7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuvių kino inkliuzai Niujorke

Festivalis „Panorama Europe“ pristatė rinktinę mūsų dokumentikos programą

Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Nr. 16 (1077), 2014-04-25
Kinas
„Neregių žemė“
„Neregių žemė“
„Dabar galimybių pamatyti filmus netrūksta, bet laiko juos žiūrėti labai trūksta“, – tarsi bandydamas pateisinti šiuolaikybės ritmą tarstelėjo daugiau nei du dešimtmečius Niujorke gyvenantis lietuvis Mindaugas. Šia paprasta mintimi baigėsi mano paskutinis susitikimas Niujorke. Tačiau viešnagė šiame mieste buvo tokia pat netikėta kaip ir jos priešistorė. LR ambasadai JAV tarpininkaujant, Niujorko kino festivalis „Panorama Europe“ susidomėjo „Meno avilio“ restauruotų lietuvių dokumentinių filmų programa „Kino inkliuzai“. Į pasiūlymą rodyti šią programą, žinoma, atsiliepėme. Taip pat ir į siūlymą važiuoti jos pristatyti. Tad kartu su kuruojama programa keliavau ir aš.
 
Šeštus metus vykstančiame kino festivalyje Niujorke (balandžio 4–13 d.) Lietuva atsidūrė pirmą kartą. Nors festivalio akiratyje – tik šiuolaikinis kinas, šįsyk padaryta išimtis į programą įtraukiant lietuvių dokumentinio kino retrospektyvą. Lietuvą pristatė septynių trumpametražių dokumentinių filmų programa: „Senis ir žemė“ (rež. Robertas Verba, 1965), „Laikas eina per miestą“ (rež. Almantas Grikevičius, 1966), „Šimtamečių godos“ (rež. R. Verba, 1969), „Kelionė ūkų lankomis“ (rež. Henrikas Šablevičius, 1973), „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (rež. Arūnas Matelis, 1990), „Neregių žemė“ (rež. Audrius Stonys, 1992), „Juoda dėžė“ (rež. Algimantas Maceina, 1994).
 
Šis festivalis ypatingas, nes tai vienintelis kino festivalis mieste, skirtas tik Europos kinui pristatyti. Pasak organizatorių, jo poreikis atsirado siekiant atkreipti dėmesį į europietišką kino kultūrą, nes dažnai Niujorke platinami pavieniai šio žemyno kino kūriniai paskęsta tarp daugybės kitų kino rodymų, renginių ir festivalių. Iniciatyvos ėmėsi Čekijos centras, bendradarbiaujantis su Europos Sąjungos kultūros institutus vienijančia organizacija (EUNIC). Nedidelis, bet ambicingas kino renginys po truputį augo, kasmet daugėjo filmų, plėtėsi įtakingų partnerių ratas. Prieš kelerius metus prie minėtų organizacijų prisijungęs Judančio vaizdo muziejus (Museum of Moving Image, MoMI) – šiųmečio festivalio pagrindinis programos sudarytojas bei koordinatorius. MoMI tapo nemenku festivalio ramsčiu. Tikimasi, kad kelis dešimtmečius veikiantis, todėl gerai Niujorke žinomas muziejus prisidės prie festivalio populiarinimo. Muziejus garsėja kino edukacijos veikla (orientuota į kino studijose kurtus filmus), nuolatinėmis ekspozicijomis, atspindinčiomis technologinę kino, televizijos ir žaidimų raidą, JAV kino istoriją. Kita vertus, muziejui nesvetima ir šiuolaikinė audiovizualinė kūryba, pavyzdžiui, šiuo metu eksponuojama žymaus amerikiečių kūrėjo Jimo Campbello instaliacijų retrospektyva, palikusi šių eilučių autorei bene didžiausią įspūdį.
 
Tai, kad festivalio ambicijos auga, rodo ne tik noras atkreipti kuo daugiau dėmesio, pritraukti kuo daugiau žiūrovų, bet ir pakeistas festivalio pavadinimas (ankstesnis buvo „Disappearing Act“) bei pagrindinė filmų rodymo vieta. Nedidelė, jauki „Bohemijos“ kino teatro salė Manhatane tapo antraeile, jos vietą užėmė nors ir naujos, bet kiek toliau nuo Niujorko centro, Kvinso rajone, esančios MoMI erdvės. Kisdamas festivalis neišvengė ir organizacinių trikdžių: vieni pasigedo platesnės informacinės sklaidos, kiti būgštavo, ar pasiteisins rodymo vietos pakeitimas, nes įprastai sausakimša „Bohemijos“ salė ištuštėjo. Šios aplinkybės pagrįstai sukėlė nemenką nerimą festivalio organizatoriams: „Kas nutiko? Anksčiau žmonės eilėje stovėdavo norėdami patekti į filmus, o štai šįmet...“. Nors „Kino inkliuzų“ programa buvo rodyta abiejose festivalio erdvėse, šios aplinkybės kėlė nerimą ir man. Lūkuriuojant pirmos filmų peržiūros pradžios, nervingai dirsčiojant į salės laukiamąjį, sunku buvo nuvyti įkyrią mintį: „O jei nesusirinks žiūrovų?..“
 
Be reikalo. Žiūrovų susirinko, filmus pristačiau niujorkiečių, Čekijos diplomatų ir, žinoma, lietuvių pilnoje salėje. Kiek kuklesnė, bet ne ką mažiau smalsi auditorija pasitiko lietuvių kiną ir antrą rodymo dieną, tik šįsyk nedidelėje muziejaus salėje. Čia susirinkusių sinefilų, kino studentų, kino programų sudarytojų dėmesį traukė ne tik programa, bet ir Jono Meko apsilankymas. Mekas po peržiūros mielai dalijosi žiniomis apie Maceinos filmo „Juoda dėžė“ technologinę kūrimo istoriją (Maceina iš pradžių filmavo 8 mm juosta, vėliau filmą perkėlė į VHS formatą, iš jo – į 35 mm), su pasididžiavimu pristatė savo mokinius Audrių Stonį, Arūną Matelį, o pabaigoje pridūrė: „Maceinos filmas man pats geriausias. Ir joks jis ne eksperimentinis, tai labai profesionaliai padarytas filmas. Jis apčiuopia tikrovę, tą tikrąją, filme visa mūsų to laiko istorija.“ Vertindama filmininko mintis it kokią godotiną ir „ginkdie“ nesugriaunamą tvirtovę, pritariamai linkčiojau, kartkartėmis papildydama sovietmečio kino kūrimo realijų kontekstais.
 
Klausimų būta įvairių, susijusių ir su kino kalbos specifika, ir su filmų kūrimo užkulisiais, ir su programos sudarymo kriterijais bei restauravimo procesu. Auditorija stebino pastabumu, pasirengimu kalbėti bei analizuoti filmus: „Labai įdomi „Laikas eina per miestą“ meninė ištarmė, gal žinote, kokios įtakos kūrėją formavo?“ „Man tai keistai pasirodė tie naujo miesto kadrai, tokie svetimkūniai...“ „Ar tai, kad visuose filmuose jaučiamas aiškus retrospektyvus, nostalgiškas orientyras, ir buvo bendras vardiklis sudarant programą?“ „Kodėl pasirinkote dokumentinį kiną?“ „Kur saugomos juostos?“ „Kaip cenzūra?“ ir t. t. Kino profesionalų vertinimų (iniciatyva sveikintina, programa labai įdomi) palydėtos filmų peržiūros tik sustiprino įsitikinimą, kad šiuolaikinėms skaitmeninėms technologijoms pritaikyta lietuvių kino programa – savalaikė. Šį supratimą gilino ir susitikimai su profesionalais, dirbančiais filmų paveldo išsaugojimo ir sklaidos srityje. Mieste įsikūrusi ne tik įtakingiausia pasaulyje šios srities organizacija – Pasaulinio kino fondas (World Cinema Foundation), Niujorko universitete aktyviai veikia ir mokslininkai, intensyviai plečiantys filmų paveldo išsaugojimo ir sklaidos institucijų bei specialistų tinklą, rengiamos šiai sričiai skirtos tyrimų programos.
 
Pagrindinis Martino Scorsese įkurto Pasaulinio kino fondo tikslas – pristatyti pamirštus ar visai nežinomus kino kūrinius. Šios organizacijos vykdoma filmų restauravimo veikla ir įkvėpė „Meno avilį“ prieš ketvertą metų imtis iki tol Lietuvoje nelabai dar suprantamos filmų paveldo skaitmeninimo ir restauravimo iniciatyvos. Šia, viena vertus, vėluojančia, kita vertus, Rytų Europos regione savalaike iniciatyva siekėme ne tik padėti aktyviai kuriantiems kino režisieriams, pritaikyti jų kino juostoje kurtus kūrinius šiuolaikiniam skaitmeninio kino rodymo formatui, bet ir pristatyti vis daugiau dėmesio sulaukiančią lietuvių kino istoriją. Juolab kad didžioji dauguma sovietmečiu kurtų filmų neturėjo galimybių kirsti SSRS sienas. Po truputį brandinome idėją, vylėmės sulaukti valstybės dėmesio, pasiūlėme reprezentacinę lietuvių kino istorijos programą, kuri, įveikus technologinius iššūkius, galėtų keliauti po pasaulio kino ekranus. Praėjusiais metais, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, ši mintis buvo išgirsta, atsirado ir parama, kuri leido suformuoti „Kino inkliuzų“ programą – sudėtinę būsimos Lietuvių dokumentinio kino antologijos dalį. Todėl labai norėjau filmų restauravimo idėjos pradininkams papasakoti, kad Lietuvoje fondo iniciatyva buvo pastebėta ir pasiekti pirmieji rezultatai. Mūsų filmai ne tik suskaitmeninti, bet ir restauruoti, atrasti dingusiais laikyti filmų negatyvai, sukaupta kino archyvavimo, technologinė ir kūrimo patirtis. Tokia iniciatyva maloniai nustebino ne tik fondo darbuotojus, bet ir tyrinėtojus. Pokalbis su šios srities idėjiniu lyderiu, Niujorko universiteto dėstytoju Danu Streible’u padėjo suvokti, o kartu ir įvertinti papildomus ateities iššūkius. Mat tyrėjų dėmesio centre yra ne tik mažųjų šalių kino kultūros, bet ir pamesti, pamiršti filmai, išmesta ir filmuose nepanaudota medžiaga. Tokio pobūdžio iniciatyvos, tikėkimės, ilgainiui įsisiūbuos ir pas mus, nors domėjimasis lietuvių kino (ne tik filmų, ir ne tik kino kaip meno raiška) istorija dar tik prasideda.
 
Abejojantiems, ar kam nors lietuvių kinas gali būti įdomus svetur, atsakysiu – gali. Ne tik gali, bet ir yra įdomus. Tiesą pasakius, kartais susidaro įspūdis, kad svetur jis domina labiau nei Lietuvoje. Tik kodėl, tai supratus, nepalengvėja? Todėl, kad užgriūna suvokimas, kiek daug reikia padaryti, kad tas domėjimasis taptų apčiuopiamu nuoseklaus darbo rezultatu. Reikėtų stiprinti, gilinti kino istorijos supratimą Lietuvoje. Į kino istoriją reikėtų gilintis ir archyvistams, ir kino tyrėjams, ir kino administratoriams, kad būtų galima tinkamai pristatyti mūsų kino paveldą, lygiagrečiai derinant skaitmeninimo, restauravimo, sklaidos procesus; kalbėti, rašyti, galų gale vienyti kino tyrimus. Palaipsniui būtų galima užsiimti ne tik profesionaliąja kino kūryba, bet ir išsiaiškinti, ko esama valstybinių, asmeninių archyvų pakampėse.
 
Tarptautinė programos „Kino inkliuzai“ kelionė Niujorke nei prasidėjo, nei baigėsi. Filmai rodyti „International House“ Filadelfijoje, „Cinema STYX“ Briuselyje, Grenoblio sinematekoje, „Festival Les Boréales“, Italijos nacionaliniame kino muziejuje Turine ir „Newcastle Side Cinema“. Liepos pradžioje keturi programos filmai keliaus į labiausiai kino istorijos tyrinėtojų bendrijos vertinamą festivalį Bolonijoje „Il Cinema Ritrovato“.

 

„Neregių žemė“
„Neregių žemė“
„Laikas eina per miestą“
„Laikas eina per miestą“
„Kelionė ūkų lankomis“
„Kelionė ūkų lankomis“