7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keistis skausminga

Nauji filmai – „Ji“

Živilė Pipinytė
Nr. 16 (1077), 2014-04-25
Kinas
„Ji“
„Ji“
Po ilgokos pertraukos pasirodžiusį ketvirtąjį Spike’o Jonze’o filmą „Ji“ („Her“, JAV, 2013) galima vadinti autoriniu. Šįkart Jonze’as pats parašė scenarijų, už kurį, beje, gavo net „Oskarą“, norint, matyt, būtų galima filme įžvelgti ir autobiografinių motyvų. „Ji“ perkelia į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Žmonėms reikės tik sugalvoti, ko jie nori. Koks nors pesimistas sukurtų drastišką filmą apie atrofuotus geismus ir norus, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joaquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie ne tokie formalūs, kokius dabar rašome visi, bet literatūriški, sentimentalūs, poetiški, suteikiantys adresatui viltį, šilumą ir paguodą. Į laiškus Teodoras įdeda daug savęs. Jau tai rodo, kad Jonze’o ateitis neišsižada jausmų. Bet čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ir palaikyti ryšių, yra pernelyg priklausomi nuo paslaugiųjų kompiuterių. Kas trukdo šių atsisakyti, Jonze’as nesvarsto. Gal ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.
Teodoras gyvena ateities mieste, kurį „suvaidino“ Šanchajus. Dideli namai, jaukios erdvės, tobuli interjerai, patogūs drabužiai, neerzinančios spalvos – viskas gana atpažįstama, tik gal šiek tiek pagražinta ir idealiai patogu. Regis, ir žmonės nepersidirba, juolab kad žaidimų pramonė, su kuria kažkaip susijusi dokumentinį filmą (!) kurianti Teodoro kaimynė Emi (nuo pirmo iki paskutinio pasirodymo filme Amy Adams tiesiog spinduliuoja šviesą), klesti. Tačiau žmonių tarpusavio ryšiai net ir tokiomis idealiomis sąlygomis traukiasi lyg šagrenės oda. Kalti vis tie patys kompiuteriai, kurie kiekvieną minutę gali pildyti norus ir troškimus, pavyzdžiui, sujungti su kita virtualaus sekso ištroškusia būtybe. Todėl šviesi ateitis vis dėlto tampa groteskiška.
Neseniai išsiskyręs ir žmonos Ketrin (Rooney Mara) praradimo traumą vis dar išgyvenantis Teodoras ilgisi artumo, todėl suprantama, kodėl jis taip prisiriša prie moters balsu kalbančio naujo kompiuterio, pasivadinusio Samanta. Užteko kelių paslaugos operatoriaus klausimų (pvz., apie Teodoro santykius su motina), kad Samanta tobulai atitiktų Teodoro svajones apie idealią moterį. Ji protinga, jautri, mąstanti, diskretiška, organizuota ir nesugeba nuvilti. Žiūrovams tai taip pat suprantama, nes, kitaip nei Teodoras, mes dar galime įsivaizduoti ir to jausmingo balso savininkę Scarlett Johansson, nors aktorė ir nepasirodo ekrane. Tad „romanas su laptopu“, kaip apibūdino Ketrin, mūsų visai netrikdo. Juk ir Teodoras svarsto apie tai, kas būna su jausmais, kai atrodo, kad jau viskas patirta ir išjausta. Ar atsiranda naujų? Teodoras ir Samanta pagreitintai pereina visus įsimylėjimo, abejonių, praradimo etapus, patiria palaimą ir skausmą. Jausmai tokie pat nematomi kaip ir Samanta, todėl Jonze’as bando juos išgryninti, maksimaliai prie jų priartėti. Nežinau, ar Teodoro pastangos, ar filmo interjerai privertė prisiminti Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimą“. Gal todėl, kad Jonze’as šiame filme elgiasi kaip Antonioni fotografas. Kiekvienas bandymas suartėti jam atrodo toks netvarus, kad būtinai reikia įrodymų. „Ji“ įrodymais dažniausiai tampa stambūs filmo veikėjų veidų planai.

Todėl „Ji“ – ir simboliškas pasakojimas apie tai, kaip susitikimai ir išsiskyrimai priverčia mus keistis, kentėti ir bręsti. Juk Teodoras filmo pabaigoje pagaliau pradeda suprasti save. Dar viena svarbi „Ji“ tema – noras išsiaiškinti, kas šiais technologijų laikais vis dėlto yra kūnas, kokia ta nauja kūno samprata. Man vienas gražiausių filmo epizodų, kai Teodoras kartu su Samanta (kišenėje) keliauja į paplūdimį, kur užmiega ant smėlio stebėdamas apnuogintus realius kūnus. Bet „Ji“ – ir režisieriaus apmąstymai apie meilę, kuri vienintelė gali sugriauti šiuolaikinių žmonių susvetimėjimo sienas. Filmo pabaigoje atsiranda ir amžinybės, transcedencijos motyvas. Režisieriaus intencijos puikios, aktoriai vaidina nuoširdžiai, tik filmo pabaigoje lieka keistas prieskonis. Tarsi būtum perskaitęs rašinėlį, kuriame daug protingų, literatūriškai gražiai suformuluotų minčių („praeitis – tai pasakojimas, kurį sau pasakojame“, „gera būti su kuo nors, kas moka džiaugtis gyvenimu“ ir pan.). Rašinėlis gražus, gal šiek tiek egzaltuotas ir nudailintas, bet labai primena laišką, kurį Teodoras parašytų kiekvienam iš mūsų.

 

„Ji“
„Ji“