Šį penktadienį „Skalvija“ pradeda rodyti vieną svarbiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų, pelniusį daugiausia apdovanojimų per visą kino istoriją, – Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ („Act of Killing“, 2012). Vienas filmo prodiuserių Werneris Herzogas yra sakęs, kad „Žudymo aktas“ – toks stiprus ir siaubą keliantis filmas, kad turės praeiti dešimtmečiai, kol pamatysime panašaus lygio kūrinį. Pateikiame pokalbių su režisieriumi, išspausdintų dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ ir žurnale „Polityka“, fragmentus.
Praleidote Indonezijoje net 12 metų.
Iki 2001 m. apie šią šalį nieko nežinojau. Londone kūriau eksperimentinius dokumentinius filmus, kai Tarptautinė maisto pramonės darbuotojų sąjunga paprašė sukurti dokumentinį filmą Indonezijoje. Filmo tema – palmių aliejų gaminanti didelė belgų firma, kuri naudojo moterų darbą pavojingomis sąlygomis: jos turėjo be jokių apsauginių priemonių purkšti mirtinai pavojingus herbicidus. Moterys mirdavo nesulaukusios penkiasdešimties.
Taip atsirado Jūsų filmas „The Globalization Tape“.
Norėjau atkreipti dėmesį į profesinių sąjungų būtinumą. Tačiau Indonezijoje profsąjungų veikla reiškė mirties nuosprendį. Sužinojau apie Plantacijų darbininkų sąjungą, kuri bandė kovoti už darbo sąlygų gerinimą 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais. Dauguma sąjungos narių buvo uždaryti koncentracijos lageriuose arba nužudyti kaip komunistai. 1965–1966 metais, generolo Suharto diktatūros pradžioje, žuvo per milijonas žmonių. Beveik kiekvieno iš plantacijos darbininkų, su kuriais susidraugavau, šeimoje buvo nužudytas šeimos narys. Pradėjau klausinėti, rinkti kaskart vis siaubingesnes istorijas. Mus sekė policija, mano herojai bijojo, nes žinojo, kas jų laukia, kai aš išvažiuosiu. Tačiau prašydavo: „Atvažiuok dar kartą, turi papasakoti, kodėl mes bijome.“ Todėl sugrįžau.
Tačiau „Žudymo aktas“ – filmas apie žudikus, o ne apie aukas.
Neturėjau kitos išeities. Tie, kurie išgyveno, buvo pernelyg išsigandę. Kiekvieną akimirką į jų namus galėjo pasibelsti kareiviai. Indonezijos valdžia naudoja visas žmonių bauginimo priemones: stebi, šnipinėja, ieško menkiausių, net absurdiškų ryšio su komunistais „įrodymų“. Bičiulis pasiūlė pasikalbėti su žudikais, esą už kelių namų gyvena vienas iš jų. Pasiėmiau kamerą, pasibeldžiau ir iškart išgirdau pasakojimą, kaip vienas dabartinių plantacijos vadovų prieš pusę amžiaus nuskandino kelis šimtus žmonių. Jis kalbėjo apie tai atvirai, pasididžiuodamas. Supratau, kad tai filmo tema.
Dalis mano šeimos išvažiavo iš nacistinės Vokietijos paskutinę akimirką. Likusieji žuvo, ypač iš Vienos kilusios mano pamotės artimieji. Tą bagažą nešiojuosi visą gyvenimą. Kai pradėjau kalbėtis su budeliais iš Indonezijos, atsirado visiško absurdo pojūtis. Lyg Vokietijoje, praėjus 40 metų po karo, kalbėčiausi su savimi patenkintais naciais. Tačiau supratau, kad situacija iš esmės skiriasi: hitlerininkai buvo nubausti. Indonezijoje žudikai kuria korupcijos tinklą, jie remia vienas kitą.
Ar Anwaras Congo iš pat pradžių turėjo būti pagrindinis „Žudymo akto“ personažas?
Jis buvo keturiasdešimt pirmas žudikas, su kuriuo kalbėjausi. Norėjau pamatyti visą asmenybių spektrą. Anwaras iškart išsiskyrė iš kitų. Jis galėjo šokti toje vietoje, kur anksčiau nužudė tūkstantį žmonių, šypsodamasis demonstravo smaugimo lynu metodą. Kai parodžiau jam sumontuotą sceną, Anwaras buvo nepatenkintas, kad mūvi ne tas kelnes. Tačiau šis gyvenimo karalius ir filmų gerbėjas turi ir kitą bruožą. Jis sako, kad yra geras šokėjas, kad nuolatos gėrė ir vartojo narkotikus, tad išmoko pamiršti.
Kuo geriau jį pažinau (tai truko septynerius metus), tuo man buvo aiškiau, kokį pėdsaką jam paliko tie įvykiai. Iš ten atsiranda košmarai, gal ir pasididžiavimas žudymu, juk taip jis pats sau sukūrė iliuziją, kad viskas buvo gerai. Kartą jis man apsakė: „Viliuosi, kad tai bus gražus filmas visai šeimai apie masines žudynes.“ Ko gero, kaip tik tai jam rūpėjo labiausiai – jei filmas bus „gražus“, traumą bus galima vėl nors trumpam nuslopinti.
Indonezijos politinė santvarka – orveliškas košmaras: ribos tarp teisės ir nusikaltimo, valdžios ir nusikaltėlių iš tikrųjų neegzistuoja.
Tik Taikos ministerija tapo Karo ministerija. 1965 m. tikslas buvo aiškus: likviduoti žmones. Ką priimi į baudėjų būrius? Žinoma, kad ne darželių auklėtojus. Vyriausybė įdarbindavo nusikaltėlius ir tikrus banditus, kurie darė, ką reikia, neužduodami nereikalingų klausimų.
Ar tai kolonializmo pasekmė? Juk kelis šimtus metų Indonezija buvo Olandijos kolonija.
Indonezietiškas žodis „preman“, t.y. „gangsteris“, mano pašnekovų nuomone, yra kilęs iš olandiško „wrijman“, t.y. „laisvas žmogus“. Beveik kiekvieno mano sutikto žudiko tėvas dirbo olandams, dažniausiai kaip administratorius, žudikas ar banditas. Anwaro tėvas buvo „Royal Dutch Shell“ naftos laukų valdytojas. Šiaurės Sumatros sostinę Medaną tada vadino „dolerių šalimi“. Tai vienas iš kolonijinės nusikalstamos tabako ir naftos pramonės centrų, kuriame norma buvo nežmoniškas žemės netekusių valstiečių ir plantacijų darbininkų išnaudojimas. O vėliau – žudymas tų, kurie turėjo drąsos prisijungti prie profesinių sąjungų.
Paradoksas, bet „Žudymo akte“ kolonijinių įpročių nepamiršę žudikai prisistato kaip patriotai ir nacionalistai.
Kadaise Oscaras Wilde’as sakė, kad patriotizmas yra neapykantą sėjančiųjų dorybė. Nepriklausomybę atgavusios Indonezijos kairiuosius sunaikino žiauri kontrrevoliucija ir masinės žudynės 1965 metais. Į valdžią sugrįžo tie, kurie kadaise bendradarbiavo su olandais. Jie negalėjo atvirai sakyti, kad grįžta prie senos, kolonijinės tvarkos, todėl nusprendė naudoti nacionalistinius ir antikomunistinius šūkius. Tačiau reikia nepamiršti, kad Indonezija yra regimybių šalis. Oficiali tautinė ideologija „pancasila“ remiasi penkiais pagrindiniais principais, tarp jų – demokratija, socialiniu teisingumu ir humanizmu. Tačiau paramilitarinė organizacija „Pemuda Pancasila“ tikrai neturi nieko bendra nė su viena iš jų.
Žiūrint „Žudymo aktą“ neįmanoma patikėti, kad žmonės galėjo kirsti galvas ar žudyti tūkstančius žmonių tik tenkindami „žudymo malonumą“.
Filmas mane išmokė, – kad ir kokie būtų žinomi faktai, žmonės elgiasi taip, kaip liepia tikėjimas, o ne žinojimas. Anwaras žinojo, kad žudo kaimynus, nekaltus žmones, vaikus. Tačiau jis norėjo tikėti, kad jie yra kalti. Jis sako: „Tas vyras, kuris ragina melstis, buvo komunistas. Gerai, kad tada nepateko man į rankas, nes dabar būtų negyvas.“ Koks komunistas? Juk tai jo kaimynas, kurį pažįsta daugybę metų! Bet tikėjimas fikcija, kaip pats Anwaras ir sako, yra „vienintelis būdas nesijausti kaltam“. Jie buvo maitinami propaganda. Indonezijoje nesutikau nė vieno žudiko, kuris būtų žudęs iš ideologinių sumetimų. Bet ideologija buvo puikus pasiteisinimas.
Įkalbėjote savo personažus, kad specialiai filmui „suvaidintų“ prieš daug metų įvykdytus nusikaltimus.
Jiems patiko amerikiečių filmai, iš manęs jie laukė to paties. Manau, kad kiekvieną kartą, kai įjungiame kamerą kurdami dokumentinį filmą, kuriame tikrovę. Jei taip, tai kodėl nesukūrus fikcijos, kuri parodytų tikrus įvykius? „Žudymo akte“ nusikaltėliai rodo save taip, kaip norėtų, kad juos pamatytų pasaulis, ir taip, kaip jie mato save. Tai filmas apie mito kūrimą, mito ir apie save. Apie naracijos poreikį, kūrimą iliuzijos, tampančios kiekvieno režimo pagrindu.
Ar susidraugavote su žudikais? Kokie buvo jūsų santykiai?
Su kiekvienu kitokie. Traktavau juos kaip paprastus, normalius žmones. Ar juos supratau? Jei norime suprasti, kodėl galėjo įvykti toks baisus nusikaltimas, turime stengtis suprasti jo vykdytojų motyvus. „Žudymo aktas“ turėjo būti veidrodis, į kurį galėtų pažiūrėti ne tik jie. Prieš pusantrų metų Anwaras pamatė baigtą filmą. „Žudymo aktas“ labai jį sujaudino. Jis sakė, kad pamatė ne tik tai, ką pats apie save galvojo, bet ir tai, ko anksčiau nesuprato. Juk jis visą gyvenimą kovojo su kaltės jausmu, net jei neišreiškė to žodžiais. Įsikūnydamas prieš kamerą į savo aukų vaidmenis, atkurdamas žudymo scenas, jis elgėsi taip, tarsi tai nedarytų jam jokio įspūdžio. Tačiau sąžinė nebuvo mirusi. Jis tik slopino ją įvairiausiais būdais. Gėrė, vartojo narkotikus. Tikėjo, kad yra nekaltas, bet pasąmoningai jautė, kad yra ne taip.
Ar kartais turėjote apsimesti, kad iš tikrųjų filmuojate vaidybinį filmą?
Ne. Tačiau personažus labiausiai domino vaidybinės scenos. Žaidžiau su jais žaidimą. Aiškinau, kad jie padarė kažką, kas turėjo milžiniškų pasekmių šaliai ir pasauliui, kad noriu tai suprasti. Negalėjau parodyti, kad esu apimtas siaubo, pasakyti, kad atlieku blogio prigimties tyrimą. Bet galėjau klausti, kaip jie žudė žmones, kaip juos kankino, juolab kad žudikai tuo didžiuojasi.
Filme stebina ribų tarp poetinės fantazijos, fikcijos ir reportažo nutrynimas.
Dokumentinis filmas nesiremia šaltu tikrovės fiksavimu. Jis remiasi išprovokuotomis situacijomis, kurios plėtoja temą, atveria tai, kas autentiška, tikra. Anwarą užplūstančių vizijų, dvasių, fantasmagorijos vaizdai suka filmą link siurrealistinio, karštligiško sapno. Jie daugiaprasmiai ir susiję su Anwaro vaizduote. Jo permaina ir krizė atrodo sudėtingesni. Kuo stipriau jis junta gėdą ir gailestį, tuo labiau jam sukyla pyktis ir sadizmas. Akivaizdu, kaip jį pykdo sąžinės priekaištai, Anwaras stengiasi juos perkelti aukoms. Jis svajoja nufilmuoti sceną danguje, kur aukos dėkos jam ir apdovanos medaliu už jų nužudymą.
Ar buvo toks momentas, kai pagalvojote: „To jau per daug, reikia viską baigti“? Kad ir tada, kai Hermanas Koto – į parlamentą kandidatuojantis gangsteris – pakvietė mane su kamera į Medano turgavietę. Jis norėjo parodyti, kaip reketuoja pardavėjus. Siaubinga situacija: filmuoju prievartą, bet tikrą, neinscenizuotą, ir tai vyksta mano akyse. Žinau, kad žmonės turi tai pamatyti. Žinau, kad jei išjungsiu kamerą, pinigai vis tiek bus surinkti. Bet kaip toli galima nueiti, siekiant parodyti mentalitetą, kuris atvedė prie masinių žudynių ir iki šiol galioja? Paskui paaiškinti pardavėjams, kodėl čia esu, kodėl viską nufilmavau? Grąžinau jiems pinigus. Bet ir tai nebuvo lengva.
Emociškai sunkiausia buvo kartu su Anwaru brautis per supuvusią politinę sistemą iki pat melo, kuriuo ji grindžiama, esmės. Kai buvo nufilmuota 300 valandų medžiagos, vienintelis likęs gyvas Anwaro baudėjų būrio narys Adis Zulkandra suprato, kokios gali būti filmo pasekmės. Jis suprato, kad propagandos, kuri iš komunistų žudymo sukūrė valstybės steigimo mitą, apnuoginimas visiškai pakeis Indonezijos istoriją. Per radiją jis paragino nutraukti filmavimą, o mane apkaltino, kad esu komunistas. Tai buvo pavojingas metas.
Labiausiai traumuojančias akimirkas išgyvenau, kai Anwaras nusprendė papasakoti ir pademonstruoti, kaip užmušė vaiką. Filmuojant šią sceną Anwaras apsiverkė. Turėjau nutraukti filmavimą, bet paprašiau, kad tęstų. Naktį negalėjau užmigti. Sapnavau košmarus. Iš ryto buvo sunku atgauti pusiausvyrą. Kitą dieną taip pat. Aštuonis mėnesius iš viso to išbristi man padėjo filmavimo grupės nariai indoneziečiai.
Ar rodėte „Žudymo aktą“ Indonezijoje?
Oficialus platinimas neįmanomas, nes yra cenzūra. Užtat surengėme daug vienaip ar kitaip išreklamuotų specialiųjų rodymų, taip pat ir Indonezijos intelektualams. Dalijome DVD. Indonezijos gyventojai filmą gali nemokamai pažiūrėti internete.
Kokia buvo pirmoji reakcija?
Po peržiūros žurnalistams didžiausio Indonezijos dienraščio „Tempo“ šefas išsiuntė keliasdešimt žmonių, kad visoje šalyje rinktų su žmogžudystėmis susijusių žmonių prisiminimus. Buvo parengtas specialus 75 puslapių leidinys. Atgarsis neįtikėtinas, nes iki tol pagrindinė žiniasklaida (išskyrus pokalbių šou, kurį rodome filme) apie tai nekalbėjo.
O valdžia?
Vyriausybė konstatavo, kad teisė tada nebuvo pažeista. Jie nusprendė, kad „jei tada nebūtume to padarę, dabar Indonezija nebūtų tokia, kokia yra“. Ir tai, žinoma, teisybė. Tačiau svarbiausia, kad tyla nutraukta. Mano filmas veikia kaip vaikas, kuris Anderseno pasakoje sako, kad karalius nuogas. Nebegali būti kaip anksčiau. Neįmanoma patraukti atsakomybėn 10 tūkstančių žmonių. Ir nereikia, nes tai sukeltų pilietinį karą. Tačiau Indonezija turi apriboti nusikaltėlių dalyvavimą politikoje.
Ar tikite susitaikymu?
Tikiu. Bet jis įmanomas tik tada, kai visa tiesa iškils į paviršių.
