Yves’as Saint-Laurent’as buvo genijus. Tuo nė per nago juodymą neabejoja Bertrand’as Bonello. Tačiau jis buvo, žinoma, dar ir žmogus. Todėl režisierius dizainerį rodo silpną, depresuotą, godų ir pasileidusį. Žodžiu, su visais paslydimais (ne tik ant podiumo). Bonello kuria portretą. Jis žino, ko reikia, kad portretas būtų spalvingas. Asmenybės neužteks. Reikia ir jos gyvenamo laiko dvasios. Viso to bus, nes jei nebūtų, tai koks čia portretas. Bet vienas interneto komentatorius taikliai pasakė: Saint-Laurent’as – ne Gandhis. Todėl dvi su puse valandos stebėti, kaip vargšas dizaineris išgyvena asmeninę ir kūrybos krizę, o finale triumfuoja ir miršta (tai atsitinka skirtinguose laikotarpiuose), labai užtrunka. Neužtruktų, jei režisieriui pavyktų sukurti įsimintiną ir žmogaus, ir laikotarpio paveikslą. Deja, didingai nepavyksta. Po seanso prisimeni tik raukšlę Gaspard’o Ullielio skruoste. O jei įtempi atmintį – dar baltus ir raudonus skaičius per visą ekraną, žyminčius svarbius dizainerio gyvenimo ir karjeros metus. Bet kurdamas kūrėjo mitą režisierius akivaizdžiai stengėsi. Taip akivaizdžiai, kad net nesmagu.
Štai – vienas pirmųjų filmo epizodų. Dizainerio mados namai. Tvyro darbinė rimtis. Sukasi asistentai, siuvėjos raižo ir karpo audinius, viena apsiašaroja, nes ketvirtą kartą blogai sudygsniavo medžiagą. Bandyk iš naujo, pataria kolegė. Ši sukandusi dantis bando, nes supranta, kad dirba genijui. Saint-Laurent’o nematome, sklando tik jo aura: šiapus ir anapus ekrano. Bet staiga pasigirsta klasikinė muzika. Ji skamba iš genijaus kabineto. Jis ten, už sienos. Bonello prie jo tipena lėtai ir tyliai. Taip lėtai ir tyliai, kad visą filmą nepasislenka nė per centimetrą arčiau.
Bet filme apstu to, kas, matyt, turėtų portretui suteikti atspalvį, plotį ir gylį. Pavyzdžiui, minutę rodomi archyviniai kadrai. Riaušės Paryžiuje, Charles’io de Gaulle’io atsistatydinimas, protestai, „Juodosios panteros“, Sartre’as, de Beauvoir ir dar kažkas. Visko juose labai daug. Suprask, drabužių dizaineris gyveno neramiu ir permainingu metu. Kas dar? Dar scenos, kai genijus rašo laiškus ne bet kam, o tokiam pačiam vienišiui Andy Warholui. Kažko trūksta? Paminėkime Marią Callas. Dar kas nors? Pridėkime „Velvet Underground“ muziką, kuri filmui, be abejo, suteikia reikiamos atmosferos. Viskas? Ne, Louis Garrelio vaidinamas Jacques’as de Bascheras dar kalba apie Karlą (na, tą Karlą). O kai prisikapstoma iki 8-ojo dešimtmečio, būtinai paminimas Ulrike Meinhof teismas. Nes kitaip juk nebus laiko dvasios.
Tačiau kad ir kiek Bonello primintų politinį, istorinį ir kultūrinį kontekstą, jo Yves’as Saint-Laurent’as vis tiek tėra akiniuotas manekenas su platėjančiomis kelnėmis ir madingais marškiniais, kurių kietai iškrakmolyta apykakle rizikuoja nusirėžti galvą. Bonello aprengė aktorius stilingais drabužiais, nugrimavo, apgyvendino prabangiuose interjeruose ir madinguose naktiniuose klubuose, tačiau nepaliko erdvės vaidybai. Juk kam vaidinti gundymą, jei vietoj to galima į lovą mestelti gyvatę. Kam vaidinti vienatvę ar šlovės pabaigą, jei pakanka du kartus įvaryti aktorių į ryškiai raudoną kambarį su Budos statula ir auksinių daiktų kolekcija ir paprašyti: pačiupinėk to žibančio daikto briauną, būk liūdnas. Viskas: prasmė priaugs kaip driežui uodega. Nepriauga.
Bonello nori kalbėti apie menininko likimą, bet tik nebyliai žiopčioja. Vienas paskutinių tokių žioptelėjimų – filmo pabaigoje. Helmuto Bergerio suvaidintas senas Yves’as Saint-Laurent’as per televizorių žiūri Luchino Visconti „Dievų žlugimą“. Be abejo, simboliška, „daug sakanti“ scena. Kad būtų dar simboliškiau, rodomas epizodas su jaunu Bergeriu, vaidinančiu perversiškąjį baroną Martiną von Esenbeką. Žodžiu, monstrą, kuo filme save pavadina ir pats Saint-Laurent’as. Ką daro Bonello? Jis kamera priartina Bergerio-Saint-Laurent’o veidu riedančias ašaras. Tikiu, kad režisierius šiuo „keliaaukščiu“ intertekstu manė prabilsiantis apie kūrėjo iš didžiosios raidės dekadansą (ir mados guru, ir aktoriaus). Tačiau kelias „tiesiai per aplinkui“ išėjo pernelyg tiesmukai ir prikišamai.
Man Bertrand’ą Bonello ir jo filmą „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ („Saint Laurent“, Prancūzija, 2014, tik lietuviai prilipdo tokias nevykusias paantraštes) geriausiai apibūdina žodžiai, kurie nuskambėjo dizaineriui žvelgiant į nežinomo dailininko paveikslą: „Jis nebandė pranokti temos.“ Tiesa, tai buvo to dailininko privalumas. Tačiau šiuos žodžius pritaikant filmui, galima reziumuoti: Bonello nebandė pranokti kūrėjo mito temos. Jis nuobodžiai ją iliustravo. Nes nė per nago juodymą neabejojo – Yves’as Saint-Laurent’as buvo genijus.
