7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jubiliejinės skolos

Vinco Kisarausko (1934–1988) ankstyvosios tapybos ir grafikos paroda VDA parodų salėje „Titanikas“

Rita Mikučionytė
Nr. 11 (1072), 2014-03-21
Dailė
Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Šįmet Vincas Kisarauskas būtų sulaukęs aštuoniasdešimties. Ta proga jau surengtas ne vienas renginys. NDG organizuota Mildos Žvirblytės vieša paskaita pagal dailėtyrininkės mokslinį tyrimą „Lietuvos modernizmo savitumas Vidurio Europos meno kontekste. Vinco Kisarausko atvejis (1934–1988)“, o Vilniaus dailės akademijos galerijose viena po kitos atsidarė net kelios skirtingas dailininko kūrybos sritis pristatančios parodos (vasario 17 – kovo 1 d. galerijoje „Akademija“ veikė V. Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“, kovo 1–31 d. galerijoje „Argentum“ veikia autoriaus miniatiūrų paroda „Kitokios „kamėjos“, iki kovo 22 d. I a. ekspozicijų salėje „Titanikas“ galima pamatyti ankstyvuosius V. Kisarausko tapybos ir grafikos kūrinius parodoje „Nėra menui taisyklių“).
 
Dažniausiai įvairūs jubiliejiniai renginiai šiek tiek trikdo. Pasijunti tarsi aplinkybių pričiuptas prašalaitis, pamiršęs iškalbingą datą ir pristigęs žodžių tinkamai išreikšti pagarbą. Antra vertus, jautiesi amžinai skolingas sovietmečio praeičiai, nepripažinusiai vakarietiškai kultūrai artimų modernistinių ieškojimų. Turbūt dar ilgai kankinsimės atiduodami „garbės skolas“ solidaus amžiaus sulaukusiems menininkams, desperatiškai stebėdami, kaip sensta dabar kuriantys ir vis dar reikiamai neįvertinti „jaunieji“...
 
Gal šią besitęsiančią pelnytos pagarbos naštą iš dalies kompensuotų papildytas mūsų modernizmo meno rinkinys? Mielai eičiau žiūrėti visos, o ne po gabalėlį rodomos Vinco Kisarausko kūrybos, jei ne jo vardo muziejuje (skamba utopiškai, ar ne?), tai kurioje nors platų modernizmo kontekstą pristatančioje dailės galerijoje (prisiminkime kad ir Modernaus meno centro iniciatyvas). Be to, pastovią „tyliųjų“ modernistų kūrybos ekspoziciją galėčiau žiūrėti sau palankiausiu metu, kai vidinės nuostatos ir pajautos labiausiai atlieptų poreikį grįžti atgal į praeitį ar norą gilintis į modernistinius eksperimentus.
 
Šįkart į XX a. 6–7-ąjį dešimtmetį arba užmirštą vaikystę nukeliavau ne sava valia, todėl jaudinuosi, kad mano reakcija į Vinco Kisarausko ankstyvąją tapybą ir grafiką yra labai fragmentiška, net paviršutiniška, nors ekspoziciją apžiūrėjau kelis kartus. Kita vertus,
galiu paliudyti, kad ši paroda ir jos kontekste rodomas dokumentinis filmas apie Vincą Kisarauską iš ciklo „Menininkų portretai“ (2000, rež. Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis) sulaukė nemenko dailininko amžininkų bei kolegų ir jaunųjų žiūrovų dėmesio.
 
Parodą „Nėra menui taisyklių“ sau įsivardinau kaip patirčių kryžkelę. Pirmiausia sudomino kuratoriaus dailėtyrininko Viktoro Liutkaus intencijos pristatyti ankstyvąją Vinco Kisarausko kūrybą per „sprogimo galios“ prizmę. Ekspozicija apima paskutinius dailininko studijų metus ir siekia 1966 m. Respublikinę jaunųjų dailininkų parodą. Eksponuojamuose paveiksluose, atspauduose, piešiniuose, mišrios technikos darbuose iš VDA muziejaus ir šeimos rinkinių matyti nuo pat jaunystės Vincą Kisarauską dominusių egzistencinių temų branduolys, išjaučiant dramatišką „sulaužytų, sukapotų, randuotų, deformuotų“ veikėjų būvį. Netikėti pasirodė dar užsilikę „minkštos“, ekspresyvios tapysenos pėdsakai, dekoratyvumo nestokojančios ritmikos dariniai. Vis dėlto pagalvoju, kuris iš mūsų baigdamas studijas buvo toks brandus ir nuoseklus...
 
Plačiašakiai kūrybos užmojai liudija apie dailininko energingumą, darbštumą, nenuilstantį siekį kurti, o tolygiai apvaldyta literatūrinė ir plastinė kūrinių kalba pabrėžia Vinco Kisarausko meninės raiškos universalumą. Matyt, dėl to, sekant anotacijos citatomis ir stengiantis „įsiskaityti“ į šią parodą, kilo noras griebtis dviejų modernizmo chrestomatijomis tapusių leidinių.
 
Pirmiausia dar kartą persiskaičiau Vinco Kisarausko mintis knygoje „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ (sud. Alfonsas Andriuškevičius, Vilnius, VDA leidykla, 1998), kur 1988 m. jis taip vaizdžiai aprašė savo kūrybos kelią. Potraukis literatūrai Baisogalos gimnazijoje, keramikos studijos Telšių taikomosios dailės mokykloje, tekstilės, vėliau tapybos studijos, susižavėjimas grafika tuometiniame Dailės institute, įsimintina išvyka į tarptautinį jaunimo festivalį Maskvoje, atskleidusį dailės įvairovės galimybes. Įvardindamas pagrindinius savo kūrybos principus, Vincas Kisarauskas pabrėžia kūrinio temos ir kompozicijos svarbą, gamtos grožio ir kūrinio estetikos atskirtį. Tai išryškėja ir jo ankstyvųjų darbų ekspozicijoje „Nėra menui taisyklių“.
 
Antroji knyga, kurią atsiversti paskatino paroda – tai „Tylusis Modernizmas Lietuvoje: 1962–1982“ (sud. Elona Lubytė, Vilnius, Tyto alba, 1997). Dar kartą įsitikinau, kad kai kurie leidiniai, kaip ir dailės kūriniai, nesensta, priešingai – bėgant metams vis kitaip perskaitomi ir tampa iš naujo aktualūs. Peržiūrint 1962 m. pirmojoje personalinėje Vinco Kisarausko parodoje tuometiniame LTSR rašytojų sąjungos klube rodytų darbų sąrašą ir skaitant jo rašytas, bet niekur nepublikuotas recenzijas ar įžangą knygai-monografijai, iškyla ištisa kultūrinio izoliavimo epocha, kurios atstumtiesiems iki šiol bandome atlyginti moralines nuoskaudas.
 
Šiandien žiūrėdama į Vinco Kisarausko nutapytas, išraižytas ir medyje išdegintas, tarsi sovietmečio smūgius atlaikiusias „galvas“ jaučiuosi dviprasmiškai. Mano atmintis sąmoningai blokuoja, atmeta praeities negatyvus, kuriuos širdimi juntu ekspozicijoje matydama šiuos kūrinius: „Sušaudymas“ (1960 m.), „CM-IB“ (1963 m.), „Galva ant pjedestalo“ (1965 m.), „Mask“ (1966 m.), raižinius iš ciklo „Lietuva“ (1962 m.). Todėl nesąmoningai vis kabinuosi už „laimingos“ vaikystės vizijos ir skaidrios optimistinės bangos, kuri užplūsta žvelgiant į piešinį akvarele „Rojus“ (1960 m.). Galbūt todėl, kad primena vaiko kambario Žirmūnuose užuolaidų raštą ir paskutinę reprodukciją retro dvasia išleistame Vinco Kisarausko parodos „Nėra menui taisyklių“ katalogėlyje (maketo autorė – Rima Blažytė).
 
Paroda veikia iki kovo 22 d.
VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

 

Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Galva ant pjedestalo“. 1965 m.
Vincas Kisarauskas, „Galva ant pjedestalo“. 1965 m.
Vincas Kisarauskas, „Puota“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Puota“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Stovinti figūra“. 1964 m.
Vincas Kisarauskas, „Stovinti figūra“. 1964 m.
Vincas Kisarauskas, „Sušaudymas“. 1969 m.
Vincas Kisarauskas, „Sušaudymas“. 1969 m.
Vincas Kisarauskas, „Autoportretas“. 1959 m.
Vincas Kisarauskas, „Autoportretas“. 1959 m.
Vincas Kisarauskas, „Figūra“. 1961 m.
Vincas Kisarauskas, „Figūra“. 1961 m.
Vincas Kisarauskas, „Susimąstymas“. 1966 m.
Vincas Kisarauskas, „Susimąstymas“. 1966 m.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas