Trys didžiosios B iš aukso

Taip sutapo, kad Nacionalinės filharmonijos koncertui „Iš aukso fondo“ (kovo 1 d.) Ludwigo van Beethoveno 4-ąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui paskambinti pakviestas Daumantas Kirilauskas neseniai pristatė savo įgrotos Johanno Sebastiano Bacho muzikos CD. Filharmonijos koncerte dar skambėjo simfonija, sukurta Johanneso Brahmso – štai ir „trys didžiosios B“. Tokiu bendru vardu šiuos kompozitorius išaukština muzikos istorija, o jų pavardėms atsitiktinai susitelkus straipsnyje galima pamatyti mūsų muzikinio gyvenimo aukso dulkes.

 

Užuot veržęsis į pirmąsias gretas scenoje, D. Kirilauskas maždaug kas pusantrų metų išleidžia kompaktinę plokštelę. Solo programomis bei įrašų trukme plokštelės beveik atstoja rečitalius. D. Kirilausko skaitmeniniuose rečitaliuose skamba klasika (L. van Beethovenas, Ferenzo Liszto ir Ferruccio Busoni variacijos J. S. Bacho temomis), moderniosios muzikos klasika (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Morisas Ravelis, Sergejus Rachmaninovas, Sergejus Prokofjevas) ir dabartis (Miklósas Marosas, Carlas Vine, Feliksas Bajoras, Vytautas Barkauskas, Lioras Navokas). Romantikams atstovauja tik Fryderykas Chopinas – pianistui svarbus kaip jaunystės atsiminimas, kaip jis pats sako. Naujausioje, aštuntoje plokštelėje – įgrotos J.S. Bacho partitos Nr. 1 B-dur, Nr. 3 a-moll, Nr 6. e-moll (įrašyta Fazzioli firmos fortepijonu nuėmus jo dangtį, Piano.lt salėje). Dirbdamas su šiuolaikine muzika, pianistas jaučiasi atliekąs misiją – įamžinantis ją, o „Bachas skirtas klausytis kasdien, pavyzdžiui, vairuojant automobilį“, – įsivaizduoja jis.

 

Tačiau atlikimas per daug paveikus, kad neblaškytų vairuotojo dėmesio, ir joks, nė pats detaliausias ar poetiškiausias atlikimo aprašymas neįrodys įtaigos stiprumo. Medžiaginį jos pagrindą sudaro muzikavimas girdint atskirus visų garsų charakterius. Rankos atrodo laisvos kaip marionečių siūlai, judinantys tarpines jungtis – riešus ir 10 pirštų, kaip 10 laisvų personažų, kurių kiekvienas atlieka net ne po vieną vaidmenį. Įgimtą fizinį ir dvasinį pusiausvyros jausmą turinčiam menininkui, susigiminiavusiam su kalnais (tik tapus „kalnų dvasia“ įmanoma slidėmis skrajoti juodosiomis Alpių trasomis) natūraliai išeina tuos daugybę muzikos veikėjų matyti iš didingo 3 km aukščio, ir, atrodo, nieko nereiškia prasmingai išskirti vidurinį balsą keturbalsėje faktūroje bei kartu slaptosios polifonijos reljefe, lygiai laisvai brėžti kontrapunktus bosuose ir kitaip režisuoti jau nesuskaičiuojamus rankų pirštus – tarsi kalnų būtybes, žaidžiančias savo aikštelėje.

 

„Ir toliau su Bacho muzika draugausiu“, – CD sutiktuvių vakare žadėjo D. Kirilauskas. Pianisto širdyje Bachas jau susidraugavo su kitu jo „šventuoju“ – Ludwigu van Beethovenu, ką išdavė Filharmonijos vakare bisui paskambinta L. van Beethoveno Bagatelė, op. 33, Nr. 6 D-dur. Čia baroko ir klasicizmo lydinys suskambo su tokia pačia visus elementus apimančia pusiausvyra ir grakštumu, kas daro D. Kirilausko interpretacijas unikaliomis.

 

D. Kirilausko interpretuojama L. van Beethoveno muzika jau tampa mūsų padangės reiškiniu. Regis, per L. van Beethoveno garsų junginius pianistas išsisako esmingiausiai. To mokyklose iškalto „paminklinio“ kompozitoriaus muziką D. Kirilauskas atkuria su virpesiu, gyvai. Akyla širdimi sutvirtina kiekvieno „žodžiu“ tampančio garso – ne tik melodijos, bet ir akordo – emocinius aidesius. Beje, vengdamas atvirų, perdėtų jausmo proveržių. Todėl vakaro metu išgirdus lėtoką bendro grojimo su orkestru tempą, lyg ir pranašaujantį romantiškuosius Beethoveno akcentus, pasidarė neramu, kas laukia egzaltacijos vengiančio pianisto? Jis išsigelbėjo šiltu, šviesiu, trapiu tonu, savo garsiąja „perlų“ technika, ir Beethoveno muzikos stiliui būdinga filosofiška kalbėsena. Gražiausia dalis buvo antroji, Andante con moto. Intymiausios lyrikos nušviesta skambėjo fortepijono partija, švelniausiai niuansuota nevilties, graudulio, rezignacijos, pastoralės emocijomis. Kiekvienas akordas priminė gėlės žiedelį ar vasarą alėjoje nukritusį medžio lapą.

 

Dėl lėtų tempų kūrinyje kiek niveliavosi orkestro partijos klasicistinės muzikos smagumas, ateities stilių nuojautos – būsimos paties Beethoveno IX simfonijos medžiaga, jos didingumas orkestre; bendrame skambesyje pasislėpė šubertiškos, šopeniškos frazės. Kita vertus, bent dinamika orkestras kiek galėdamas taikėsi prie išjausto solisto sumanymo atskleisti Beethoveno opuso žavumą mažu tylutėliu skaidriu skambesiu. Jei nedidukas, dvejinis orkestras būtų paslankiau perėmęs ir pianisto garso erdvumą bei lengvumą, būtume galėję išgirsti linksmą saulėtą muziką.

 

Vakaro dirigentas Kai Bumannas (g. 1961, dirbantis Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, prieš porą metų dirigavęs „Figaro vedybas“ LNOBT) savo interpretacijose vadovavosi emocijų kontrastais, rupiu polėkiu be ypatingų poteksčių. Jo ansamblis su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu sudarė gan forsuotas vibracijas. Grojant J. Brahmso simfoniją Nr. 3 F-dur antrame plane atsidūrė muzikos psichologiškumas – pagrindinis J. Brahmso muzikos grožis, regis, net pranašaujantis Richardo Wagnerio kalbėseną. Tačiau liaudiško grubumo ir sentimentalumo nuspalvintas atlikimo stilius labiau priminė J. Brahmso Vengrų šokius. Lyginant su kitų dirigentų interpretacijomis, norėjosi dar ypatingesnio dėmesio pačiai simfonijos pabaigai, t.y. grįžusiai pirmos dalies pagrindinei temai, traktuojant ją ne kaip po spektaklio užtraukiamas užuolaidas, o kaip simfonijos esmę, kaip atsiskleidžiančią gražiausią gėlę; pastiprinus sakralumo jausmą girdėtųsi beveik tikras Šventojo Gralio leitmotyvas. Kartu tenka pripažinti plačiajame pasaulyje gyvenančio dirigento nuopelnus bent tam vakarui pakeičiant orkestro griežseną ir bendrą skambesį.