Pagerbiant violončelės meno korifėjų
Prieš kūrinio „In memoriam Mstislavui Rostropovičiui“ premjerą kompozitorių Arvydą Malcį kalbina Laimutė Ligeikaitė
Muzika
Neeilinė pasaulio asmenybė violončelininkas Mstislavas Rostropovičius yra palikęs gilų pėdsaką ir Lietuvos kultūroje. Tai ne tik įsimintini koncertai, bendradarbiavimas su Lietuvos orkestrais, meistriškumo kursai Muzikos ir teatro akademijoje, bet ir nepaprastai šiltas, žmogiškas bendravimas, nepakartojamas humoras ir gyvenimiška išmintis. Violončelininkų gildija buvo palaiminta galėjusi tiesiogiai bendrauti ir semtis patirties iš maestro, o po jo netekties su lietuvių muzikais draugystę tęsė jo mokinys, iškilus violončelininkas David Geringas, niekados nepamirštantis savo vilnietiškų šaknų ir lietuvių muzikos. Su šiais iškiliais menininkais ilgus metus iki šiol kūrybiškai bendrauja kompozitorius, Nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas Arvydas Malcys. Kūrėjas puikiai pažįsta David Geringą ir nepamiršta šilto bendravimo su Mstislavu Rostropovičiumi, tad neatsitiktinai savo naujausią kūrinį – Koncertą violončelei ir orkestrui „In memoriam Mstislavui Rostropovičiui“ – paskyrė jo mokiniui David Geringui. Kūrinys bus atliktas šviesaus atminimo maestro dedikuotame koncerte kovo 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje, grieš David Geringas. Tokia violončelės meno koncentracija pasitaiko nedažnai, tad šia proga kalbinu kompozitorių Arvydą Malcį.
Kokia buvo jūsų pažintis su Mstislavu Rostropovičiumi? Ką jis reiškė jums ir Lietuvai?
Šiemet sukanka septyneri metai, kai mes netekome maestro. Mano pažintis su garsiuoju muziku prasidėjo labai seniai. Pirmą kartą jį išgirdau daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, 1972-aisiais. Jis atliko Antonino Dvoržako violončelės koncertą. Rinkau visas jo įgrotas plokšteles, tuo metu „Melodijos“ firmos išleistas Sovietų Sąjungoje. Maestro pasitraukus į Vakarus, buvo ilga pauzė, o po daugelio metų, 1993-iaisiais, susitikome Lisabonoje. Nuo tada matydavomės beveik kasmet. Tai žmogus, apie kurį galima pasakoti nesustojant. Manau, tai ryškiausias menininko pavyzdys – su atsakomybe, tikėjimu tiesa, gėriu. Tai žmogus, kuris laikėsi žodžio, taip pat turėjo puikų humoro jausmą ir fenomenalią atmintį.
Rostropovičius laikomas pačiu reikšmingiausiu pasaulio violončelininku. Jis yra įrašęs visą violončelės repertuarą. Maestro bendradarbiavo su visais žymiausiais XX a. orkestrais, dirigentais, solistais ir kompozitoriais. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, įkūrė labdaros ir paramos fondą, skirtą remti sunkiai sergančius vaikus, taip pat skatinti išskirtinių gabumų talentus.
Tai asmenybė, kuri mylėjo Lietuvą ir padėjo jai sunkiais istorijos momentais. Po Sausio 13-osios jis pirmasis pasaulyje suorganizavo labdaros koncertą Ispanijoje, o koncerte surinktos lėšos buvo perduotos Lietuvai. Jis garsino Lietuvos menininkus (Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, Lietuvos nacionalinį baletą) gastroliuodamas su jais po pasaulį. Daug koncertų surengta ir su Lietuvos kameriniu orkestru, Kauno valstybiniu choru. Kadangi groju Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, su maestro daug metų bendravome, turėjau daugybę koncertų, net ištisų turų po Europą. Manau, visi, kuriems teko laimė Lietuvoje jį pažinti, labai šiltai jį prisimena. Šis kūrinys – tai ir mūsų visų dėkingumo ir pagarbos jam ženklas.
Dabartinėje lietuvių kompozitorių kūryboje išsiskiria ypač įsimintini ir įdomūs kūriniai violončelei (kameriniai, koncertai ir pan.). Kaip manote, kas lemia tokį dėmesį šiam instrumentui?
Dažniausiai kompozitoriaus kūrinio atsiradimą konkrečiam instrumentui inspiruoja atlikėjai, jų domėjimasis šiuolaikine lietuvių muzika. Juk ne paslaptis, kad nuo atlikėjo priklauso kompozitoriaus likimas. Prisiminkime, kiek daug Lietuvoje sukurta įdomių kvartetų, nes jų atsiradimą inspiravo Vilniaus kvartetas. Kiek daug gerų kūrinių buvo sukurta smuikui, nes kūrybą inspiravo smuikininkas Raimundas Katilius. Manau, neatsitiktinai violončelei Lietuvoje sukuriama daug įdomių kūrinių. Dabar jų generatorius yra David Geringas. Nežinau kito tokio atlikėjo, kuris taip nuosekliai ir nuoširdžiai užsidegęs populiarintų Lietuvos kompozitorių kūrybą. Šis menininkas atviras naujovėms, jis domisi nauja muzika, taip pat nauja lietuviška muzika.
Ar bendravimas su šiais violončelės meistrais – anksčiau su Mstislavu Rostropovičiumi, dabar su David Geringu – kiek nors lėmė jūsų kūrybos violončelei idėjas, galbūt žanrus?
Kūrinių violončelei atsiradimui tiesiogiai įtakos neturėjo nei Mstislavas Rostropovičius, nei David Geringas. Tačiau bendravimas, muzikavimas su jais, tiesiog buvimas šalia, jų požiūris į muziką, interpretaciją, meną ir apskritai į gyvenimą man davė naudos ir pasitikėjimo savimi.
Maestro Rostropovičius inspiravo dviejų mano simfoninių pjesių atsiradimą. Jis pasiūlė sukurti efektingą koncertinį opusą, tarsi uvertiūrą. Kūrinys turėtų perteikti atskirų orkestro instrumentų galimybes, tai būtų tarsi savotiškas „Vadovas po orkestrą“. Mano „Impetus“ premjerą Rostropovičius dirigavo garsiajame Ravenos festivalyje Mauro de André rūmų salėje 2002 metais. Kitais metais sulaukiau maestro pasiūlymo sukurti ką nors visai priešinga – kad tai būtų lėtas, lyg išeinančio iš šio pasaulio žmogaus atsisveikinimas... Taip atsirado „Virš mūsų tik dangus“. Deja, šio kūrinio maestro nespėjo padiriguoti. Vėliau Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas AndrioNelsono (Bostono simfoninio orkestro vyr. dirigento), atliko pjesę ir pelnė trečiąją premiją tarptautiniame konkurse „Sinfonia Baltica“. Beje, abu šiuos opusus yra dirigavęs ir David Geringas.
Tai atsitiko todėl, kad sunku rašyti instrumentui, kurį gerai pažįsti, su kurio repertuaru (ir XX a. repertuaru) esi gerai susipažinęs ir pats nemažai jo atlikęs. Užgula didžiulė atsakomybė. Kur kas patogiau rašyti lūpinei armonikėlei, kur viskas nauja, įdomu, nėra jokių stereotipų... Violončelė yra tarsi mano gyvenimo pakeleivis, mano antrasis aš – su ja aš esu visą savo sąmoningą gyvenimą. Mano pirmas mokytojas Vilnius Petrauskas įskiepijo meilę, pagarbą ir atsakomybę šiam instrumentui, ir iki šios dienos aš tuos mokytojo priesakus girdžiu ir jaučiu, jie tiesiog mane įpareigoja.
Išvardyti kūriniai violončelei yra mano ankstyvieji, kai aš dar pats juos atlikdamas bandžiau pridengti savo, kaip nepatyrusio kompozitoriaus, bandymus. Vėlesni kameriniai opusai violončelei gimė įvairiai: Marija Fedotova koncertams pageidavo kūrinio fleitai su violončele – taip atsirado „Vienatvė dviese“; Rogeris Arve Vigulfas paprašė sukurti duetą klarnetui ir violončelei – taip atsirado „Horizontas vertikalėje“; Vilniaus akordeono festivalis užsakė akordeonui ir violončelei – taip atsirado „Sapnų pėdsakais“. Bendraudami su violončelininku Denisu Šapovalovu nutarėme, kad pabandysiu sukomponuoti pjesę violončelei solo – taip atsirado „Plaukiojančios nuolaužos“. Denisas pjesę įtraukė į savo repertuarą, įrašė į kompaktinę plokštelę. O „Pėdsakai smėlyje“ dviem violončelėms buvo užsakytas Odesos šiuolaikinės muzikos festivalio ir ten atliktas.
Deja, ne visi mano kūriniai violončelei buvo atlikti. Vienu metu David Geringas iš savo puikių mokinių buvo subūręs violončelininkų ansamblį „Gericelli“, aktyviai koncertavo su jais ir pats, ansamblio programoje buvo ir ne vienas lietuvių autorių kūrinys. Buvau paprašytas ką nors jiems sukurti. Tačiau kūrinys atliktas nebuvo, nes ansamblis natūraliai iširo: Davido mokiniai, baigę studijas, išsibarstė po pasaulį.
Kodėl tik dabar sukurtas Koncertas violončelei? Tai Kultūros ministerijos užsakymas, skirtas pagerbti Lietuvai nusipelniusios asmenybės Mstislavo Rostropovičiaus atminimą.
Kokios aplinkybės lėmė, kad Koncertą atliks būtent David Geringas?
Sužinojęs kad rašau Koncertą violončelei, skirtą Rostropovičiaus atminimui, David entuziastingai pritarė šiam sumanymui. Kadangi jis yra Rostropovičiaus mokinys, tai nekilo abejonių, kas turėtų atlikti šį Koncertą. Manau, kiekvieno kompozitoriaus svajonė, kad jo kūrinį atliktų puikus šiuolaikinės muzikos žinovas ir interpretatorius David Geringas.
Kokias idėjas siekiate išreikšti naujame Koncerte violončelei?
Pirmiausia norėjau, kad kūrinys būtų „koncertiškas“, įdomus ir atlikėjui, ir klausytojui. Kūrinys sukurtas tradiciniu koncerto žanro principu, grindžiamas solisto ir orkestro kontrastavimu,kuris plėtojamas ir akustiniu, faktūriniu, ir emociniu, dramatiniu aspektais. Norėjau sukurti tarsi paminklinės arkos formos kūrinį. Pabandžiau atspindėti ir maestro dedikuotų koncertų nuotrupas, emocines būsenas.
Ši partitūra turi savotišką siužetą su monologais, dialogais, alegorijomis, kulminacijomis, dramatizmu ir lyrika. Bandžiau sukontempliuoti koncertą iš daugybės fragmentų, kurie atspindėtų ir violončelės galimybes, ir nūdienos kultūrinį sluoksnį, ir dabarties nervą, pulsą, žmonių viltis, svajones. Norėčiau, kad klausantis šios muzikos būtų galima įsivaizduoti Menininko odisėją, kurioje muzikos garsais pateikiami maestro Mstislavo Rostropovičiaus biografijos fragmentai. Kūrinyje jaučiami jam dedikuotų koncertų fragmentai, jų agogika, dinamika, taip pat priversto palikti Tėvynę žmogaus išgyvenimai, ilgesys. Solistas koncerte – savotiškas herojus, kurio muzikinė charakteristika yra daugiabriaunė ir daugiaplanė. Solistas yra viso kūrinio ašis, duodanti muzikinius ir emocinius impulsus visam orkestrui. Kūrinyje naudojamas penkių natų garsaeilis yra kaip Maldos refrenas, koncerte nuskambantis penkis kartus. Penkios natos, penkios ritminės figūros – užkoduotas vardas SLAVA, kaip jį vadino draugai...
