Martinas Scorsese tapo tuo režisieriumi, kuris sutaiko skirtingas sinefilų kartas, priverčia laukti kiekvieno naujo jo filmo, kaip tai buvo senais laikais, kai visi laukdavo naujų Federico Fellini, Ingmaro Bergmano ar Andrejaus Tarkovskio kūrinių. BTV (13 d. 21.30) programoje pamatęs „Kietus vyrukus“ (1990), nusiteikiau nostalgiškai, prisiminiau tuos laikus, kai kino teatrai užsidarinėjo, o piratiškos naujų filmų vaizdajuostės būdavo tik improvizuotose nuomose. Filmą reikėjo suspėti pamatyti, kol ant jo nebus įrašytas kitas. Kokybė, žinoma, buvo prasta, bet iki šiol prisimenu, kaip žiūrėjau „Kietus vyrukus“ pirmą kartą.
„Kieti vyrukai“ sukurti pagal Nicholaso Pilleggi romaną, o šis savo ruožtu remiasi gangsterio Henry Hillo parodymais, bet Scorsese autorystė tokia ryški, kad apie tai net nesusimąstai. Pagrindinis filmo pasakotojas, o kartu ir herojus Henris veda per trisdešimt savo gyvenimo metų, supažindina su savo draugais, kurie taip pat žavisi mafija, todėl lengvai žudo kiekvieną, kuris pasipriešins jų keliui į mafijos viršūnes. „Kieti vyrukai“ rodo gangsterių kasdienybę – prekybą narkotikais, į kuriuos filmo herojus įtraukia ir savo draugus. Bet ateis ir toks laikas, kai jis pats prisidės prie jų baigties. O vėliau, įgijęs kitą tapatybę, ilgėsis kruvinų laikų.
Tik pasirodęs, filmas net kritikus šokiravo savo žiaurumu, agresija, keiksmažodžiais. Bet kartu ir žavėjo Scorsese režisūros virtuoziškumu, jo sugebėjimu pabrėžti epizodų ar įvykių prasmę stipriu kontrapunktu. Žavėjo ir aktoriai Ray’us Liotta, Robertas De Niro, Joe Pesci, beje, epizoduose suvaidino ir režisieriaus tėvai.
Lietuvoje šventės vaikšto poromis: Valentino diena ir Vasario 16-oji, Moterų diena ir Kovo 11-oji. Toks „du viename“, tik dovanos skiriasi. Dauguma lietuviškų televizijų tautiškas šventes ignoruoja ir per jas dažniausiai rodo kvailus amerikietiškus filmus, esą skirtus visai šeimai. Bijau net pagalvoti, kad tuos filmus galima rodyti vaikams, juk paskui išaugs debilai. Tad visas patriotizmo krūvis tenka LRT, kuri transliuoja iškilmingus vėliavų pakėlimus, minėjimus ir mišias, proginius dokumentinius filmus, žodžiu, elgiasi pagal tą patį scenarijų kaip ir valstybiniai rusų kanalai, kurie taip pat mėgsta transliuoti mišias ir rodyti uoliai švenčiančią liaudį. Gal tik rusų diktatorius Putinas per šventes dar nekepa savo šalies piliečiams blynų ar stintų.
Šiemet televizijos pasirūpino tomis, kurios švenčia Kovo 8-ąją. Gera būtų šventė, bet sovietai ją sugadino. Matyt, mūsų moterys vis dar prisimena apgailėtinas tulpes ir dar labiau apgailėtinus viršininkus, kurie tas tulpes teikdavo. Todėl jos ir neina demonstruoti, viešai nekalba apie tai, ką tikrai pas mus reikia keisti, o ką apginti, lyg bijotų, kad bus neteisingai suprastos. Televizijos joms ta proga parengė filmų apie moterų likimus, tiesa, daugumą jų sukūrė vyrai.
Ivanas Reitmanas išgarsėjo komedijomis, kuriose vaidino Sylvesteris Stallone ir Arnoldas Schwarzeneggeris. Nesuprantu, kam jam prireikė romantiškos komedijos „Be įsipareigojimų“ (TV3, 8 d. 21 val.), juk gyvena ne Lietuvoje. Gal panoro pakritikuoti nepriklausomybės trokštančias moteris? Filmo herojė, kurią suvaidino Natalie Portman, kaip tik tokia. Ji gydytoja, todėl nesibodi ciniškų juokelių, ir kai jos lovoje atsiduria vienas toks lovelasas, pašiurpsta. (Įsivaizdavęs savo lovoje Ashtoną Kutcherį, pašiurpau ir aš.) Mergina visai netrokšta atsidurti romantiškos meilės pelkėje, todėl nori iškart susitarti, kad juos sies tik seksas. „Be įsipareigojimų“ pasakoja apie tai, kaip jaunuolis bandys pakeisti gydytojos požiūrį į laisvę.
Įkvėpti keistis merginas gali ir šįvakar (7 d. 22.50)TV1 „Snobo kine“ rodomas Jonathano Deeme filmas „Reičel išteka“ (2008). Jo herojė, buvęs modelis Kim (Anne Hathaway), nuolat patenka į reabilitacijos klinikas. Vienoje jų išbuvusi aštuonis mėnesius, Kim nusprendžia vykti į sesers Reičel (Rosemarie Dewitt) vestuves ir atkurti prarastus ryšius su šeima. Kaip ir galima nujausti, šeima taip pat išskydusi ir nefunkcionuoja, tad pradeda veržtis slopinama įtampa. Tačiau noras pamiršti tragedijas ir pradėti viską iš naujo kartais būna veiksmingas.
Labiau patyrusioms TV3 (11 d. 23.45) siūlo kitokio moters likimo variantą. Phyllidos Lloyd „Geležinės ledi“ herojė – anglų premjerė Margaret Thatcher (1925–2013), geležine ranka valdžiusi šalį ir ištraukusi ją iš siaubingos krizės, bet už tai pelniusi tautos ir ypač menininkų neapykantą. Regis, filmas ir stengiasi bent jau daliai tautos paaiškinti, kad geležinė ledi nebuvo tokia jau bloga. Meryl Streep, kuri už Thatcher vaidmenį pelnė vieną iš savo gausių „Oskarų“, nori savo heroję parodyti kaip sudėtingą asmenybę, nors režisierė, regis, trokšta tik sklandžiai papasakoti politikės biografiją namų šeimininkėms. „Geležinė ledi“ – pavyzdys, kaip nereikia kurti biografinių filmų, kad jie nevirstų ašaringa melodrama.
LRT sekmadienį (9 d. 22.15) taip pat rodys filmą apie politiką – dokumentinį Jeano-Michelio Carré „Putinas sugrįžo“ (2014). Tai ne pirmas šio prancūzų režisieriaus filmas apie Rusiją ir Putiną. Režisierius nori suprasti ir parodyti, kas vyksta šių dienų Rusijoje.
Man regis, suprasti prezidentą padės ir kitas filmas, šiemet gavęs „Auksinį erelį“ – Rusijos kino akademijos apdovanojimą geriausiam metų filmui. Tai Nikolajaus Lebedevo „Legenda Nr. 17“ (BTV, 9 d. 21 val.), pasakojantis apie vieną ledo ritulio legendų Valerijų Charlamovą (1948–1981). Putinui specialiai buvo surengta šio filmo išankstinė premjera Sočyje, prieš filmą jis pasakė kalbą, kurią išplatino Kremliaus spaudos tarnyba, o paskui prezidentas žiūrėjo „Legendą Nr. 17“ kartu su jaunais ledo ritulininkais.
„Legenda Nr. 17“ sukurta pagal holivudinius biografinio filmo standartus. Herojus dar vaikystėje yra pasmerktas nepagydomai ligai, bet treniruojasi ir nugali vieną sunkumą po kito, kol tampa profesionaliu sportininku. Jo šlovė pelnyta sunkiu darbu, be to, jam tenka kovoti ir su sporto funkcionieriais – partiniais veikėjais. Žiūrėdamas filmą snūstelėjau, bet juk nesu joks sporto gerbėjas. Tačiau Daniilo Kozlovskio ir jo trenerį suvaidinusio Olego Menšikovo duetas filmui tikrai gėdos nedaro.
