Tautinės tapatybės paieška scenose galėtų būti svarbi ir prasminga, bet ne kiekvienas kūrėjas geba aktualizuoti klasikinį literatūros kūrinį. Didaktinės XX a. pradžios lietuvių rašytojų gaidos ar etnografinio-agrarinio sociumo temos šiandieniniuose kontekstuose ataidi nuspalvintos keista romantika, nostalgija, su nemažu ironijos prieskoniu – atgal į kaimą, prie žagrės. Bandau prisiminti šio sezono premjeras, dedikuotas Vaižgantui – „Dėdes ir dėdienes“ Vilniaus mažajame, „Nebylį“ Šiaulių dramos teatre bei Kazio Binkio „Atžalyną“ Nacionaliniame dramos teatre. Puiki edukacinė priemonė (tai svarbiausias burtažodis kalbant apie nūdienos teatro ir kultūros paskirtį), iliustruojanti mokyklų privalomos literatūros sąrašus. Už šią misiją literatūros kūrinių interpretacijų kūrėjams reiktų padėkoti, juos sveikinti prie teatro kasų išsirikiavusių klasių su literatūros mokytojomis vardu.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Naujas „Neliečiamųjų“ kūrėjų filmas
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Dažniausiai nežinojimas mums atrodo gėdingas, o štai Agnė Jonkutė parodoje „Mano namai maži, ir jei kas iš jų išėjo vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė“ lyg ir nori, kad nežinotume. Parodos aprašyme teigiama: „Tai paroda apie erdvę, kurioje gali ir nebūti konkrečios istorijos, daiktų pagalba kuriamas potyris apie nežinios aspektą. Koks jis? Žiūrovas jį susikurs iš čia ir dabar ir iš ne čia.“ Menininkė vis dėlto šiek tiek pasigaili žiūrovo, pateikia užuominų apie tai, ko stebėtojas galėtų nežinoti, suteikia galimybę pabandyti tai išsiaiškinti.
Parodoje nėra savarankiškų eksponatų, čia atskiri elementai veikia kartu ir taip kuria bendrą parodos poveikį. Prieš įeinant į pagrindinę „Post“ galerijos erdvę, rodoma vaizdo instaliacija. Projektorius rodo tuščią skaidrę, per vidurį pervertą vielute ar siūlu, ekrane – tuštuma, padalinta į dvi dalis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Norintiems pažinti vieno įdomiausių Lietuvos dailininkų – Petro Repšio – kūrybą priemonių yra. Pirmiausiai – solidus, išsamiai pagrindines jo veiklos sritis (knygų iliustracijos, estampai, medaliai, plaketės, skulptūros, reljefai, piešiniai, freska) pristatantis albumas „Petras Repšys“, išleistas 2006 m. (sudarytojai Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, „Kultūros barų“ leidykla. Artimiausiu metu ketinama išleisti atnaujintą versiją). Norintiems geriau suprasti kūrimo aplinkybes, epochą ir autoriaus mąstymo būdą verta pasiskaityti puikiu stiliumi sumegztą pokalbių knygą „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina istorikas Aurimas Švedas, išleido „Aidai“, 2013). Čia Repšys intymesnis, kalbama nuo pradžių pradžios, vaikystės iki beveik dabar, labiausiai įsižiūrint į „ideologines situacijas“ (kai sprendimas atskleidžia santykį su sistema) sovietmečiu. Iš dailininko kalbos jaučiasi, kad įprotis neprarasti budrumo niekur nedingo: klausiamas apie nemalonumus moka kalbą pasuk kitu kampu, formuluoti alternatyvias laikysenas, o labiausiai – nusišalint į ten, kur įdomiausia. Ir visiškai negali pykti, nes Repšio istorijos daug puikesnės nei tikrovė, apie kurią prašyta papasakoti. Kartu tai ir yra jo tikroji tikrovė, vaizdingai atsiskleidžianti dėl jo literatūrinio talento. Ir apie sovietmetį juk neįmanoma pasakoti normaliais žodžiais, nes ten reikšmės visiškai neatitinka pirminių, tuo lengva įsitikinti ir sekant dabartines naujienas iš Rusijos valdžios.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Nors premjera įvyko dar vasarą, spektaklį „Linksmoji Einšteino laboratorija“ Lietuvos rusų dramos teatre pavyko pamatyti visai neseniai. Vaikams pasakojama apie fiziką, o pagrindinis veikėjas čia (akivaizdu!) – Albertas Einšteinas. „Linksmoji Einšteino laboratorija“ mintis galėjo pasukti įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, apie pasikliovimo technologijomis ir vaizduote santykį. Apie žmonijos istorijai svarbius obuolius (pradedant tuo, kurį paragavus buvo lemta išsikraustyti iš rojaus, ir baigiant taip pat prakąstu, puošiančiu ne vieną kompiuterį). Apie mokslo ir religijos santykį: veikti kartu ar vienam prieš kitą. Apie teatrą vaikams apskritai. Arba apie naująjį, šiuolaikinį lietuvių cirką.
![]() |
(...) Akmentašio Efraimo Dudako sūnus suimtas Vilniuje – jis šovė į generalgubernatorių. Tai nieko neįprasto, juk Rusijos imperijoje 1900-ieji ir į gubernatorius šaudo daugelis. O Šmulės Senderio – Efraimo kaimyno iš vieno Lietuvos miestelio – sūnus išvyko į Ameriką ir ten jis, baisu pasakyti, turi automobilį! Tik jo vaikų vardai keisti – Džordžas ir Eva. Namo jis beveik nerašo. O vargeta Avneris Rozentalis neturi vaikų ir jo protas nusilpo: kadaise Rozentalis turėjo bakalėjos parduotuvę, razinų ir cinamonų kvapas penktadieniais sklandė virš miestelio. Bet jo parduotuvė sudegė.
![]() |
Kovo 16-oji – smuikininko Raimundo Katiliaus (1947–2000) gimtadienis. Ir šioji diena jau nebe pirmą kartą po lemtingo 2000-ųjų pavasario pražysta koncertu, skirtu Katiliaus atminimui. Tokį koncertą pastarąjį sekmadienį (kovo 16 d.) Taikomosios dailės muziejuje parengė smuikininkė, Raimundo Katiliaus mokinė Rasa Vosyliūtė ir pianistas Leonidas Dorfmanas. Salė – absoliučiai pilna publikos (šioje erdvėje tai nedažna patirtis).
![]() | ![]() |