Glebas Pyšniakas, Vytautas Barkauskas ir Dalia Dėdinskaitė
„Duettissimo“ – tai naujausias Vytauto Barkausko kūrinys smuikui ir violončelei, op. 137, bei jo trečioji dalis. Taip buvo pavadintas ir balandžio 9-osios koncertas Vienoje, „Musikverein Gläserner“ („Stiklo“) salėje, kur įvyko šio opuso premjera. Balandžio 11 d., kaip savotiško tilto Viena–Vilnius tąsa, koncertas pakartotas Lietuvos mokslų akademijos salėje. „Duettissimo“ – tai taip pat Dalios Dėdinskaitės (smuikas) ir Glebo Pyšniako (violončelė), kuriems šis kūrinys dedikuotas, aukščiausias įvertinimas.
Viskas prasidėjo nuo V. Barkausko „Partitos“ smuikui solo, op. 12. Maždaug prieš 50 metų inspiruota Aleksandro Livonto, išvesta į pasaulį Gidono Kremerio, šimtus kartų ji skambėjo įvairių smuikininkų repertuare visuose žemynuose. 2010 m. žiemą Vilniaus rotušėje autorius išgirdo Dalią Dėdinskaitę ir liko sužavėtas ne mažiau nei Gidonu Kremeriu. Tame pačiame koncerte pažino ir nuostabią Glebo Pyšniako violončelę. Dalios paprašytas parašyti kūrinį jų dueto rečitaliui Vienoje, kompozitorius, savaime suprantama, negalėjo atsisakyti.
V. Barkauskas sukūręs nemažai muzikos įvairiems dviejų atlikėjų ansambliams, tačiau mintis apie duetą, kaip kūrinį moters ir vyro grožiui apdainuoti, kilo pirmą kartą (matyt, atsižvelgta į ansamblio dalyvius). Trijų dalių „Duettissimo“ gimė šiltą 2013 m. vasarą. I dalis „Duettino“ – Scherzando poco rubato – tai šypsena, žaidimas, vilionės. Neskubrus žaismingai grakštus bendravimas, pokalbis, kurio pradžia – koketiška šviesi smuiko pizzicato kvinta su aštriai švelniomis mažomis sekundomis.II dalis „Duetto“ – Agitato activo – veiksmas, polėkis. Atlikėjai efektingai blizga virtuozine technika, nekeliančia jokių sunkumų. Tarp instrumentų – lygiateisiškumas. Girdime ir žėrinčius kylančius pasažus, oktavinius unisonus, dubliavimus, akordus, ryškius eigos kontrastus. O kai ramiame violončelės fone vos juntamas smuiko trelis išnyko aukščiausioje šviesioje erdvėje, salėje stojo absoliuti tyla, lyg sustojo laikas. III dalis – „Duettissimo“, Moderato amabile gentile, – tai tyros sielos džiaugsmas, spindesio apogėjus, pasigėrėjimas meile. Abu balsai susipina, papildo vienas kitą ir liejasi dainingoje plastikoje, tarsi improvizacinėje tėkmėje, lyg vienas instrumentas plačiausiu smuiko ir violončelės diapazonu. Pabaiga – ryžtinga, šviesaus dueto mažorinė tercija (do-mi).
Koncertas buvo ciklo „Uno, Duo, Tre“ dalis. Jį organizuoja Vienos muzikos ir taikomųjų menų universitetas kartu su „Musikverein“, siekdami pristatyti talentingus jaunus muzikantus. Šiais metais tokia galimybė buvo suteikta Vienoje studijuojantiems Daliai ir Glebui. Lietuvos ambasadai ir jos kultūros atašė Linai Kaiser sutikus paremti šį projektą, pavyko ne tik pristatyti mūsų atlikėjus bei lietuvišką muziką, bet ir pakviesti kompozitorių į premjerą.
Programa iš pirmo žvilgsnio atrodo margoka ir kiek kontrastinga: pirmoje koncerto dalyje – Zoltáno Kodály Duetas smuikui ir violončelei, op. 7, ir Vytauto Barkausko „Duettissimo“, antroje – Aleksandro Kačanausko „Prie Nemunėlio“ ir Maurice’o Ravelio Sonata. Nors, kaip sako patys atlikėjai, „nieko negali būti intymiau muzikoje negu smuiko ir violončelės duetas“, reikia pripažinti, jog tokiam ansambliui repertuaras ne itin gausus, bet užtat reikšmingas. Branduolį sudaro Kodaly bei Ravelio opusai – genialūs kūriniai, ne tik šio žanro, bet ir apskritai kamerinės muzikos perlai. Skambėti šalia šių meistrų – didžiulis iššūkis bei atsakomybė dabarties autoriams. Tai pabrėžė V. Barkauskas, pristatydamas „Musikverein“ publikai savąjį „Duettissimo“.
Išklausiusi abu premjerinius koncertus įsitikinau kūrinių stilingumu ir įvairiomis sąsajomis. Kodály, Kačanauskas ir Ravelis – bendraamžiai. Be to, juos vienija dainingumas ir meilė folklorui. Kalbant apie Ravelį, kaip tik ši Sonata (1920–1922) ženklina jo poslinkį nuo impresionizmo ir su kaupu atskleidžia melodisto talentą, ypač III dalyje, nuo pradžios iki galo persmelktoje subtiliai lyrišku „aš“. IV dalyje girdime vengrų šokių atgarsius, artimus Kodály. Mūsų lietuviškos vokalinės muzikos klasiko Kačanausko kūrinys skambėjo kaip Glebo Pyšniako transkripcija fortepijoniniam trio (fortepijono partiją atliko Marialena Fernandes). Tačiau ir skirtumai akivaizdūs. „Kiekviena šalis turi savo istoriją, dainas ir savo liūdesį“, – toks buvo vakaro vedėjos ir šio ciklo sumanytojos Vienos muzikos universiteto profesorės Marialenos Fernandes komentaras po Kačanausko elegijos. Savo ruožtu Kodály, Barkauskas, Ravelis taip pat atrodo artimi. Visiems trims įtaką darė Béla Bartókas. Juos jungia mąstymo lineariškumas, spalvingumas, ekspresyvus virtuoziškumas, koncertiškumas. Visų stilius orientuotas į įvairių priemonių sintezę. Kodaly akumuliuoja klasicizmo, impresionizmo bruožus, tonalumą su vengrų folkloro elementais bei jo ritminėmis ir derminėmis savybėmis. Formos proporcingumas, skambus niuansavimas, ritmo energija, neakcentuojamos stipriosios takto dalys, paralelinių akordų srovės – niekas nepraslydo atlikėjams pro akis. Ravelis, kurį tradiciškai laikome impresionistu, yra vienas iš stilistiniu požiūriu sunkiausiai apibūdinamų kompozitorių. Barkauskas, vengdamas kraštutinio šiuolaikinio modernizmo bei ekstravagancijos, gerai įsikomponavo šių kūrinių kontekste, o stilistinė sintezė leido jaukiai jaustis praeityje ir dabartyje.
Pasirinkti kūriniai – tai ir iššūkis atlikėjams – techniniu, emociniu ir fizinės ištvermės atžvilgiu. Monumentalus trijų dalių Kodály duetas, deja, mažai mums žinomas, atskleidė visas dviejų instrumentų galimybes, išraiškos turtus, plačią tembrų ir nuotaikų skalę, briliantinį virtuoziškumą. Už geriausią jo interpretaciją Dalios Dėdinskaitės ir Glebo Pyšniako ansamblis buvo apdovanotas „Zoltán Kodály“ prizu 2012 m. tarptautinėje vasaros Akademijoje „Prag–Wien–Budapest“. Ravelis – taip pat kietas riešutėlis. Kadaise jam priekaištauta dėl transcendentinių sonatos sunkumų, su kuriais galėtų susidoroti tik virtuozai. Šis nesutriko, atsakydamas: „Juo geriau, vadinasi, aš nebūsiu sunaikintas mėgėjų.“
Barkausko kūrinyje abu instrumentai žaidžia ir skamba labai duetiškai. Tačiau Daliai ir Glebui, atrodo, nėra neįmanomų dalykų, jų niekas nevaržo, laisvai liejasi instrumentų skambesys, garsas sodrus, bet neperspaustas, labai aiškus atlikėjų santykis, įtikinamas frazavimas, lyg savaime pasineriant į patį svarbiausią dalyką – kūrinio minties ir emocijų stichiją. Atėjusiems į koncertą nieko kito nebeliko, kaip gerėtis skambančia muzika. Scenoje matėme tik du atlikėjus, tačiau erdvė buvo taip užpildyta, jog, atrodė, girdime kvartetą. Šis fenomenas – tai ir autorių sugebėjimai daug išreikšti paprastomis priemonėmis, ir puiki salės akustika. Bisui atlikta Georgo Friedricho Händelio „Pasakalija“ iš siuitos Nr. 7 g-moll (Johano Halvorseno transkripcija) ne tik papildė ryškiai ekspresyvų įspūdį, bet ir paliko tobulo barokinio taurumo šleifą.
Dalia ir Glebas duetu koncertuoja nuo 2009 m., jie dalyvavo daugelyje Europos kamerinės muzikos festivalių. „Svajonių duo “ – taip jų koncertą 2011 m. apibūdino Nyderlandų laikraštis. Dalia, baigusi Čiurlionio menų mokyklą pas prof. Jurgį Dvarioną, studijas tęsia Vienos muzikos ir taikomųjų menų universitete pas prof. Christianą Altenburgerį. Glebas yra prof. Rimanto Armono klasės absolventas (LMTA), dabar Vienos konservatorijoje studijuoja pas Nataliją Gutman (solo) bei Muzikos ir taikomųjų menų universitete pas Johannesą Meisslį (kamerinis ansamblis). Duetas aktyviai dalyvauja ir Lietuvos Respublikos ambasados veikloje. Kultūros atašė Lina Kaiser juos globoja ir pristato kaip ambasados „vizitinę kortelę“. Vienoje šiuo metu studijuoja 24 lietuvių muzikai. Jų nepavadinsi emigrantais, bet galimybės jiems skleistis yra kur kas platesnės. Kai jauni, ypač talentingi, žmonės turi ir šaknis, ir sparnus – viskas tikrai gerai!
