Naujausias Bertrand’o Bonello filmas „Sen Loranas. Stlius – tai aš“, kaip ir visi ankstesnieji režisieriaus kūriniai, sulaukė prieštaringų vertinimų. Prie to prisidėjo ir konfliktas su Yves’o Saint-Laurent’o partneriu Pierre’u Bergé, jo draudimas režisieriui naudotis dailininko archyvu, ir tais pačiais metais ekranuose pasirodęs kitas – Jalilo Lespert’o biografinis filmas apie Saint-Laurent’ą. Tačiau būtent Bonello filmą Prancūzija šiemet pristatė „Oskarams“. Pateikiame režisieriaus interviu leidiniams www.colta.ru, lci.tf1.fr, „Le Figaro“ ištraukas.
Filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ susikoncentravote į patį niūriausią dizainerio gyvenimo laikotarpį: nuopuolis, narkotikai, nervų krizės. Du ankstesni Jūsų filmai „Pornografija“ ir „Kare“ taip pat rodo krizę patiriančius menininkus. Ar dėmesys tokioms būsenoms reiškia susidomėjimą krizių psichologija, ar jis greičiau formalaus pobūdžio – domina klausimas, kaip sukurti filmą apie veikėją, kuris mažai kam pajėgus?
Negaliu pasakyti, kad tai pats niūriausias jo periodas, greičiau pasakyčiau, kad pats beprotiškiausias. Bet kartu ir pats kūrybiškiausias! Buvo įdomu parodyti kontrastą tarp didžiulio šio Saint-Laurent’o gyvenimo periodo kūrybingumo ir depresijos bei melancholijos, į kurią jis tada buvo paniręs. Žinoma, mano ankstesniuose filmuose kartojasi tie nuopuolio, aštrių krizių periodai, kuriuos kartkartėmis išgyvena kiekvienas, be kurių būtų sunku įsivaizduoti gyvenimą. Juk nėra nieko žmogiškesnio kaip šis dramatiškas kūrybinės katastrofos išgyvenimas, dvasinis nuopuolis, depresija.
Filmo pradžioje įtikinamai rodote YSL amato esmę – kaip jis elgiasi su audiniais, manekenių kūnais, tikrąja to žodžio prasme vienu judesiu transformuoja jų išvaizdą, figūras. Bet tai trunka kelias minutes, paskui visiškai pamirštate šią perspektyvą. Kodėl?
Taip, man iš tikrųjų buvo įdomu pasekti evoliuciją: kaip vyksta procesas nuo idėjos atsiradimo iki eskizo sukūrimo, kolekcijos pristatymo organizavimas. Visa ta virtuvė buvo įdomi. Žinoma, perskaičiau daugybę knygų, peržiūrėjau daug dokumentų šia tema. Bet filme turime rodyti meistro kūrinius, tai yra drabužius. Tam sukūrėme specialią ateljė, kur keturis mėnesius dirbo apie 20 modeliuotojų. Bet filme vis dėlto svarbiausia – ne kūrybinis pakilimas, o išsekimo pojūtis, nuolat persekiojęs Saint-Laurent’ą. Stengiausi kurti filmą taip, kad rutuliojantis siužetui žiūrovas vis labiau įsismelktų į vidinį herojaus pasaulį, kad visi priartėtume prie jo dvasinių prieštaravimų. Juk jis labai anksti tapo žvaigžde, savo geriausius darbus – mondrianiškas sukneles, moterišką smokingą sukūrė dar karjeros pradžioje. Ir visų lūkesčiai „sukurti kažką dar genialesnio“, žinoma, jį be galo kankino.
Ar Jus domina nuobodulio, sustingusio laiko fenomenas? Tai ypatingai laiko tėkmei buvo skirtas Jūsų filmas „Prisiminimai iš viešnamio“. Naujame filme begalinės orgijos ir vakarėliai, kuriuose dalyvauja YSL, greit pradeda atrodyti mirtinai nuobodūs.
Jūs labai tiksliai pasakėte. Man atrodo, kad nuobodulys – būdingiausia šiuolaikinio žmogaus būsena. Ji visada buvo, bet dabar ypač, matyt, todėl, kad viskuo persisotinta. Man įdomu stebėti, kaip žmonės kovoja su nuoboduliu. Juk būtent jis, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, pastūmėja žmogų veikti. Turiu omenyje kūrybos impulsus. Manau, kad kūryba – vienintelė išeitis, juk šiuolaikiniams žmonėms prieinamos pramogos visai nesugeba pralinksminti. Šį paradoksą filme mes ir matome.
Ar Jums neatrodo, kad grožis, kaip kultūros fenomenas, yra senamadiškas?
Grožio sąvoka, žinoma, evoliucionuoja. Anksčiau maniau, kad grožis – tai galimybė įkūnyti kokią nors idėją ir ją atitikti. Dabar manau, kad grožis – tik detalės ir smulkmenos.
Ar gyvatės Yves’o Saint-Laurent’o lovoje – tik haliucinacija? Juk jis iš tikrųjų nemiegojo su reptilijomis?
Gal protu neverta ieškoti atsakymo į šį klausimą. Tai paprasčiausiai reikia pajusti. Gyvatė – jo toteminis gyvūnas. Kaip dekoro elementą jas įvesdavo į savo eskizus, dažnai piešdavo ant sveikinimo atvirukų. Šį simbolį panaudojau kaip savotišką YSL vidinio pasaulio žymeklį.
„Sen Loranas. Stilius – tai aš“ – ne tik biografinė juosta, bet ir filmas apie monstrą, populiariosios kultūros objektą ir mutantą. Bet juk tai pirmiausia asmeniškas filmas?
Teisybė, visada laikiau „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ asmenišku filmu, o ne kino biografija. Tiesą sakant, žodis „monstras“ atsirado gana anksti ir skambėjo dažnai, bet aš jam suteikiu kilnią, beveik mitologišką prasmę. Yves’o Saint-Laurent’o, tapusio mitu, toks likimas, žinoma, jis šiek tiek yra monstras. Norėjau jį parodyti ir apie jį galvoti būtent taip. Filmo herojus sako: „Sukūriau monstrą ir dabar turiu gyventi kartu su juo.“ Įdėjau šią frazę į YSL lūpas, nors tai pasakė ne jis... Aš ją pavogiau iš Roger Federerio. Frazėje mane sudomino numanomas vienišumo jausmas.
Tikrasis biografinio filmo sunkumas yra tikrovės diktatūra. Kai kuri filmą apie realų žmogų (tai dariau pirmą kartą), reikia būti teisingam, bet taip pat sugebėti meluoti. Antraip aktoriams teks vaidinti „Vikipedijos“ puslapį. Esu giliai įsitikinęs, kad reikia mokėti išrasti realybę, o ne ją reprodukuoti. Daugelis „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ scenų yra sugalvotos, bet pasirėmus tikrove. Gal jos kilo iš frazės, gal iš vaizdinio arba įvykio. Kurdamas vaidybinį filmą visa tai turi sugalvoti iš naujo, antraip jis nepavyks. Tikroji laisvė yra tik šioje kūrybos erdvėje.
Bet kam kurti filmą apie Yves’ą Saint-Laurent’ą, jei nesate biografinio kino gerbėjas?
Biografinis filmas tapo labai kodifikuotu žanru ir vis labiau primena „Vikipediją“. Tačiau akumuliuota informacija dar nėra filmas: kuo daugiau norėsi parodyti, tuo mažiau papasakosi. Man buvo neįdomu rodyti išskirtinę asmenybę ar žvaigždę, paaiškinant, kad iš tikrųjų tai buvo normalus žmogus. Suprantu daugelio biografinių filmų kūrėjų norą sužadinti empatiją, bet aš neturėjau nė menkiausio noro atskleisti paslaptį. Kine gražiausia yra būtent paslaptis. Mano tikslas buvo ne užmušti Saint-Laurent’o paslaptį, bet atvirkščiai, – ja pasinaudoti, prikurti.
Nerodote Saint-Laurent’o realiame pasaulyje...
Nefilmavau eksterjero dėl trijų priežasčių. Kad išvengčiau kadrų su to laikotarpio „Renault“ automobiliais, kurie viskam suteikia pigumo įspūdį. Dėl finansinių priežasčių, nes man patinka investuoti pinigus kitur. Pagaliau tam, kad uždaryčiau savo personažą, atkirsčiau jį nuo išorinio pasaulio ir realybės. Jis – burbule, kuris taip pat yra jo beprotybė. Tai mentalinė erdvė. Man buvo sunku įsivaizduoti jį einantį gatve. Priešingai, norėjau jį išimti iš pasaulio.
Pasirinkote 35 mm juostą, kad pabrėžtumėt šį Saint Laurent’o pasaulio irrealumą?
Dar ir kino juostos „grūdo“ grožį, bet buvo ir kitas tikslas – žmonių koncentracija. Kai žinoma, kad kino juosta reta ir brangiai kainuoja, filmavimo grupė maksimaliai susikaupia. Tai jaudina. Dirbant su skaitmenine kamera galima filmuoti visą dieną.
Jūsų filmai sukelia ypatingą jausmą – kuo daugiau juos žiūri, tuo labiau jie patinka, tuo daugiau įžvelgi juose to, ko nepastebėjai pirmą kartą.
Ne vienas žmogus yra sakęs, kad mano filmai patinka, kai pasižiūri juos iš naujo. Be abejo, taip atsitinka todėl, kad pirmąkart žiūrint jie „išveda iš kelio“, juolab kad tada labiau seki veiksmą. Nenoriu nuskambėti pretenzingai, bet mano filmai yra sudėtingi, juose daug paslėptų dalykų, daugybė detalių, kurių negali pastebėti iškart.
Koks bus kitas Jūsų projektas?
Filmas vadinsis „Paryžius yra šventė“, jis bus visiška „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ priešingybė – trumpas, maždaug pusantros valandos. Beveik veiksmo filmas. Jis pasakos apie jaunuolius, kurie Paryžiuje rengia teroristinius aktus ir randa užuovėją didžiosiose parduotuvėse.
