Vienas labiausiai gerklę gniaužiančių Icchoko Mero apsakymų man yra „Paskutinė vakarienė“. Trumpas, devynių puslapių, jame nepaprastai taupia prisiminimų fragmentų forma perteikta ir negyjanti Katastrofos trauma, ir dvigubo (ar net trigubo – žydo, lietuvio, izraeliečio) likimo našta. Pacituosiu šio apsakymo pabaigą. Manau, Jis neprieštarautų.
![]() |
Sportininkai savo jėgas suremia varžybose, o menininkams tokia proga tampa įvairūs konkursai. Žinoma, konkurencija mene nėra pati priimtiniausia dėl pačios meno prigimties – nuolatinis noras nugalėti, parodyti save veda tiesiai į destrukciją, ne į pamatinių vertybių įprasminimą. Tačiau save išbandyti aktualiame kontekste, įvertinti savo galimybes, tobulėjimą, pasidomėti, ką ir kaip atlieka kiti gali būti net labai naudinga. Pavasariui vis smarkiau įsibėgėjant, po ketverių metų į Vilniaus koncertų sales kovo 31 – balandžio 6 dienomis vėl sugrįžta jau VII tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas, minintis ir gražią sukaktį: šiemet švenčiamos 105-osios muziko gimimo metinės. Šis renginys, kurį organizuoja Tarptautinių kultūros programų centras, LR Kultūros ministerija bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o globoja LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, yra viena svarbiausių lietuviškos profesionalios muzikos populiarinimo tarptautiniu mastu platformų.
![]() |
Visada žinojau, kad su žadintuvais pyktis neverta. Visuomet buvau ir esu linkusi išklausyti jų skambėjimo iki galo, kartais jiems net atsibosta groti ir nutyla patys. Taip visi galime dirbti savo darbą: žadintuvai žadinti, o aš miegoti. Neslėpsiu, yra tekę kelis kartus pakelti ranką prieš uoliai skambėjusį budintoją, na, bet kam nepasitaiko...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šįmet Vincas Kisarauskas būtų sulaukęs aštuoniasdešimties. Ta proga jau surengtas ne vienas renginys. NDG organizuota Mildos Žvirblytės vieša paskaita pagal dailėtyrininkės mokslinį tyrimą „Lietuvos modernizmo savitumas Vidurio Europos meno kontekste. Vinco Kisarausko atvejis (1934–1988)“, o Vilniaus dailės akademijos galerijose viena po kitos atsidarė net kelios skirtingas dailininko kūrybos sritis pristatančios parodos (vasario 17 – kovo 1 d. galerijoje „Akademija“ veikė V. Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“, kovo 1–31 d. galerijoje „Argentum“ veikia autoriaus miniatiūrų paroda „Kitokios „kamėjos“, iki kovo 22 d. I a. ekspozicijų salėje „Titanikas“ galima pamatyti ankstyvuosius V. Kisarausko tapybos ir grafikos kūrinius parodoje „Nėra menui taisyklių“).
Tradiciškai pirmas žurnalo „Kinas“ numeris pasirodo prieš „Kino pavasarį“, tad dar neapsisprendę festivalio žiūrovai, manau, įdėmiai perskaitys Santos Lingevičiūtės rekomendacijas, ką pažiūrėti per ateinančias dvi savaites. „Kino pavasaris“ vis ilgėja, bet, matyt, žiūrovams iš to taip pat bus naudos, nes bus galima pamatyti daugiau.
![]() |
Netrukus Lietuvoje bus pradėtas rodyti naujausias Larso von Triero kūrinys – dviejų dalių filmas „Nimfomanė“. Pirmieji jį pamatys „Kino pavasario“ žiūrovai. „Nimfomanė“ – filmas apie moters sielos demonus. „Demonai“ – raktinis žodis, kai prabylama apie Larso von Triero filmus. Taip pat ir apie jo gyvenimą. Šis neurotikas, hipochondrikas, nepaprastai jautrus ir ypatingu, juodu humoro jausmu pasižymintis menininkas žinomas ne tik autorinio kino gerbėjams. Pasaulyje jis išgarsėjo po 1996 m. filmo „Prieš bangas“. Kiekvienas naujas von Triero filmas sutinkamas kontroversiškai, jis erzina, žadina nerimą, kiekvienas yra žaidimas su žiūrovu. Režisierius kaip joks kitas sugeba manipuliuoti žiūrovų jausmais. Viename interviu jis yra sakęs: „Filmas turi būti kaip akmenukas bate.“ Kitame pridūrė: „Visi judame link pragaro, bet svarbu šį kelią nueiti su šypsena.“ Von Trieras įkūrė kino studiją „Zentropa“. Čia kuriami ne tik jo ar bendraminčių, kuriuos subūrė „Dogmos ’95“ manifestas, bet ir kitų ambicingų Europos režisierių filmai. Von Triero filmografijoje – 35 kūriniai, tarp jų – naujausi „Antikristas“, „Melancholija“, „Nimfomanė“, kurių pagrindinėmis herojėmis tapo moterys. Von Trieras puikiai supranta moters psichiką. Apie tai „Elle“ žurnalistės kalbėjosi su režisieriaus žmona Bente Trier. Straipsnį pateikiame sutrumpintą.
![]() | ![]() |
Vilmanto Marcinkevičiaus parodos Lietuvoje visada pažadina senus stebėjimo ir vertinimo įpročius. Tarptautinį pripažinimą pelnęs autorius tarsi tampa nebeperregimas, o jo kūrybos analizė tarsi nebebūtina. Tačiau galima padaryti ir kitaip. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatro erdvėse, veikiančios „A“ galerijos iniciatyva vykstančios vienaip ar kitaip kanonizuotos vertės menininkų parodos jau tapo dėmesį atkreipiančiu reiškiniu. Įdomu tai, kad parodos pristatyme čia inscenizuojamas savitas dialogas su autoriumi – tuo Kitu, kuris dažniausiai publikai lieka nepažinus, pasislėpęs. Albino Vološkevičiaus, „A“ galerijos savininko, šios parodos kuratoriaus, noras išprovokuoti bet kurį menininką atvirumui apie kūrybą neaplenkė ir Marcinkevičiaus. Pagaliau ir pats menininkas, regis, atėjo su intencija atsiverti – naujas ciklas, pristatytas didelėje retrospektyvinėje kolekcijoje, vadinasi „Asmeninės istorijos“. Čia „Kito“ ir savęs kaip Kito gelmės ir paviršiai yra aptariami įvairiais kalbėjimo būdais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kiekviena premjera Lietuvoje – džiaugsmingas įvykis, rodantis, kad mūsų kultūrinis gyvenimas nestovi vietoje, nuolat ieško naujų impulsų, raiškos formų, kuria tai, ko anksčiau dar nebūta, kas prasminga ir reikalinga. Tokio džiugaus pirmojo karto liudininkais tapo intelektualioji vilniečių publika, kovo 14-osios vakarą susibūrusi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje ir pirmaisiais plojimais „pašventinusi“ naujojo Baroko operos teatro (meno vadovas – Viktoras Gerasimovas, muzikos vadovas – Juozas Mantas Jauniškis) debiutą. Pristatyti projektą nuspręsta atliekant vieno ryškiausių baroko epochos kompozitorių Georgo Friedricho Händelio dviejų dalių oratoriją „Prisikėlimas“ („La Resurrezione“) Carlo Sigismondo Capece’o libretu. Viena ankstyviausių kompozitoriaus oratorijų, atspindinčių baroko muzikos lengvumą, grakštumą, subtilumą ir žavesį, Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, tad aptariamą premjerą galima pavadinti dviguba. Kaip viename savo interviu minėjo Baroko operos teatro meno vadovas ir vienas įkūrėjų V. Gerasimovas, toks pasirinkimas įgavo ir simbolinę prasmę, nes „Prisikėlimas“ tarsi pažymi naujo teatro įkūrimą, baroko muzikos prisikėlimą Lietuvos profesionaliojoje kultūroje. Prasminga ir tai, kad prieš koncertą vyko teatro organizuota vieša paskaita „G. F. Händelio oratorija „Prisikėlimas“ ir Romos muzikos mecenatų varžytuvės“, kurią vedė muzikologė Aleksandra Pister, – gilesnis baroko muzikinio konteksto pažinimas būtinas šios unikalios muzikinės estetikos suvokimui.
Kovo 12 d. mirė čekų režisierė Vera Chytilova (1929–2014) – viena žymiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų. Ji kūrė vaidybinius ir dokumentinius filmus, rašė scenarijus, vaidino. Debiutinis Chytilovos filmas „Apie kažką kita“ („O něčem jiném“, 1963) pranašavo čekų kino atgimimą. Paradokumentiška, neprofesionalių suvaidinta dviejų jaunų moterų – namų šeimininkės ir sportininkės gimnastės – gyvenimo kronika buvo pionieriškas feministinis esė.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Neeilinė pasaulio asmenybė violončelininkas Mstislavas Rostropovičius yra palikęs gilų pėdsaką ir Lietuvos kultūroje. Tai ne tik įsimintini koncertai, bendradarbiavimas su Lietuvos orkestrais, meistriškumo kursai Muzikos ir teatro akademijoje, bet ir nepaprastai šiltas, žmogiškas bendravimas, nepakartojamas humoras ir gyvenimiška išmintis. Violončelininkų gildija buvo palaiminta galėjusi tiesiogiai bendrauti ir semtis patirties iš maestro, o po jo netekties su lietuvių muzikais draugystę tęsė jo mokinys, iškilus violončelininkas David Geringas, niekados nepamirštantis savo vilnietiškų šaknų ir lietuvių muzikos. Su šiais iškiliais menininkais ilgus metus iki šiol kūrybiškai bendrauja kompozitorius, Nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas Arvydas Malcys.