo vyro psichopato. Jai mirus, vaikams kyla pavojus būti išskirtiems ir atsidurti prieglaudoje. Vienintelė išeitis – sulaukti, kol vyriausiajam Džekui sueis dvidešimt vieni ir jis galės tapti broliukų ir sesers globėju. Vaikai nepraneša apie motinos mirtį ir gyvena lyg atsiskyrėliai. Bet netrukus namuose pradeda dėtis keisti įvykiai. Vaikai sužino, kad name gyvena vaiduoklis, paslaptingai susijęs su šeimos praeitimi.

 

Skeletais šeimos spintose dažnai užsiima psichoanalitikai, nors kartais, kaip, beje, ir „Šešėlių namuose“, paslapties giliai nereikia ieškoti. Kine juos išgarsino Alfredas Hitchcockas ir Woody Allenas. Žinoma, kiekvienas savaip. Bet juk psichoanalitikai – tokie dėkingi personažai, kad retas režisierius ar režisierė nesusigundys įlipti į kino klasikų daržą. Justine Triet filmo „Sibilės vilionės“ („LRT Plius“, 24 d. 23.05) herojė – lyg du viename: Sibilė (Virginie Efira) yra ne tik psichoterapeutė, bet ir kūrybos krizės niekaip neįveikianti rašytoja. Todėl ji ir perkelia į knygą savo pacientės, pradedančios aktorės Madlen (Adèle Exarchopoulos), dvejones: Madlen yra nėščia nuo garsaus aktoriaus (Gaspard Ulliel), gimdyti nenori, nes neteks vaidmens, bet nenori ir atsisakyti kūdikio.

 

Triet grūste prigrūdo į filmą daug madingų temų, klausdama, ar menininkas turi teisę parazituoti kitų žmonių paslaptyse, #metoo vertų užuominų apie elgesį filmavimo aikštelėje, paskaitėlių apie literatūrą ir kino medijos prigimtį... Trumpai tariant, to neužtenka, kad filmas taptų išskirtinis, bet karštą vasaros vakarą kartais išgeri ir tokio neva intelektualaus limonado. 

 

Nors gal verčiau dar kartą pasižiūrėti jau matytus, bet gyvą kiną kuriančių režisierių filmus. Kad ir italų režisierės ir scenaristės Alice Rohrwacher „Laimingąjį Ladzarą“ („LRT Plius“, 24 d. 21 val.), kuris sulaukė gana prieštaringų vertinimų, mat vienus nuvylė pernelyg paprastas filmo metaforiškumas, o kitus sužavėjo jo tapybiškumas ir magiškasis realizmas. 16 mm superjuostoje kurtas filmas pasakoja apie Dievo ir žmonių pamirštame Sicilijos kaimelyje gyvenantį Ladzarą, kurį išnaudoja ir baronienė, ir kaimiečiai. Šis italų neorealizmą verčiančios prisiminti pasakos veikėjas yra nuoširdžiausio gerumo įsikūnijimas. Rohrwacher pasakoja apie šiuolaikinę vergiją, panieką vargšams ir kapitalizmą.

 

Arba mano jau ne kartą rekomenduotą vieno didžiųjų italų kino kūrėjų Marco Bellocchio filmą „Išdavikas“ (LRT, šįvakar, 18 d. 22.25), kurio veiksmas apima maždaug 1960–2000 metus, o pagrindinis veikėjas – realus asmuo Tommaso Buscetta (Pierfrancesco Favino), Sicijos „La Cosa Nostra“ narys, bene labiausiai prisidėjęs prie jos žlugimo. Kai kurie jį iki šiol vadina išdaviku, tačiau filmo pavadinimas atskleidžia, sakyčiau, ironišką režisieriaus požiūrį. Juk Buscetta sutiko liudyti prieš mafiją, jo žodžiais tariant, tada, kai pamatė, kad jo bendražygiai išdavė „Sicilijos vertybes“ ir pradėjo žudyti moteris, senius, vaikus, nes vieninteliu jų tikslu tapo pelnas. Bellocchio, žinoma, nepamiršta parodyti, kad mafija turėjo savo žmonių ne tik parlamente, bet ir aukščiausioje Italijos valdžioje.

 

Prisipažįstu, kad nuoširdžiai nesuprantu tų, kurie žavisi istorijomis apie karalius ir karalienes, princus ir princeses, nesvarbu, kuriame amžiuje jie būtų gyvenę. Matyt, jaunystės susidomėjimas Didžiąja Prancūzijos revoliucija ir Apšvietos amžiaus idėjomis paliko neišdildomas žymes. Bet į Ruperto Gooldo televizijos filmą „Karalius Karolis Trečiasis“ („LRT Plius“, šįvakar, 18 d. 21 val.) užmesiu akį. Mėgstu alternatyvias istorijas, o ši kaip tik tokia: filmo herojus įžengia į sostą mirus mamai, ilgiausiai Angliją valdžiusiai Elžbietai II. Tai Shakespeare’o istorinių kronikų pastišas, o jo veikėjai kalba jambu. Bet kartu ir gana karti istorija, sulaukusi prieštaringų vertinimų ir kaltinimų netaktišku elgesiu bei skonio stoka. Suprantama, kad ilgai laukęs galimybės įžengti į sostą Karolis III prikrės daug šunybių, kad gerai pažįstami ir mūsų bulvarinės žiniasklaidos vartotojams karališkosios šeimos atstovai ir net princesės Dianos vaiduoklis filme sulaukė daug ironijos, bet, kita vertus, juk Vindzorai – neišsemiama scenaristų įkvėpimo mokykla. Nors gal jau atėjo laikas ir pasidomėti buvusios Kutuzovo aikštės gyventojais?

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Tylos zona“
„Tylos zona“
„Šešėlių namai“
„Šešėlių namai“
„Laimingasis Ladzaras“
„Laimingasis Ladzaras“
„Išdavikas“
„Išdavikas“