7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Bandymas sušokti klasiką

Tautinės tapatybės paieška scenose galėtų būti svarbi ir prasminga, bet ne kiekvienas kūrėjas geba aktualizuoti klasikinį literatūros kūrinį. Didaktinės XX a. pradžios lietuvių rašytojų gaidos ar etnografinio-agrarinio sociumo temos šiandieniniuose kontekstuose ataidi nuspalvintos keista romantika, nostalgija, su nemažu ironijos prieskoniu – atgal į kaimą, prie žagrės. Bandau prisiminti šio sezono premjeras, dedikuotas Vaižgantui – „Dėdes ir dėdienes“ Vilniaus mažajame, „Nebylį“ Šiaulių dramos teatre bei Kazio Binkio „Atžalyną“ Nacionaliniame dramos teatre. Puiki edukacinė priemonė (tai svarbiausias burtažodis kalbant apie nūdienos teatro ir kultūros paskirtį), iliustruojanti mokyklų privalomos literatūros sąrašus. Už šią misiją literatūros kūrinių interpretacijų kūrėjams reiktų padėkoti, juos sveikinti prie teatro kasų išsirikiavusių klasių su literatūros mokytojomis vardu.

Stiprios dvasios pamokos

Neseniai spaudoje ir interneto erdvėse, greta naujienų apie Rusijos agresiją, pasklido ir parsidavusių rusų menininkų sąrašas – tų, kuriems jų valdovas leido labai gerai gyventi. O tokiame nežinios dėl totalitarinės valstybės agresijos trajektorijų kontekste ant mano stalo guli nauja knyga, paremta kitokiais sąrašais. Nuo 1940-ųjų okupacijos atsirado tokie sąrašai, kurie padalijo, atrodytų, darnią Lietuvos menininkų bendruomenę į privilegijuotus ir ne. Vieni turėjo problemų su sąžine, kiti buvo jos nepraradę. Buvo ir dar vienas sąrašas – tų, iš kurių atėmė viską: tėvynę, namus, šeimas, sceną, profesiją. Tik nesugebėjo atimti muzikos. Apie daugybę tokių likimų yra ši sukrečianti knyga.

Raudono kilimo magija

Taigi, Aleksos projektas apie save patį, menininko statusą, apie buvimą nebūnant ir nebuvimą būnant (taip pat ir meno sistemoje). Aleksa norvegų kalba skaito tekstą apie save ir savo kūrybą. Daugeliui mūsų (o gal ir pačiam menininkui) nesuprantamos kalbos vartojimas paverčia monologą iš dalies egzotišku, iš dalies beprasmišku. Galbūt Aleksa rimtai aptaria savo gyvenimą ir kūrybą, o galbūt žavisi savimi kaip ta tūpa mergaitė įvadinėje citatoje. Nežinios ir nenorėjimo žinoti (gal dviprasmybės) elementas yra Aleksos (video)performanso esmė.

 

Kino naujienos trumpai

Naujas „Neliečiamųjų“ kūrėjų filmas

Žiūrovų pamėgtos komedijos „Neliečiamieji“ režisieriai Olivier Nakache’as ir Ericas Toledano paskelbė, kad naujas jų filmas – socialinė komedija „Samba“ – pasirodys ekranuose šių metų spalio 22 dieną. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Omaras Sy, išgarsėjęs po to, kai „Neliečiamuosiuose“ suvaidino neįgalaus prancūzų aristokrato slaugytoją. Naujame filme jis bus nelegalus imigrantas Samba, filmas pasakos jo nuotykius. Taip pat vaidina Charlotte Gainsbourg, Taharas Rahimas ir Izia Higelin.

Apie nežinojimą

 Dažniausiai nežinojimas mums atrodo gėdingas, o štai Agnė Jonkutė parodoje „Mano namai maži, ir jei kas iš jų išėjo vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė“ lyg ir nori, kad nežinotume. Parodos aprašyme teigiama: „Tai paroda apie erdvę, kurioje gali ir nebūti konkrečios istorijos, daiktų pagalba kuriamas potyris apie nežinios aspektą. Koks jis? Žiūrovas jį susikurs iš čia ir dabar ir iš ne čia.“ Menininkė vis dėlto šiek tiek pasigaili žiūrovo, pateikia užuominų apie tai, ko stebėtojas galėtų nežinoti, suteikia galimybę pabandyti tai išsiaiškinti.

 

Parodoje nėra savarankiškų eksponatų, čia atskiri elementai veikia kartu ir taip kuria bendrą parodos poveikį. Prieš įeinant į pagrindinę „Post“ galerijos erdvę, rodoma vaizdo instaliacija. Projektorius rodo tuščią skaidrę, per vidurį pervertą vielute ar siūlu, ekrane – tuštuma, padalinta į dvi dalis.

Sūnaus vardas

Policijos inspektorius Morsas slėpė savo vardą. Praėjusį šeštadienį buvo proga jį sužinoti. „Jaunasis Morsas“, kurį pradėjo rodyti „Lietuvos ryto“ televizija, iš tikrųjų vadinasi „Endeavour“ – toks ir yra Morso vardas. Tėvas jį pavadino vieno iš Jameso Cooko ekspedicijos laivų garbei. Suprantama, kad su tokiu vardu gyventi sunku ir geriau jo niekam nesakyti.
Senąjį serialą, kuriame vaidino Johnas Thaw, žinoma, pralenkti bus sunku, bet naujojo pradžia nenuvylė. Nenuvylė ir Shaunas Evansas, jis net kartais primena Thaw. Be abejo, Evansas kuria savo Morsą iš jau atpažįstamų gestų – surauktų antakių, būdingos lūpų grimasos, rankų kišenėse – ir tai leidžia jį priimti kaip seną pažįstamą. Juo labiau kad ir peizažas aplink nelabai pasikeitė, personažai – taip pat. Oksfordas, viršininkas biurokratas, sąmojingas patologas, įžvalgus mokytojas – inspektorius Tjusdėjus. Panašiu ilgainiui taps ir Morsas. Tačiau proporcijos tarp seno ir naujo serialų išsaugotos. Gal tik užkliūva tai, kad 7-asis dešimtmetis perteiktas pernelyg lygiuojantis į estetizuotus naujus retro serialus, kai už stilizacijos nebematyti laiko esmės. O juk tai buvo garsiųjų „įtūžėlių“ laikai. Bet čia tik pradžia, pagyvensim – pamatysim.

Lėto laiko koriai

 Norintiems pažinti vieno įdomiausių Lietuvos dailininkų – Petro Repšio – kūrybą priemonių yra. Pirmiausiai – solidus, išsamiai pagrindines jo veiklos sritis (knygų iliustracijos, estampai, medaliai, plaketės, skulptūros, reljefai, piešiniai, freska) pristatantis albumas „Petras Repšys“, išleistas 2006 m. (sudarytojai Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, „Kultūros barų“ leidykla. Artimiausiu metu ketinama išleisti atnaujintą versiją). Norintiems geriau suprasti kūrimo aplinkybes, epochą ir autoriaus mąstymo būdą verta pasiskaityti puikiu stiliumi sumegztą pokalbių knygą „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina istorikas Aurimas Švedas, išleido „Aidai“, 2013). Čia Repšys intymesnis, kalbama nuo pradžių pradžios, vaikystės iki beveik dabar, labiausiai įsižiūrint į „ideologines situacijas“ (kai sprendimas atskleidžia santykį su sistema) sovietmečiu. Iš dailininko kalbos jaučiasi, kad įprotis neprarasti budrumo niekur nedingo: klausiamas apie nemalonumus moka kalbą pasuk kitu kampu, formuluoti alternatyvias laikysenas, o labiausiai – nusišalint į ten, kur įdomiausia. Ir visiškai negali pykti, nes Repšio istorijos daug puikesnės nei tikrovė, apie kurią prašyta papasakoti. Kartu tai ir yra jo tikroji tikrovė, vaizdingai atsiskleidžianti dėl jo literatūrinio talento. Ir apie sovietmetį juk neįmanoma pasakoti normaliais žodžiais, nes ten reikšmės visiškai neatitinka pirminių, tuo lengva įsitikinti ir sekant dabartines naujienas iš Rusijos valdžios. 

Pirmieji naujojo cirko žingsniai

Nors premjera įvyko dar vasarą, spektaklį „Linksmoji Einšteino laboratorija“ Lietuvos rusų dramos teatre pavyko pamatyti visai neseniai. Vaikams pasakojama apie fiziką, o pagrindinis veikėjas čia (akivaizdu!) – Albertas Einšteinas. „Linksmoji Einšteino laboratorija“ mintis galėjo pasukti įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, apie pasikliovimo technologijomis ir vaizduote santykį. Apie žmonijos istorijai svarbius obuolius (pradedant tuo, kurį paragavus buvo lemta išsikraustyti iš rojaus, ir baigiant taip pat prakąstu, puošiančiu ne vieną kompiuterį). Apie mokslo ir religijos santykį: veikti kartu ar vienam prieš kitą. Apie teatrą vaikams apskritai. Arba apie naująjį, šiuolaikinį lietuvių cirką.

Ant kapo tegu parašo „misteris“

(...) Akmentašio Efraimo Dudako sūnus suimtas Vilniuje – jis šovė į generalgubernatorių. Tai nieko neįprasto, juk Rusijos imperijoje 1900-ieji ir į gubernatorius šaudo daugelis. O Šmulės Senderio – Efraimo kaimyno iš vieno Lietuvos miestelio – sūnus išvyko į Ameriką ir ten jis, baisu pasakyti, turi automobilį! Tik jo vaikų vardai keisti – Džordžas ir Eva. Namo jis beveik nerašo. O vargeta Avneris Rozentalis neturi vaikų ir jo protas nusilpo: kadaise Rozentalis turėjo bakalėjos parduotuvę, razinų ir cinamonų kvapas penktadieniais sklandė virš miestelio. Bet jo parduotuvė sudegė.

Asmeniškai atrastas muzikos grožis

 Kovo 16-oji – smuikininko Raimundo Katiliaus (1947–2000) gimtadienis. Ir šioji diena jau nebe pirmą kartą po lemtingo 2000-ųjų pavasario pražysta koncertu, skirtu Katiliaus atminimui. Tokį koncertą pastarąjį sekmadienį (kovo 16 d.) Taikomosios dailės muziejuje parengė smuikininkė, Raimundo Katiliaus mokinė Rasa Vosyliūtė ir pianistas Leonidas Dorfmanas. Salė – absoliučiai pilna publikos (šioje erdvėje tai nedažna patirtis).

PUSLAPIS
IŠ
1003