Tradiciškai pirmas žurnalo „Kinas“ numeris pasirodo prieš „Kino pavasarį“, tad dar neapsisprendę festivalio žiūrovai, manau, įdėmiai perskaitys Santos Lingevičiūtės rekomendacijas, ką pažiūrėti per ateinančias dvi savaites. „Kino pavasaris“ vis ilgėja, bet, matyt, žiūrovams iš to taip pat bus naudos, nes bus galima pamatyti daugiau.
Rūtos Birštonaitės straipsnis „Kinas kaip atmosferinis reiškinys“ skirtas didžiajam rusų režisieriui Aleksejui Germanui, kurio filmų retrospektyvą taip pat pristato „Kino pavasaris“. Germano kinas – unikalus reiškinys ne tik rusų, bet ir pasauliniame kine. Rūta Birštonaitė siūlo originalią šio reiškinio interpretaciją, akcentuodama ypatingą Germano filmų atmosferą, aptardama personažus: „Germano filmų protagonistas pažymėtas gniuždančios patirties: karo, tragiškos epochų sandūros, galų gale – nelaimingos meilės. (...) Tačiau toji ribinė patirtis atima net galimybę ir gebėjimą apie ją samprotauti, o tylėjimas ilgainiui tampa etine ir egzistencine pozicija.“
Kitas unikalus „reiškinys“, kurį šiemet taip pat pristato „Kino pavasaris“, – lenkų aktorė Agata Kulesza. Tiksliau, festivalis parodys Pawelo Pawlikowskio filmą „Ida“, kuriame aktorė sukūrė Stalino laikų prokurorės, pramintos „kruvinąja Vanda“, vaidmenį. Filmas per pastarąjį pusmetį apkeliavo daug svarbių festivalių ir surinko daug prizų, jis rodomas JAV ir Prancūzijos kino teatruose ir, tikiuosi, Lietuvoje taip pat sulauks gerbėjų. Tad jiems tikrai bus įdomu susipažinti su Izolda Keidošiūtės plunksnos aktorės portretu.
„Kino pavasaris“ dažnai pristato kaimynų filmus. Šįkart bus proga pamatyti naują estų režisieriaus Veiko Ounpuu filmą „Laisvamanis“, kuris vienintelis šiemet Berlyno kino festivalyje atstovavo vaidybiniam Baltijos šalių kinui. Berlyne su režisieriumi susitiko ir pasikalbėjo Jorė Janavičiūtė.
Įspūdžių iš jau įvykusių festivalių bus ir „Kine“. Linas Vildžiūnas rašo apie Roterdamo kino festivalį. Atkreipęs dėmesį, kad „kinas beveik nebeneša žinios apie pasaulį“, kritikas tęsia: „Jis hermetiškas, infantilus, lengvai prieinamas grafomanijai. Sena aksioma, kad kinas yra atspindėta tikrovė, skamba vos ne sarkastiškai, nes jis atspindi siaurą akiratį ir banalią vidutinybę. Tačiau tai tikslus dabarties atspindys. Ko nors kito šiemetiniame Roterdamo kino festivalyje pirmiausia ieškojau dokumentiniame kine.“ Beje, kelis straipsnyje aprašytus filmus rodo ir „Kino pavasaris“.
Gediminas Kukta pirmąkart nuvyko į Klermono-Ferano trumpo metražo filmų festivalį, kuris taip pat rodo begales filmų. Jam pavyko pamatyti net penkis vertus dėmesio. Važinėjantys po festivalius patvirtins, kad šiais laikais tau jau yra daug. Ko gero, panašiai galėtų pasakyti ir Živilė Pipinytė, kurios įspūdžiai iš šiųmetinio Berlyno kino festivalio vadinasi „Niekieno žemės pasakojimai“. Jai didžiausią įspūdį paliko Guillome’o Nicloux filmas „Michelio Houellebecqo pagrobimas“. Iš tikrųjų filmas – ne apie garsaus rašytojo pagrobimą, kuris rodomas šiame mocumentary, ir ne apie menininką. Tai greičiau įvairių mitų, kuriais aplimpa menininkai, demistifikacija.
Tačiau kinas be mitų negalėtų egzistuoti, ir juos įkūnija įvairūs superdidvyriai. Tam skirta ir šio žurnalo „Temos“ rubrika. Apie tai, kaip bėgant laikui keičiasi Robotas policininkas, Terminatorius, Žmogus iš plieno, Betmenas ar Supermenas, rašo Ramūnas Pronckus.
„Oskarų“ sezonas pagyvina mūsų kino teatrų repertuarą. „Kino teatro“ rubrikoje Narius Kairys recenzuoja šių metų „Oskarų“ nugalėtoją – Steve’o McQueeno filmą „12 vergovės metų“ ir pralaimėtoją – Martino Scorsese „Volstryto vilką“, „Kino“ puslapiuose debiutuojanti Monika Gimbutaitė – Weso Andersono filmą „Viešbutis „Grand Budapest“, Elena Jasiūnaitė – George’o Clooney „Brangenybių medžiotojus“, Auksė Kancerevičiūtė – Stepheno Frearso „Filomeną“.
Repertuarą pagyvina (tik kartais jau labai savaip) ir nauji lietuviški filmai. „Kino“ recenzentai kai kuriems buvo labai nepakantūs, ypač Ramūnas Pronckus, kuris Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“ apibūdina taip: „(...) pats filmas yra turgaus ir saulėgrąžų spjaudymo kultūros apologetas, kuris mėgaujasi primestu paveldu ir visomis jo fizionomijomis, taip stabdydamas bet kokį kultūrinį progresą (...)“. Jorė Janavičiūtė, recenzuojanti „Valentiną už 2durų“ (rež. Evaldas Kubilius) ir „Kaip pavogti milijoną“ (rež. Donatas Ulvydas), ir apie „Santą“ (rež. Marius Ivaškevičius) rašantis Gediminas Kukta buvo atlaidesni naujajam lietuvių kinui, o Mykolo Vildžiūno debiutinį „Nesamąjį laiką“ aptarusi Ieva Toleikytė neslepia, kad filmas ją sujaudino.
Gausėja ne tik lietuviškų filmų, bet ir knygų apie kiną lietuvių kalba. Linas Vildžiūnas recenzuoja naują „Trumpos kino istorijos“ tomą, Lukas Brašiškis – vieno kino teorijos pradininkų Belos Balazso tekstų rinkinį „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“. Pastarąją recenziją papildo vokiečių kinotyrininko Hanso-Joachimo Schlegelio straipsnis „Ko nenorėjo prisiminti Leni Riefenstahl“, primenantis apie Balazsą scenaristą.
Žinoma, naujame žurnale bus ir tradicinės „Namų kino“ rekomendacijos, ir Živilės Pipinytės feljetonas. Šįkart jis apie Krymą. Tą, kurį iš kino pavogė Vladimiras Putinas.
