Problema žiūrovui

Kiek kartų girdėjau: vaizdo poveikio neįmanoma papasakoti, žodžiai bejėgiai prieš vaizdus? Darius Žiūra rodo du objektus: „stoties merginų“ portretus ir torsus, grybus – dygstančius, augančius, mirštančius, laukiančius, nufotografuotus ir nufilmuotus. Tarp jų yra ir tokių, kurių negalima rodyti. Negalima auginti net juos tyrinėjantiems mokslininkams. Negalima turėti. Prostitutės neturi egzistuoti. Psichodeliniai grybai gali sukelti stebuklingus regėjimus, sukelti nerimą, pakeisti sąmonę. Prostitutės yra dėmė ant katalikiško visuomenės apdaro, siuvinėto pamokslais apie puolusias moteris, kurstančias vyrų geidulius. Grybai auga, kur nori, o jų sporų galima parsisiųsdinti paštu. Prostitučių yra visur ir buvo visais laikais. Internete sužinojau, kaip užsiauginti psichodelinių grybų. Prostitutes matau gatvėje kasdien, nes gyvenu stoties rajone. „Stebuklingų grybų“ neauginu ir jų poveikis man nepažįstamas. Su prostitutėmis dar netgi neteko kalbėtis, o jų paslaugos skirtos tik vyrams. Taigi abu objektai yra „uždrausti vaisiai“, bet abu vartojami, ir dėl to dangus negriūna. Man ši uždraustumo zona yra nepažįstama. Todėl parodos pavadinimas – akronimas „SWIM“ – man savotiškai tinka: „Someone Who Isn’t Me“ arba „Kažkas kitas, ne aš“. Čia ne aš. Parašiusi šią pastraipą pasijutau esanti Žiūros meno lauko užribyje. Žiūrovė – tiktai. Ar turiu teisę apie tai kalbėti?

 

Po parodos atidarymo tamsia gatve grįždama namo pamačiau du policijos automobilius. Raminantis vaizdas. Bet ne visiems. Sklando gandai, kad iš prostitučių policininkai renka duoklę. Draugė pasakojo, kad viena buvo įsikūrusi jų kieme esančiame sandėliuke, vaikai pro virtuvės langą žiūrėdavo, kaip ji persirenginėja ir priima klientus. Kai gyventojai iškvietė policininkus, išvedama moteriškė pasipiktinusi riktelėjo: „Ką, per mažai jums moku?“ Valstybėje, kur neveikia įstatymai, prostitucijos nelegalumas reiškia, kad sekso paslaugas teikiančios moterys (taip šios profesijos atstovės šiuo metu vadinamos Europoje) atsiduria už ribos. Jos netenka žmogaus teisių ir visi, įskaitant policininkus, gali su jomis elgtis, kaip nori. Tuos norus galima įsivaizduoti matant mėlynes ir randus ant Žiūros nufotografuotų moterų kūnų. Jos jau mirusios. Tie parodos tamsoje švytintys rimti veidai, krūtys, tatuiruoti pečiai, supjaustyti pilvai, paraudusios rankos, sudaužytos kojos jau pūva po žeme. Simboliška, kad prostitutės dažniausiai stovi šalia paminklinių akmenų ekspozicijos prie „Panoramos“ viešbučio – tarsi gyvųjų tykančios kapinių gyventojos. Jos ten tinka. Tos šiuolaikinės Marijos Magdalenos, dar tebelaukiančios savojo Kristaus.

 

Visa tai – ne kažkur toli, ne kažkur seniai, ne kronikose ar romanuose, o čia, šalia ir aplinkui. Vasaros naktimis girdžiu jų riksmus. Kartą pati iš balkono aprėkiau vyrą, už plaukų tempiantį merginą. Paleido, bet ne iškart – atrodė įsitikinęs, kad taip elgtis turi teisę. Todėl man šlykštus anekdotų apie prostitutes folkloras. O rašytojų, kinematografininkų, menininkų dėmesys joms įtartinas. Nes šie dažniausiai tik naudojasi visuomenės paribių egzotika, paversdami publiką virtualiais sekso turistais, vienas spalvas dirbtinai sutirština, kitas atskiedžia, gal ir nemoralizuoja, bet beveik visada perduoda iš esmės tą patį nuspėjamą pranešimą su gatavu draminiu užtaisu. Ir autorius, ir publika iš ten grįžta į savo patogius pasaulėlius prablaškę kasdienybės nuobodulį, bet nesusitepę. O iš tiesų ten patekus nebegrįžtama. Nes negalima grįžti iš to, kas tarsi neegzistuoja. Visuomenės kraujotakos vožtuvai atsidaro tik į vieną pusę. Visa tai, kas nuteka už tam tikros ribos, sugeria žemė.

 

Apie šią nematomą, bet numanomą vaizdo pusę galvojau penktadienį sėdėdama specialioje Dariaus Žiūros filmo peržiūroje Šiuolaikinio meno centro kino salėje. Jo forma minimalistinė – tik „stoties merginos“, kurį laiką ramiai žiūrinčios į objektyvą, tiesiai mums į akis. Kai kurios – visai jau nebe merginos. Kai kurios tik mėgina žiūrėti, nes apsvaigusios nuo narkotikų negali nulaikyti žvilgsnio. Beveik visos žiūri abejingai, niekindamos ir kamerą, ir kažko keisto užsimaniusį vyrą, tarsi sakydamos – čia ne aš. Tačiau gal dviejų ar trijų akys gyvos, netgi šypsosi, negali sulaukti, kol bus leista kalbėti. Jos turbūt labiausiai trikdo – nes arčiausiai to, ką visi vadina „normaliu gyvenimu“, panašiausios į mus, žiūrinčiuosius. Ir jau esančios anapus – neatšaukiamai. Žvilgsnių susitikimui niekas netrukdo – fonas baltas, aplinka ištrinta, ji neturi kalbėti. Viską turi pasakyti veidas, jo buvimas čia, priešais kamerą, ir tas tolstantis žvilgsnis. Ką turi pasakyti? Priminti žemišką anapusybę – iš sąmonės ištrintą miestą, kurio šaligatvius trypia ir tavo kojos? Kažkuo apkaltinti? Perspėti? Viską suleisti iškart, kaip padidintą gyvenimo dozę? Tas gyvas žiūrėjimas kine – žiūrėjimas tylint – kitaip nei fotografijos – siutina, nes nufotografuotas žmogus galėjo ir nespėti pasisakyti, ten – tik akimirka, o visi Žiūros po minutę filmuojami žmonės, kaip ir šitos prostitutės, žiūri į tave kažką žinodami ir nieko nesako. Pats turi susiprasti. Per pusvalandį supranti tiek, kad galvoje nebetelpa. Tai tikriausiai ir bus tai, ko „neįmanoma papasakoti“. Tavo paties žinojimas.

 

Kažin, ar visų laikų menininkai panašiai bendravo su savo modeliais, be galo ilgai juos kalbindami anglimi, dažais, moliu? Mieste pasigautos prostitutės visada buvo lengvai prieinamas, pigus, savęs nesigėdijantis kūnas draudimų korsetu suveržtame pasaulyje. Degradavusios mūzos. Suteikdavusios kūną tikrosioms mūzoms, kurių krūtis ir sėdmenis menininkai tegalėjo įsivaizduoti, išlaisvindavusios geismą. Tik turėdavusios apsimesti, kad nežino, jog yra stebimos – Manet nutapytos Olimpijos žvilgsnis pažeidė taisyklę, išsklaidė spektaklio iliuziją. Ir šitų prostitučių žvilgsniai sklaido – užsitęsdami laike, neatstodami, net tada, kai nesusifokusuoja. Nežinau, ką mąsto prostitutės. Bet įsivaizduoju – žiūrėdama į tas klaidžiojančias akis, į tuos svetimus, ištuštėjusius kūnus – kad jų „aš“ jau iš ten pasitraukęs. „Kažkas kitas, ne aš“, – sakyte sako tie veidai. Priešais kamerą stovi kažkas kitas – tik paviršius, tik kaukė. Bet ne – kaukė pridengia „aš“, kad galėtum virsti kitu, pabūti kito kailyje. Čia niekas nepridengta, nes nieko nėra. Kad galėtum taip stovėti gatvėje visų persekiojamas ir visas atiduotas, iš savęs turi būti jau pasitraukęs. Ir dabar dar tas nepažįstamas vyras – menininkas – prašo už pinigus atiduoti tiktai kūno vaizdą. Jos net nežino, kam visa tai. Menas joms nerūpi. Svetimas, bereikšmis, nereikalingas pasaulis, nepatenkinantis nė vieno poreikio, nepateisinamas jokia būtinybe, nepanaikinantis nė vienos stokos. Tik tą vienintelę, kurią pavyko nusipirkti už pozavimu uždirbtus pinigus. Tam kartui.

 

Jų abejingos, dažniausiai tuščios akys kai ką pasako ne tiek apie jas, kiek mums – apie mus. Mums, sėdintiems tamsioje ŠMC salėje, įkritusiems į minkštus juodus fotelius, žiūrintiems į akis moterų, kurios nebepriklauso visuomenei, bet čia yra padidintos ir iškeltos kaip švytinčios ikonos. Tyloje girdisi už sienos ūžiantys automobiliai, Didžiojo penktadienio vakarą patvinęs srautas. Juose sėdintys žmonės, aišku, nė neįtaria, kad už tos aklinos balto betoninio kubo sienos rinktinė sostinės meno publika visą pusvalandį žiūri prostitutėms į akis. Žiūri ir tyrinėja save, nors tas pačias akis sutikę gatvėje prabėgtų pro šalį kuo greičiau. Nežinau, ar seanso organizatoriai numanė tokį efektą – išorės garso įsikišimą, lyg dar kartą būtų atliktas Johno Cage’o kūrinys „4′33″“, tik akompanuojant žvilgsniams jį galima tęsti iki begalybės. Pasaulio garsai priverčia įsisąmoninti situacijos absurdiškumą, o sterilumas, dydis, tyla ir vis kitų akių žvilgsnis verčia dar giliau smigti į savo fotelį.

 

Nėra nei moralizuojančio, nei filosofuojančio, nei graudinančio, nei jokio kitokio teksto – tiktai tylus žmogaus buvimas priešais, išdidintas taip, kad aprėptų visą tavo regos lauką. Tame lauke beveik nėra ką tyrinėti – per mažai kitokio, nepažįstamo ir egzotiško, gyvenimo detalių, tik susivėlę plaukai ir vis kiti, bet neįdomūs drabužiai. Sąmonei nėra kaip išsisukti nuo žvilgsnių – jie neleidžia juoktis iš bruožų, kurie kitoje situacijoje atrodytų komiški ar baisūs. Tas neleidimas sau juoktis, juokas, užgniaužiamas tą akimirką, kai pasirodo viduramžiškus apsigimėlių šou primenantis veidas, salės tamsoje buvo apčiuopiamas. Kaip ir suvokimas, kad mūsų pačių moraliniai išvedžiojimai atpalaiduoja nuo būtinybės rūpintis kitokiais, ir tai, kad šis suvokimas nieko nepakeis, ir tai, kad mes irgi ką tik pasinaudojome tų moterų kūnais, idant apie visa tai susimąstytume (kad ir kritiškai) ir pajustume uždrausto vaisiaus skonį bent per atstumą.

 

Greičiausiai apie visa tai pagalvojau tik dėl to, kad filmas taip buvo pristatytas – organizatoriai pabrėžė, jog jis neskirtas plačiajai publikai. Tylus, nieko neaiškinantis, tik galvoje susikuriamu vaizdiniu ir tekstu kalbantis filmas nuo meno nutolusiems žmonėms tikriausiai būtų neperskaitomas. Tik neaiškiai trikdantis. Ir net gali būti, kad tų veidų faktūra prajuokintų, taptų dar vienu argumentu smerkiant, niekinant ir stumiant prie stoties dirbančias moteris dar toliau už įstatymo ribų, papildytų nešvankų folklorą, kurio ir taip pilna viešoji erdvė ir žiniasklaida. Tai neišsprendžiamas prieštaravimas – meno publikai labiausiai priimtinas atviras kūrinys, neįžeidžiantis jos sugebėjimo suprasti, visiems kitiems jis gali padaryti priešingą poveikį, nei norėtų autorius.

 

Be to, jį rodyti visiems netgi būtų pavojinga – ne menininkui, o pačioms prostitutėms. Filmuotis ar fotografuotis jos vengia. Tos, kurias galime pamatyti parodoje, jau mirusios. O gyvosios nenori ir neturi būti atpažintos. Jos juk – nelegalės. Kai kurios gal turi vaikų. Kas nors gal šitaip perka ne narkotikus, o studijas. Pirminė portreto funkcija – liudyti tapatybę. Ypač tokio – apvalyto nuo pašalinių ženklų, naudojamo asmens dokumentuose. Todėl šie tik tapatybę liudijantys ir jokios dramos nekuriantys portretai turi būti slepiami. Kaip inkriminuojantys dokumentai. Jie rodo tai, kas turi likti nematoma, ko negalima rodyti. Sako tai, ko geriau nesakyti. Jei mėginsi pasitikslinti, tau atsakys: „SWIM“ – tai ne aš. Pavadinimas padeda nusimesti atsakomybę prieš tuos, kurie čia ateina praktiniais sumetimais – Kanto numatytas estetinės patirties nesuinteresuotumas tebegalioja ir ten, kur keliami provokuojantys klausimai. Jei tik ateisi suinteresuotas, tikrovė nuplauks į fikcijos zoną – ten gali egzistuoti bet kas.

 

Uždrausta psichodelinių grybų egzistencija šalia viso to atrodo kaip nekaltas pokštas. Nors gal ir ne toks nekaltas. Juo labiau kad prostitučių gyvenimą dažniausiai valdo narkotikai. Galbūt pradžią davė tas pats laisvės troškimas – pavyzdžiui, laisvės nuo skausmo, nuo artimųjų prievartos, nuo taisyklių, nuo savo minčių. Daug tų nelaisvių galima prisiminti. Grybai – tik simbolis, apie tai užsiminė pats menininkas, daugelį metų gatvėse piešęs praeivių portretus ir iš to užsidirbęs pragyvenimui. Irgi nelegalas, laisvas gatvės gyventojas. Grybienos raizginys – tas kamuolys, iš kurio ekrane viskas pagreitintai dygsta – neturi aiškios struktūros, tai balkšva paslaptis, minčių, jausmų, kūrybinės galios, sąmonės ir pasąmonės, gyvybės centras. Tie grybai – tik viršūnėlės, matomi vaisiai, akivaizdžiai geibstantys laike kaip kūrinių poveikis. Juos amžinai gimdantys procesai lieka nematomi ir neprieinami net paties menininko sąmonei. Apsaugoti nuo vartotojo žvilgsnio, reikalaujančio tiktai teisingo vaisiaus – valgomo, nenuodingo, neiškreipiančio sąmonės, nekuriančio trikdančių minčių ir vaizdinių. Apsaugoti nuo būtinybės parduoti save klientui, kuriam tereikia jo grožį patvirtinančio veidrodžio, už kurio nieko nėra. Menininko „aš“ ten nėra. Tik kažkas kitas, ne aš.

 

Čia kyla piktdžiugiška mintis: galbūt dabarties virtualią ir fizinę erdvę užpildęs vaizdų simuliakras, dėl kurio liūdi filosofai, atsirado iš visuotinės vaizdavimo prostitucijos, mėginant įsiteikti, naikinant netinkamą, nenuspėjamą save? Nes kai tik parodai visuomenei jos viduje gyvenančio kito veidą, ji sako „SWIM“ – čia ne aš.