7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pažado galimybės

Pokalbis apie parodą „3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“

Jovilė Trakimaitė
Nr. 16 (1077), 2014-04-25
Dailė
Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.

Balandžio 15 d. Venclovų namuose-muziejuje atsidarė personalinė Vsevolodo Kovalevskio (Vsevolod Kovalevskij) paroda „3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“. Šis jaunas, aktyvus menininkas gyvena ir kuria Vilniuje, studijuoja Fotografijos ir medijos menus Vilniaus dailės akademijoje. Parodos atidarymo proga apie 3600 galimybių ir „Rupert“ edukacinę programą jį kalbina Jovilė Trakimaitė.

 
„3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“ yra ne tik parodos, bet ir konkretaus tavo kūrinio pavadinimas. Kodėl būtent šis darbas buvo panaudotas parodai pavadinti?
 „3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“ atsirado Šiuolaikinio meno centre vykstant „Anne“ parodai. Kartu su kūriniu pasirodė ir tekstas, aptariantis erdviškumą, erdviškumo suvokimo galimybes. Šis kūrinys kartu su tekstu mėgino permąstyti mirties ir kūno santykį. Maurice’o Blanchot knygoje „Thomas la Obscure“ perskaitytas sakinys „Aš nugyvenčiau visas savo gyvenimo valandas valandoje, kurioje nebegaliu jų išgyventi“ tapo inspiracija šios parodos tekstui ir kūriniui – fotografijai, vaizduojančiai kosmonautą. Tai taip pat susiję su galimybėmis suprasti erdvę per labai kitonišką būseną.
Kiti eksponuojami darbai ankstesni, pavyzdžiui, „Pažadas“ sukurtas 2010 metais. Jame per mirtį svarstomas santykis su socialine terpe ir pažadų tesėjimu. Visų pirma čia tesimas pažadas, duotas mirusiems seneliams. Taip pat man buvo svarbu pristatyti save kaip jauną žmogų, besirūpinantį seneliais. Gana dažnai taip būna, kad tėvai išvažiuoja ar daug dirba, o tu paliktas seneliams ir jie tavimi rūpinasi. Praėjus kiek laiko pats imi jais rūpintis. Taigi „Pažade“ keliami socialiniai, ekonominiai, galų gale politiniai klausimai.
 
Koks tai pažadas?
Abu jie prieš mirtį paprašė tarsi ritualinių apeigų – apkirpti nagus ir nuprausti. Aš to nepadariau, ką buvau prisižadėjęs. Ir nors esu ateistas, praktikuoju meditaciją, taip pat tikiu spiritualizmu, dvasiomis, totemais ir panašiai, todėl man buvo svarbu atlikti tam tikrą veiksmą, ritualą. Labai svarbu, kad abu seneliai mirė vienu metų laiku, metų ir 12 dienų skirtumu. Man sąsajos tapo akivaizdžios.
 
Akcentuodamas metų ir 12 dienų skirtumą sieki, kad laikas įgytų rituališkumo, simbolinio krūvio?
Taip. Per vienus metus Žemė apskrieja aplink Saulę, o skaičius 12 žymi paros metą, kuris gali būti interpretuotas kaip diena ir naktis – opozicija. Tuo laikotarpiu, kai kūriau šį darbą, mano gyvenime dažnai viskas buvo sprendžiama naudojant tik du atsakymus: „taip“ arba „ne“. Dabar yra „taip“, „ne“, „galbūt“. Turbūt todėl „Pažadas“ tapo daug erdviškesnis, jame atsirado 3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko.
 
Dažnai esi pristatomas kaip tarpdisciplininis menininkas. Kaip suvoki tarpdiscipliniškumą?
Tarpdiscipliniškumas yra veikla, procesas, jungiantis ne tik skirtingas meno rūšis, bet ir paliečiantis taikomąjį mokslą, socialinius tyrimus. Pavadinčiau tai visiškai skirtingų disciplinų sujungimu į vieną ieškant harmoningumo. Mėgstu harmoniją gyvenime, todėl stengiuosi jungti viską. Fotografija ir apskritai visi menai yra tarpdiscipliniški – vienur ir kitur naudojami cheminiai procesai, fizinės jėgos. Viskas yra tarpdiscipliniška.
 
Tavo darbai man pasirodė asmeniški, net intymūs. Kiekvienas darbas gali egzistuoti kaip atskiras pasakojimas. Kaip sieki sukurti santykį tarp stebinčiojo ir kūrinio?
Jaučiu pagarbą žiūrovui, nepristatau savęs kaip aukštesnio už kitus. Žinau, kad tokios istorijos, kurios pasakojamos parodoje, yra atsitikusios ne man vienam. Labai malonu, kai žmonės ima pasakoti savo istorijas, ypač šioje parodoje, kur bemaž tik du darbai yra padėti akivaizdžiai. Planavau eksponuoti keturis darbus, tačiau atsirado šeši. Asmeniškai mano pagaminti darbai yra trys, o visi kiti yra ten rasti objektai. Šie daiktai jau buvo padėti Venclovų namuose-muziejuje ir labai gerai jaučiausi, kai žmonės juos jungė ir sujungė, t.y. domėjosi, ar jie – dalis vieno ar kito kūrinio. Mane taip pat domina santykis su kūriniu – ryšys tarp manęs, kūrinio ir žiūrovo. Įdomu galvoti, kaip mus visus veikia dalinimasis patyrimais.
 
Ar galėtum trumpai papasakoti apie kelis parodoje eksponuojamus kūrinius?
„Pažadą“ sudaro du neatskiriami videodarbai. Kažkuria prasme tai yra vienas darbas, padalintas per pusę. Pažiūrėjus atidžiau, netgi kompoziciškai atskiri elementai tarpusavyje sutampa – išeina tarsi diptikas. Sutampa spalviniai elementai, panaši sėdėjimo pozicija, svarbus pasakojimas, veiksmas, eksponavimo būdas. Naminis kilimas, ant kurio padėti du televizoriai, rodantys „Pažadą“, taip pat labai susijęs. Visa paroda turėjo vykti kaip namuose.
 
Kodėl parodai pasirinkai būtent Venclovų namus-muziejų?
Kai prieš pusantrų metų pirmą kartą atėjau į Venclovų namus-muziejų, iš karto įsimylėjau šią vietą ir supratau, kokius darbus ten rodysiu.
 
Vienas iš Venclovų namuose-muziejuje rastų ir tavo parodoje panaudotų objektų yra traukinio modelis, stovėjęs ant lentynos už skraidančio kosmonauto fotografijos, t.y. kūrinio „3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“...
Man keista vadinti jį kosmonautu, bet jeigu pavadinčiau „seneliu“, atskleisčiau savo santykį su juo, o žiūrovo santykis su toje nuotraukoje pavaizduotu žmogumi gali būti visiškai kitoks. Kita vertus, senelis čia svarbus – jis buvo mašinistas ir iki šiol labai gerbiamas Lietuvos geležinkelių personalo. Kadaise, kai Lietuva tik buvo atgavusi nepriklausomybę, fotografija su jo atvaizdu kabėjo Geležinkelių muziejuje, bet po to dingo. Tad šis netyčia Venclovų namuose rastas traukinys priminė senelį, jo keliones. Jis labai mėgo keliauti į kalnus, o kalnuose, kaip žinia, kuo aukščiau, tuo mažiau deguonies. Natūraliai galvoju apie jo jaunystę, keliavimus per erdvėlaikį. 1979 metais buvo sukurtas animacinis filmas „Galaktikos ekspresas 999“, kur pasakojama jauno berniuko kelionė bandant atrasti tam tikrą tiesą, kurią galiausiai jis atranda, tačiau svarbu kas kita. Keliaudamas berniukas randa planetą, kurioje įkalinti visi galaktikos nepaklusnieji. Įkalinimo forma yra kristalizavimas į planetos kūną. Ir ten yra viena moteris, praradusi savo žmogiškumą jau labai seniai, be galo vieniša. Kadangi žmonių labai daug, kalbėti neįmanoma, nes jų visų agonija girdisi kaip šurmulys.
 
Kalbant apie fantastiką, tavo parodoje taip pat yra fantastinis Philipo K. Dicko romanas. Kas lėmė jo pasirinkimą?
Fantastinis romanas „Ubikas“, išleistas 1969 metais, pasakoja apie pusiau mirusių žmonių pasąmoninį pasaulį – apie kelionę, kuri prasideda tarsi savotiškas detektyvas, kur veikia antitelepatai. Knygoje pasakojama, kad žmonės ateityje yra ne laidojami, o užšaldomi kreogeninėse kamerose (regis, jos vadintos moratoriumais). Moratoriume gali ateiti ir kalbėtis su mylimu mirusiu žmogumi telepatiškai per tam tikrą prietaisą.
 
Anot knygos, miręs žmogus egzistuoja toliau?
Taip, palaikomas dirbtinis jo gyvavimas ir tai gali trukti keliasdešimt metų arba kol yra pinigų laikyti jį prijungtą, arba kol išnyksta jo sąmonė. Šio astronauto („3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“), nufotografuoto mano namuose, buvo likęs tik fizinis kūnas, sąmonės nebuvo. Nebebuvo nieko, tik kiautas. Inspiracijos ir visa ko suvokimas atėjo iš 1995 metų filmo „Vaiduoklis kiaute“ („Ghost in the Shell“) bei 1999 metų „Matricos“, kur tu esi iliuzijų pasaulyje ir kyla mintys apie visas tas iliuzijų ir aliuzijų galimybes bei tai, kaip jas gali suvokti.
 
Kaip suvoki skirtį tarp realybės ir realumo? Ar žodis „realus“ tau reiškia tą, kuris atitinka tikrovę?
O kas yra tikrovė?
 
Būtent.
Kuriu abstrakčius darbus kaip tik dėl to, kad abstraktai atrodo daug įdomesni ir tikresni, nes jie yra už reprezentacijos ribos. Nevaizduodamas ko nors, neatkartodamas veiksmo, nesimuliuodamas simuliakro, iš esmės parodai kažką įdomesnio. 2013 metais sukurta „Graviton“ serija, „Elektronas“ ir dalis kitų darbų kalba apie tai, kaip visiškai abstraktūs vaizdai, gauti iš natūralių šviesos šaltinių, daugumos supratimu yra abstrakcija, tačiau mano suvokimu – jie tikrovės ir realaus pasaulio atvaizdavimas, nes tai, kas vaizduojama, yra už suvokimo ribos.
 
Tavo darbai šioje parodoje yra priešingi abstrakcijai, jie kalba apie laiko savybes, apima fantastinius elementus, kartu įtraukia asmeninius potyrius, bet turi ir konkrečius veikėjus...
Vieni darbai visiškai eksperimentiniai, atrodo abstraktūs, kiti naudoja vaizdus, turi aiškius veikėjus. Kai kam darbai su veikėjais pasirodytų abstraktesni nei tie darbai, kuriuose nėra aiškių veikėjų, taigi apie abstraktumą dar galima padiskutuoti.
 
Be studijų Vilniaus dailės akademijoje, dalyvauji ir „Rupert“ edukacinėje programoje, kuri yra tarpdisciplininio ir paraakademinio pobūdžio. Kaip pasireiškia tarpdisciplininis ir paraakademinis „Rupert“ edukacinės sistemos pobūdis?
Suteikia galimybę selektyviai mokytis su tais žmonėmis, su kuriais nesusiduri formalioje švietimo sistemoje – mokytis bei diskutuoti su jais apie dalykus, kurie dažnai pasimeta formalioje mokymosi sistemoje.
 
Kokia veikla užsiimate „Rupert“ edukacinėje programoje?
Dažniausiai susitinku su kitais menininkais, kuratoriais, kviestiniais svečiais. Taip pat vyksta įvairios kūrybinės dirbtuvės. Ypač malonus susitikimas buvo su choreografu Mårtenu Spångbergu.
 
Ar tiesa, kad kiekvienas Rupert edukacinės sistemos dalyvis turi savo globėją (tutor)? Kas yra tavo globėja(s)?
Taip, tiesa. Mano tutorė yra Neringa Černiauskaitė. Su ja daug kabamės apie užsiėmimus, projektus, pasakoju jai apie savo kūrybinę veiklą. O ji, nelyginant koks psichoterapeutas, išklauso, pataria, nurodo dalykus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.
 
Ar rekomenduotum „Rupert“ edukacinę programą kitiems?
Taip, rekomenduočiau, nes ši programa padeda objektyviau apmąstyti save kaip meno lauko dalyvį.
 
Ačiū už pokalbį.
 
Paroda veikia iki gegužės 16 d.
Venclovų namai-muziejus (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–penktadieniais 10–17 val.

 

Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, „Pažadas“. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vsevolod Kovalevskij, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.