7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Alisa bedugnės šalyje

Vlado Urbanavičiaus „Standartiniai rezervuarai“ Šiuolaikinio meno centre

 

Beatričė Zavadskaitė
Nr. 16 (1077), 2014-04-25
Dailė
Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.

Balandžio 10 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidarytos trys šiuolaikinių lietuvių menininkų darbų parodos – Dariaus Žiūros „SWIM“, Arūno Gudaičio „Dalys ir gabalai“ bei Vlado Urbanavičiaus „Standartiniai rezervuarai“. D. Žiūros sporiniai stebuklai kviečia stebėti augimo procesą, A. Gudaičio minimalistika vilioja žaisti fragmentišką dėlionę, o V. Urbanavičiaus betoniniai gigantai sulaiko ramybės akimirkai.

 

„Standartiniuose rezervuaruose“ nepamačiau tų formų, kurias pranašavo galerijoje „Kairė–dešinė“ visai neseniai veikusi to paties autoriaus paroda „Juodraščiai“, joje iki monumentalių išdidinti eskizai. Vietoj „Juodraščiuose“ dominuojančių kampuotų motyvų, rūdimis padengtą metalą primenančių plokštumų projektų, „gervinės“ kompozicijos struktūros, mane pasitiko nesenstančios apskritimo formos, pilkas betonas ir juoda organinio stiklo bedugnė.

 

Nekyla jokių abejonių, kad V. Urbanavičius sukūrė šiuos tris „mamutus“ būtent ŠMC kiemelio erdvei. Užsukus giedrą dieną, kuriomis ir džiaugėmės pastarąją savaitę, galima aiškiai jausti didingą kiemelio tūrio ir betono ritinių proporcijų darnumą – jie nei per dideli, nei per maži, nei per stori, pastatyti būtent ten ir taip, kaip ir turėtų stovėti. Apskaičiuotas kiekvienas centimetras, išvestas tobulas erdvės ir objektų mastelių santykis, betono blokai padėti būtent čia ir nė milimetro į šoną. Visiškai pasverti kiemelio ir objektų spalvų darna, šviesos pasiskirstymas, šešėlių ir atspindžių kritimas. Tokį vitruvijišką santykių preciziškumą regėjome gal tik senosios Romos, klasicizmo ir neoklasicizmo architektūroje, o dabar – ir ŠMC kiemelyje. Nejučia imi galvoti, kaip tokių masyvių proporcijų ir svorio objektai buvo čia įnešti.

 

V. Urbanavičius geba ne tik suprojektuoti, bet ir įgyvendinti kūrinius, kurie įsilieja, įauga į aplinką, tampa jos dalimi, galbūt todėl jie atrodo ir čia tokie organiški. Lygus švelnus rezervuarų paviršius su oro tarpų paliktomis duobutėmis, nežymūs įbrėžimai, kažkieno juoda mase (anglimi?) padarytos dėmės – visa tai byloja apie objektų praeitį, susidūrimus su aplinka, kelionę iki čia, o tai suteikia medžiagoms gyvybiškumo, pasakojimo elementų. Net kvadratinis dangaus skliautas virš stiklo, plieno ir betono kameros ima atrodyti kažkoks netikras, dirbtinis, per daug spalvotas ir ryškus, visai nesantūrus, ne kaip tie rezervuarai. Tik ryškiai raudonas vieneto identifikacinis numeris ant šono primena, kad turėta reikalų su masinės gamybos produktais.

 

„Lietuvos ryte“ V. Urbanavičiaus rezervuarai pavadinti „bedugniais šuliniais“. Turbūt taip ir yra, tikriausiai tie blokai ir buvo kadaise pagaminti kaip šulinio rentiniai, o primontuoti tamsūs organinio stiklo lakštai tikrai suteikia bedugnės įspūdį. Vaikštinėjau ratais aplink tas betono riekes, žiūrėjau į juodumą, tyrinėjau, ką jos drumsta gelmė atspindi, kaip ji žaidžia su šviesa, gėrėjausi didingų, stiprių pojūčių grynumu ir tobula sunkenybių pusiausvyra. Nejučia žvilgsnis užtiko mano pačios atvaizdą juodame stikle, pasidžiaugiau juo, pasistaipiau ir netikėtai jis pasirodė it refleksija iš kito, bedugnės pasaulio – tiesiai iš anapusybės dugno į mane žvelgė pavargusi, pernelyg susimąsčiusia apsimetanti pamėklė, ieškanti užuojautos savo pačios žvilgsnyje. Labai keistas jausmas, kai pamatai save tamsiame atspindyje, bet šį kartą tai buvo visai ne tas atspindys, kurį matydavau žvelgdama į tikro šulinio vandens atvaizdą. Šį kartą tai buvo akistata su puikybe, dirbtinumu, apsimetinėjimu, tarsi rezervuarų stiklo tamsybė turėtų galią parodyti išvirkščią arba tikrąjį tavo atvaizdą, o ne tokį, kokį norėtum matyti. Išėjo visai kaip su „Krantinės arka“, kuri, tiesiog būdama, sugebėjo atspindėti tikrąją vilnietiškos politikos realiją ir jos atstovų „vamzdiškumą“.

 

V. Urbanavičiaus kūriniai – tikri, atviri, paprasti, šalia jų jautiesi saugus nepaisant pavojingų mastelių, ramus, nors ir mažytis, kaip kalnų akivaizdoje. Tačiau jei mėgini dar labiau priartėti, dar atidžiau patyrinėti šio autoriaus kūrinius, jie kaipmat iškels vidines tavo paslaptis, nesvarbu, ar tu tam pasirengęs, ar ne. Anot menininko, „Standartiniai rezervuarai“ gali ir nieko neveikti, tiesiog stovėti... Ir to pakanka, kad lyg gyva žmogiška būtybė pajaustum kažką pasąmoninga, archajiška, iš archetipų plotmės.

 

Paroda veikia iki gegužės 18 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

 

Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Standartiniai rezervuarai“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Juodraščiai“. J. Lapienio nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Juodraščiai“. J. Lapienio nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Juodraščiai“. J. Lapienio nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Juodraščiai“. J. Lapienio nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Juodraščiai“. J. Lapienio nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Juodraščiai“. J. Lapienio nuotr.