Meno laboratorija ar pramogų parkas?

Tai „Artscape“ projekto, kur sugretinami du menininkai, tąsa. Užsieniečio vaidmenį atlieka Slovėnijoje gyvenantis ir kuriantis Vadimas Fiškinas, o lietuvio – Londone studijuojantis ir kuriantis Julijonas Urbonas. Pasidairius po parodą tapo aišku, kad neišvengiamai reiktų gilintis į meno ir mokslo santykius.

Apie meno, mokslo ir technologijų sintezę pasaulyje diskutuojama vis dažniau, Lietuvoje gal kiek mažiau. Medijų tyrinėtojas Vytautas Michelkevičius kalbėdamas apie tai, kas yra „meninis tyrimas“, teigia: „Menininkai šimtmečius atlieka tyrimus, bet tik dabar jiems pavyksta įgauti svaresnį balsą akademinėse sistemose ir konkuruoti bendroje projektų erdvėje kartu su kitais kūrėjais – mokslininkais“. O štai gerai žinoma šiuolaikinio meno kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev savo ką tik pasirodžiusiame straipsnyje teigia, kad kai menininkas su mokslininku ima dirbti kartu, dažniausiai jų kūrybinis projektas – arba prastas meno kūrinys, arba nevykęs mokslinis darbas, ir viena svarbiausių šių laikų užduočių yra išmokyti juos dirbti kartu. Atrodo, kad šįkart „Vartuose“ pristatomi menininkai kaip tik ir pateikia tokius savo meninių ar mokslinių tyrimų bei bendradarbiavimo su kitais menininkais ir mokslininkais rezultatus, kurių vertinimo kriterijų, kaip ir naujosios estetikos apibrėžimų, dar reiktų paieškoti.

Profesorius Stephenas Wilsonas knygoje „Art+Science Now“ apie tai, kaip moksliniai tyrimai ir technologinės inovacijos tapo XXI a. estetikos pagrindu, klausia, kodėl tokie kūrybiniai užsiėmimai apskritai yra reikalingi ir pasiūlo keletą atsakymų. Taigi, paprastai erdvės, kuriuose eksponuojami meno kūriniai, turi galimybę kur kas plačiau pristatyti tyrimų rezultatus visuomenei. Taip keliamas mokslinis raštingumas, o su juo ir sąmoningumas. S. Wilsonas siūlo pamąstyti, kaip menas atrodys vėliau, ir man kilo minčių apie išmanųjį meną ir išmaniuosius meno kūrinius. Galbūt ateityje nebereiks eiti į jokią galeriją ir ką nors joje pirkti – patogi mobili programėlė leis patirti kūrinius be jokių pastangų?

Tuo tarpu Julijonas Urbonas savo parodoje „Stovint, krentant, levituojant“ vis dar siūlo patirti skirtingas gravitacines patirtis vienu metu tam skirtuose įrenginiuose. Dažniausiai tos patirtys, deja, visai nėra unikalios. Pavyzdžiui, suktis iki nebesuvokimo, į kurią pusę sukiesi, galima ant bet kokios biuro kėdės, tam visai nereikia specialios „Baranio kėdės“ (2014). Kažin, kam dar ji čia buvo atvežta iš Santariškių klinikų? Mąstant apie J. Urbono siūlomą levitaciją, prisiminiau neseniai „Kino pavasaryje“ parodytą filmą „Dreifavimas“ („Drift“, 2013). Pagrindinis veikėjas, iš gyvenimo pasitraukus mylimajai, toliau be galo beketiškai klaidžioja po miškus, gatves, neša akmenis ant galvos, krenta į balas, ropoja veidu vagodamas klampų juodžemį, krenta ir keliasi – dreifuoja, ir visa tai primena savotišką levitaciją, kuriai apibūdinti arba kurią patirti neužtenka tiesiog jusles apgaunančios kėdės. Apskritai menas ir mokslas turėtų bendradarbiauti tuomet, kai to labai labai reikia: norint išspręsti problemą, rasti kitą netikėtą atsakymą į kokį nors klausimą ar pan. Nes iš kur nors atvežta kėdė galerijoje dar nebūtinai tampa keliasdešimties tūkstančių vertu dariniu, net jei galvojai apie ją ištisus mėnesius ir gali papasakoti krūvas istorijų, kodėl nusprendei ją atvežti, nors šiaip jau tos istorijos be galo įdomios ir būtų smagu išgirsti jų daugiau. Kita vertus, ne visi autoriaus darbai nieko naujo nepasiūlo. Pavyzdžiui, garsieji „Eutanazijos kalneliai“ (2010) – labai įdomus „meninio tyrimo“ rezultatas ir problemos sprendimas, net jei tokia galimybė oriai numirti, kaip ir iš to daromas legalus verslas kitose pasaulio šalyse, galėtų būti vertinama dviprasmiškai.

Vadimo Fiškino „laboratorija“ parodoje „Light Matters“ šiek tiek skiriasi nuo J. Urbono „pramogų parko“. Turbūt ilgiausiai privertęs stebėtis jo kūrinys – tai „Bokštas“ (2012) arba trintukas, metantis bokšto šešėlį. Gaila, kad menininko kūryboje dažų skardinė jau yra metusi palmės šešėlį, rašalinė – puodelio, cukraus kubeliai – dangoraižių naktį, ir todėl šis kūrinys tėra dar viena šešėlių kartotė. Tai, žinoma, pavyzdys, kaip nauji moksliniai metodai ir išradimai meninėje kūryboje virsta kūrimo priemonėmis. Tačiau panašių išradimų būta ir daug išradingesnių – tarkime, galimybė judinti savo šešėlį atskirai nuo kūno, keisti jo formas ar pan. (Scott Snibbe, Hanna Haasiahti). Kita vertus, kai žiūrėdama, kaip visa tai veikia, beveik priliečiau nosimi trintuką, pati skulptūra įgavo naują dimensiją – apšvietimo, kuriančio formas. Visai ne kaip triukas, tačiau vis tiek patraukė dėmesį „Durys“ (2013). Šis darbas priminė portugalų menininko Juliȃo Sarmento „White Exit“ (2011) – užsiveriančias duris su viena iškišta žmogaus koja ir pieno stikline, padėta ant metalinio padėkliuko prie durų. Iš tiesų abu kūriniai tiesiog skatina pažiūrėti, kas slypi anapus, bet tam visai nebūtina kurti ypač galingo mechanizmo, skleidžiančio šviesą ir garsą, ar ne?

Tiek populiarių mokslinių eksperimentų laboratorija, kurioje galima pamatyti visiems besidomintiems mokslu seniai žinomus „triukus“, tiek pramogų parkas turi kai ką labai panašaus. Abi erdvės skatina nusiteikti smagiai patirčiai. Galbūt tai tik pradžia ir greitai persikelsime į tikrą menininkų ir mokslininkų laboratoriją, kur bus galima ne tik apžiūrinėti „triukus“, bet ir kurti savo pramogų parką?

Paroda veikia iki gegužės 12 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.