7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nemirksinti akis

Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda Energetikos ir technikos muziejuje

Karolis Sabeckis
Nr. 9 (1070), 2014-03-07
Fotografija
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.

Vasario 14 d. Energetikos ir technikos muziejuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda. Yra toks nevykęs juokas, kad fotografo žmona – fotografija. Todėl Valentino diena fotografijos parodos atidarymui – puiki data. Į parodą stengiausi eiti su kuo mažiau išankstinių nuostatų. Sekėsi sunkiai. Vis kamavo istorijos epizodai, kai įsikuria nauja kūrybinė organizacija, rengiamos pirmosios parodos, suskaičiuojami aktyvūs nariai... Su daugelio parodoje dalyvaujančių autorių kūryba esu susipažinęs gana neblogai, ir galvoje vis virė košė – Penkauskas, Navanglauskas, Kasputis, Žiriakovas, Kavoliūnas ir kiti… na, ko gi čia naujo tikėtis, kai autoriai seniausiai atradę savas kryptis? Bet gana smarkiai klydau. Nustebino viskas – nuo parodos erdvės, ekspozicijos ir atidarymo dienos iki darbų, autorių veidų, žiūrovų elgesio ir muziejaus darbuotojų.

 
Iš pradžių parodą rasti buvo sudėtinga. Vėliau sutiktas Andrius Penkauskas, asociacijos prezidentas, nurodė, kad reikia sekti WC ženklus. Nužymėtas kelias vedė į rūsį prie visokiausių geležinių agregatų, kurie asocijavosi su šiluma ir sunkiu darbu. Gera pradžia ir nusiteikimas atidarymui. Labai džiaugiausi matydamas, kad muziejaus darbuotojai, palikę savo postus viršuje, vis ateidavo pasižiūrėti parodos, pasikalbėti su autoriais. Labai gražu – kitur nesu to matęs.
 
Mane pasitiko gigantiškas parodos plakatas. Bent jau aš tai supratau kaip plakatą. Suposi kažkur viduryje patalpos, ore, o einant koridoriumi priminė kokį nors robotą durininką. Ekspozicijoje pradžiugino Kipras Kasputis. Prisimenu jo darbus, visus apleistus pastatus, kitokius ieškojimus. O čia – kaip perkūnas iš ne tokio giedro žiemiško dangaus. Šiandien žiūrėti stereofotografiją yra tiesiog nuostabu. O prie sienos su gigantiška išsižiojusia burna išsirikiavusi žmonių eilutė laukia pažiūrėti pro stebuklingus „akinius“ į tai, kaip iš tiesų sustoja laikas.
 
Beno Navanglausko serija pribloškė formatu ir techniniais dalykais. Žmonės sako, kad analoginė fotografija meditatyvesnė už skaitmeninę, ypač ta, liaudiškai tariant, „dėžinė“ fotografija, o Beno fotografijos meditatyvumas ima lietis per kraštus, išgirdus autoriaus pasakojimą apie negatyvo gamybą. Žinoma, suveikia ir tai, kaip autorius traumavo ir supjaustė savo darbus, kurie – ne apie ką nors kitą kaip apie traumuotus, kompleksuotus, sužalotus žmones. Ir tai jokia paguoda jiems. Tai tiesiog pagyrimas, Benas padarė puikų socialinį projektą, kurio rezultatas – įdomi fotografija ir, tikiu, laimingesni žmonės nuotraukose po visų supjaustymų, drėskimų ir raižymų. Beno kūrinių atsiradimo aplinkybės sunkiai suvokiamos, bet jei kam kiltų noro pasidomėti – susiraskite Beną, nors jis mėgsta prisistatyti fotografu, kuris bijo žmonių, ir jis jums viską papasakos savo keista užburiančia greitakalbe.
 
Įsiminė Vytauto Krakausko darbai, ypač ta žuvis. Mėgstu galvoti ir kalbėti apie žuvį, tik valgyti ne. Su Vytautu pasikalbėti, gaila, nepavyko, bet pasikalbėjau su jo ambrotipais. Menininkė Aurelija Maknytė sako, kad jam nesvetima ironija, ir turbūt ji teisi, bet aš čia įžiūriu ir tokį ypač sulėtintą (super slow motion) humorą, kuris, kaip kokiai žirafai, man virškinosi ilgai. Tai komplimentas Krakauskui, nes kaip ir visi analogistų pasisakymai apie tai, kokios lėtos būtybės yra analoginė ir senoji fotografija, taip ir jų suvokimas kartais toks, lėtas. Nesakau, kad prie tų ambrotipų užsihipnotizuoji, bet kažkur stringi kaip koks perdirbinys.
 
Kęstutis Pleita man asmeniškai pasirodė šiek tiek nustumtas į šoną. Bet gal taip ir turėjo būti? Su Kęstučiu kalbėjausi telefonu, klausiau, ar tikrai jis tas žmogaus ūgio fotografijas plovė kūdroje. Ryšio kokybė buvo siaubinga, tik nežinau, ar dėl to, kad aš buvau rūsyje, ar dėl to, kad Kęstutis blaškėsi ten, kur antenos nepalankios. Jam, beje, kaip ir Benui Navanglauskui, būdinga keista greitakalbė, kartais virstanti tyla. Atrodo, kad kalbėjomės ir apie tai, kad tos fotogramos – kaip tapetai, ir jas galima plauti ir ryškinti vonioje. Vis bandžiau įsivaizduoti tą procesą, bet įdomiau pasidarė priėjus arčiau tų vaiduokliškų popierinių žmonių siluetų. Kai pamačiau žoles, smėlius ir tam tikras kūno dalis, kurios buvo labiau prisispaudusios prie popieriaus, pagalvojau, kad čia beveik anatomija. Bus juokinga, bet palyginsiu Kęstutį Pleitą su Williamu Henry Foxu Talbotu. Vienas bandė gėlyčių anatomiją užfiksuoti, o Kęstutis tęsdamas tokią pirmykštę tradiciją atrado kažką netikėta. Girdėjau, kad yra ne tik tie du darbai parodoje, o visa serija...
 
Į Mindaugo Rakštelio panoramas žiūrėjau iš toli, iš arti, iš visų kampų, ir niekaip negalėjau suprasti, apie kokius vaiduoklius kalba Maknytė. Tiesą sakant, čia pasielgsiu labai negražiai ir taip, kaip man sakė niekada nesielgti. Pasakysiu – tai, ką pamačiau žiūrėdamas į tas panoramas, buvo tiesiog gražu. Dekoratyvu gali skambėti kaip įžeidimas.
 
Anot Maknytės, gigantiška Levo Žiriakovo akis stebi praeivius, kurie jos nemato. Per parodą besikalbant su Levu, priėjo parodos lankytoja ir ėmė Levo klausinėti, kas tai per akis, kodėl būtent tokia, kur veiksmas ir visokiausių kitų detalių. Tuo metu atitrūkau nuo trigubo pokalbio ir viskas, ką išgirdau, buvo Žiriakovo ištartas žodis „akimirka“. Jo akis mirksi, fotoaparato akis mirksi, praeivių akys mirksi, o ta plokščia akis kažkokia monumentali, niekada nemirksi, įsivaizduojate? Turėtų būti sunku. Bet nė vienas monumentas nemirksi ir tikriausiai išgyvena mano įsivaizduojamas kančias. Levo darbas išsiskyrė iš bendro jo kūrybos konteksto, nors vizualiai tas fotografijas visai įsivaizduoju peržiūrinėdamas susiplakusias su 1994 metų Vilniaus vaizdais. Tai, kas parodoje kabėjo su Levo Žiriakovo pavarde, buvo, kaip jam būdinga, kuklu. Tačiau kalbėjo apie monumentalią, visus stebinčią, bet absoliučiai nieko nematančią akį. Tai tarsi didelis ir storas neiginys visiems panoptikonams...
 
Atvažiuoti su priekaba į vietą ir fotografuoti? Be problemų. Taip tikriausiai pasakytų Gintas Kavoliūnas. Milžiniškų formatų inversiniai pozityvai, kabantys ore, primena ne tik postapokaliptines nuotaikas, bet ir leidžia pabūti žole, akmeniu, sraige ar dar kuo nors. Ir neturi pasirinkimo – iš toli negali žiūrėti, nes pernelyg didelė trauka eiti artyn, o priėjęs artyn pradedi vaikščioti akimis po kolegiškas žoles žoleles. Tampi žole, kurios Kavoliūno priekaba nenufotografavo. Toks mielas atsitiktinumas, kad nepatekai į kadrą, bet žiūrėdamas, atrodo, prisimeni šitą sceną ir tai, kad ten buvai, visi ten buvo, kiekvieną kartą, kai, vaikystėje griūdami žemėn, pirmiausia iš skausmo šiepdami dantis, po kelių sekundžių paskęsdavom ramybėj, nes akį patraukdavo dilgėlės stiebas. Tie kabantys Ginto Kavoliūno „popieriai“ žavūs ir tuo, kad yra aplamdyti, nuplėšytais kampais, bet jokiu būdu nenumesti, nepakabinti atmestinai. Gintas Kavoliūnas, kaip tikras senųjų technologijų ekspertas, man visuomet asocijavosi su „tiksliuku“, kuris viską atlieka iki galo su nepriekaištingu dėmesiu detalėms. To vertėtų pasimokyti visiems.
 
Andriaus Penkausko šuliniai atrodė labai patraukliai, tik buvo labai baisu, kad juos koks užsižiopsojęs fotografijos gerbėjas netyčiom paspirs. Beje, visai simboliška, kad Penkauskas, būdamas asociacijos prezidentu, vienintelis eksponavosi ant grindų, o jo kolegos – ant sienų, kaip pridera. Tuoj sakysite – taigi darbas toks, kitaip būti negali. Žinau. Bet man simbolikos nuo to nesumažėja! Antrą kartą lankydamas parodą, kai erdvė buvo tuštut tuštutėlė, tas šviesdėžes pamačiau kitaip. Vienos stiklas buvo nuslydęs į šoną, o nuotrauka susigarankščiavusi. Ir tai puikiausiai susirodė kaip tiesiog su darbu gyvenantis dalykas, kaip Kavoliūno, regis, vis iš naujo atsirandantys įdrėskimai. Žvėryne, Treniotos gatvėje, turėjau tokį mėgstamą šulinį ir kaskart prie jo atėjęs rasdavau tą milimetrą nuslydusį stiklą – piktžolę šone, paukščio pagamintą dėmę ar dar ką nors egzotiškesnio. Bet tai buvo to šulinio gyvenimas. Penkauskas, šiaip jau žinomas kaip lietuvių dagerotipininkas, su tais šuliniais ir akių jiems pritvirtinimais nustebino ne mažiau nei kiti parodos dalyviai. Džiaugiuosi, kad niekas nesugalvojo ant Andriaus šviesdėžių pasėdėti – šuliniai, bent jau anksčiau, buvo puikūs suoliukai.
 
Autorių parodoje buvo ir daugiau, tačiau apie visus visko nepasakysi, o galbūt ir nereikia. Tie, apie kuriuos neparašiau arba pamiršau parašyti, neturėtų įsižeisti, galbūt prasilenkė mūsų akys ir mintys. O gal tiesiog pamiršau, ką norėjau pasakyti, dėl to dabar išsisukinėju. Tačiau čia aš ir vėl prisimenu Maknytę, kuri sako, kad joks kalbėjimas neatstos akistatos su kūriniu. Ir šis tekstas atsirado tą dieną, kai paroda užsidaro. Simboliška, nes analogistų mylima fotografija jau praėjo, o jie ją vis dar prisimena. Taip ir aš prisimenu jų jau praėjusią parodą. Labai tikiuosi, kad paroda nukeliaus bent jau į Kauną, nes žinau, kad susidomėjimas asociacija ir jos veikla kilo ir ten. Šventą tiesą sako Maknytė – „senamadiškumo ar tiesioginių reveransų tradicijai čia ieškoti neverta... Senąją techniką LAFA nariai myli ne dėl pagarbos istorijai, o labiau dėl to, kad ji suteikia kitokias galimybes.“ Taip pat ir su parodos eksponavimu – žmonės tiesiog rodo savo darbus, nieko neskelbia ir nedeklaruoja. Gyvena ir džiaugiasi. Už tai jiems esu labiausiai dėkingas.
 
Paroda veikė vasario 14–28 d.

 

Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Rakštelio nuotr.