Luaros upės slėnyje, Prancūzijos vakaruose, įsikūręs Nantas XVIII a. buvo svarbiausias uostas Atlanto pakrantėje, jungęs Vakarų Afriką su Europa. Į jį iki pat XIX a. pradžios iš Pietų plaukė laivai, pilni vergų, cukraus ir visokių kitų gėrybių. Simboliška, kad jame jau 36 metus vykstantis Nanto Trijų žemynų kino festivalis (Festival de 3 continents), rodantis filmus iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos, imperializmo pasaulį saisčiusias grandis atkuria jau visai kitokia forma.
Festivalio ašis – konkursinė programa, kurioje dėl „Montgolfiere D’or“ („Auksinio skraidančio baliono“) apdovanojimo varžosi filmai iš Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos. Jį laimėjo patirtimi kitus konkurso dalyvius gerokai pranokusio Pietų Korėjos režisieriaus Wang Sang-soo filmas „Laisvės kalva“ („Jayueui onduk“). Filme justi režisieriaus kūrybai būdingi lengvumas ir subtili ironija, žiūrėti jį – tikras malonumas. „Laisvės kalvos“ siužetą kuria nechronologiška seka herojės Kvon skaitomi laiškai, kuriuos ji randa grįžusi namo po gydymosi kalnuose. Juos parašė iš Japonijos kelioms savaitėms atvykęs Mori, buvęs Kvon vaikinas. Filmas ironiškai akcentuoja kultūrinius stereotipus, žaismingai vaizduoja žmonių bendravimo banalybes ir kuriozus.
Vienas įsimintiniausių, savo energija ir gaivumu nustebinusių šių metų programos filmų – „Mylėk tą, kurį myli“ („Love the one You Love“) – tai Pietų Afrikos Respublikos režisierės Jennos Cato Bass debiutas. Ji sako, kad PAR visuomenėje – visi autsaideriai, o filmas apie tai, kas atsitinka juos uždarius viename kambaryje. Režisierė seka iš pažiūros idealios Teri ir Sandilio poros skyrybas. Ji teigia, kad PAR kultūra – kur kas daugiau nei apartheidas, kad Afrika – ne tik badaujantys vaikai ir egzotika. Šis filmas pelnė jaunojo žiuri prizą. Antrąją vietą konkurse ir žiūrovų simpatijas laimėjo turkų filmas „Mano motinos dainos“ („Klama dayîka min“, rež. Erol Mintas), kuriame alegoriškai pasakojama nesena kurdų istorija. Tai filmas apie senatvę, nesusikalbėjimą ir pašaukimą. Specialųjį žiuri prizą pelnė jaunos vietnamietės Nguyen Hoang Diep debiutas „Plasnojant vidur niekur“ („Dap cánh giua không trung“). Tai dekoratyvus, magiško realizmo elementų turintis filmas apie jauną studentę, kuri sužino, kad laukiasi nuo nevykėlio vaikino. Nors apie sekso turizmą po Ulricho Seidlo „Rojaus“ trilogijos ir sunku pasakyti ką nors naujo, „Smėlio doleriai“ („Dólares de arena“, rež. Israel Cardenas, Laura Amelia Guzman, Argentina, Meksika, Dominikos Respublika) daug kam išliks atmintyje dėl nuostabaus aktorės Geraldine Chaplin vaidmens.
Atrodo, kad kuruoti kino renginį Prancūzijoje – tikras malonumas, žiūrovai čia pasirengę užpildyti kiekvieną festivalio seansą, net ir tada, kai jis didžiąją dalį savo programos skiria seniems arba bent jau ne naujausiems filmams. Programoje kiekvienas filmas turi savo svarbų ir nepakeičiamą vaidmenį. Konceptualiausia ir laisviausia festivalio dalis pasirodė Honkongo operatoriui ir režisieriui Yu Lik-wai skirta programa „Modernaus pasaulio ir skaitmeninės realybės chimeros“. Programos atspirties taškas – ypatingas režisieriaus Jia Zhang-ke ir Yu Lik-wai duetas, kurio filmuose atsiskleidžia esminis perėjimas iš kino juostos į skaitmeninę kino kūrimo erą. Jų filme „Platforma“ („Zhantai“, 2000) – grūdėtoje kino juostos materijoje – ilgais panoraminiais kadrais buvo užfiksuotas komunistinės Kinijos posūkis link kapitalizmo. Filme „Nepažįstami malonumai“ („Ren xiao yao“, 2002) režisierius ir operatorius pirmą kartą bendradarbiavo filmuojant videokamera: išbandė kino kameros „neapdoroto“, iš realybės iškirpto vaizdo šokiruojančią galią. Filmuose „Tykus gyvenimas“ („Sanxia Haoren“, 2006) ir „24 miestas“ („Er shi si cheng ji“, 2008) kūrėjų duetas atskleidė skaitmeninių technologijų galimybes įamžinant reikšmingas transformacijas išgyvenančios Kinijos kraštovaizdį ir žmones, kurie nors ir yra tų pokyčių varomoji jėga, su jais vargiai suspėja. Šioje programoje greta kelių Yu Lik-wai režisuotų filmų, Tsai Ming-liango „Upės“ („He liu“, 1997), Darreno Aranofsky „Imtynininko“ („The Wrestler“, 2008), Kiyoshi Kurosawos „Tokijo sonatos“ („Tokyo sonata“, 2008) buvo parodytas ir Šarūno Barto „Koridorius“ (1995). Labai skirtingus filmus jungia sparčiai nykstantis kino juostos formatas, kuris labai ilgai buvo pagrindinė laiko ir viso to, kas jį apibrėžia ir apibūdina, įamžinimo priemonė.
Žiūrėdamas iš skirtingų, bet vienodai tolimų kraštų atkeliavusius festivalio filmus supranti, kad istorijos, kurias jie pasakoja, – šiek tiek pažįstamos, o herojų jausmai – artimi. Nors Šarūno Barto filmas ir netelpa į trijų žemynų geografiją, šis filmas užčiuopė besikeičiančios paribių šalies savijautą, nepaliaujamą istorijos tėkmę su ja nesuspėjančių herojų akyse.
Programa „Vidinės Khady Sylla kelionės, arba atgautas balsas“ pristatė mažai kam žinomą Senegalo kultūros asmenybę. Khady Sylla – viena iš retų moterų Afrikos kine, kuri keliuose vaidybiniuose, bet daugiausia dokumentiniuose filmuose užfiksavo ją supančią Afrikos kasdienybę, kupiną ne tik grožio, bet ir daugybės ligų. Khady Sylla filmuose žodis suteikiamas tiems, kurie niekad nebuvo girdimi, jos filmų herojų balsai dažniausiai pilni poezijos, abstrakčių politinių komentarų ir pokolonijinių šmėklų nualintos išminties. Programoje kartu su režisierės filmais parodyti keli vieno žymiausio Afrikos režisierių Ousmane’o Sembene’o 7-ojo dešimtmečio filmai ir dokumentinis prancūzo Joris Lachaise’o filmas „Kas lieka iš beprotybės“ („Ce qu’il reste de la folie“). Lachaise’o kamerai slenkant Dakaro psichiatrinės ligoninės koridoriais, Khady Sylla kalba apie gyvenimą ligoninėje, Senegalo istoriją ir žmogaus psichiką, kurios dekolonizacija – dar toli gražu nepasibaigęs procesas.
Kiekvienais metais skirtingą šalį pristatanti festivalio tema šiemet nagrinėja Kolumbijos kino situaciją. Daugiau nei iš 30 filmų sudarytoje retrospektyvoje įrašyta šalies istorinė, ekonominė ir moralinė raida bei daugiakultūrė sudėtis. Programos laiko juosta prasideda pirmuoju antiimperialistiniu filmu „Auksiniai nagai“ („Garras de Oro“, rež. P.P. Jambrina, 1926), peršoka kelis dešimtmečius į priekį, diagnozuodama Kolumbijos kino krizę, iš kurios kinas išsikapstė tik gerokai po 5-ajame dešimtmetyje vykusio Pilietinio karo. Jis šalyje paliko daug įtampos ir atvirų klausimų, į kuriuos bandyta atsakyti ir vieninteliame filme, kurį kartu su Alvaro Cepeda Samudio, Enrique Grau, Luisu Vicensu sukūrė Gabrielis Garcia Márquezas. „Mėlynasis omaras“ („La Langosta Azul“, 1954) – eseistinis filmas su magiškais elementais apie specialųjį agentą iš JAV, tyrinėjantį radiacijos poveikį Karibų jūros omarų populiacijai. XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje iš kino klubų ir kitų kultūrinių bei intelektualinių sluoksnių atėję režisieriai Carlosas Mayolo, Luisas Ospina, Amiro Arbeláezas, Andrèsas Caicedo, kiek vėliau ir Jorge’s Silvos bei Martos Rodríguez kūrybinis duetas, įkvėpti dokumentinio kino tradicijos, atsigręžę į socialines šalies realijas, palengva įsuko nacionalinį kiną. Tokiame kontekste subrendo XXI a. pradžios Kolumbijos kino bumas, prie kurio prisidėjo kardinaliai pasikeitęs valstybinis kino finansavimo modelis. Šiandien Oscaras Ruizas Navia, Rubénsas Mendoza, Juanas Andrésas Arango ir Nicolas Rinconas Gille’is – tik keli vardai iš šalies, kurios filmai vis rodomi užsienio kino festivaliuose ir kino teatruose.
Kita festivalio programa „Pavasarių procesija: istorijos, vizijos ir mintys iš arabų pasaulio“ pristatė daugiausia dokumentinį kiną, kuris, tik pajutęs visuomenės įtampas, bandė užfiksuoti per du žemynus neįtikėtinu greičiu nusiritusias revoliucijas. Šios programos filmai dažniausiai kurti namų sąlygomis, jų autoriai atvirai žvelgia į sukilusį ir kupiną didžių ateities lūkesčių pasaulį. Vienas įsimintiniausių – irakiečio Kasimo Abido filmas „Miestų šnabždesiai“ („Hams al moodun“, 2013), filmuotas daugiau nei dešimt metų iš trijų miestų – Bagdado, Ramalos ir Arbilio – balkonų. Abidas laisvai dėlioja fragmentiškus kasdienybės siužetus, apie karinę įtampą užsimenama tik keliuose kadruose, kur šmėsteli ginklai ar suskamba sirenos. Tačiau „Miestų šnabždesiai“ tikriau ir atviriau už kitus panašios temos filmus prabyla apie žmones, jų bendrystę, nepatikimas valstybines sistemas. Libaniečio Karimo B. Harouno filmas „Mistinė masė“ („Masse mystique“, 2014) – tai Libane vykstančios Asšuros šventės, kasmet kruvinoje procesijoje mininčios trečiojo šiitų imamo mirtį, atvaizdas. Efektingame ritualinių aktų, šūksnių ir spalvų ritme palengva atsiskleidžia bauginanti žmonių masės magija ir galia, kuri ir yra esminė Arabų pavasario sąlyga.
Dar viena ypatinga festivalio dalis – programa „Melodramos kibirkštys“. Ji priminė, kad paprastas, bet kartu ir labiausiai į žiūrovų jausmus apeliuojantis žanras kino kūrėjams dažnai yra būdas kalbėti apie esminius gyvenimo dėsnius, individo ir visuomenės susidūrimą, kritikuoti socialinę nelygybę, moralinį skurdą ir t.t. Gal todėl per daugiau nei šimtmetį kino istorijos melodrama išliko pats populiariausias žanras. Melodramos kodai universalūs, nesvarbu, iš kur filmas: Indijos, Kolumbijos ar Pietų Afrikos, žiūrovai braukia ašaras bet kuriame pasaulio krašte. Juk iš melodramos išaugo daug kitų kino žanrų, ji įkūnija svarbiausius žiūrovo ir ekrane projektuojamo vaizdo santykių dėsnius. Šiemet Nante buvo įvairiais metais sukurtų filmų – šalia meksikiečių kino klasiko Emilio Fernandezo 1946 m. filmo „Mylimoji“ („Enamorada“), 2009-aisiais sukurtos Yusry Nasrallacho „Šachrazados istorijos“ („Ehky ya Scheherazade“) iš Egipto, Li Han-hsiang, Guru Dutto, Kenji Mizoguchi, Mikio Naruse, Lino Brockos ir kitų garsių režisierių filmų, išteisinančių melodramos žanrą net ir didžiausių snobų akyse. Dideliame ekrane pamatyti restauruotus filmus „Scenos seserys“ („Wutai jiemei“, rež. Xie Jin, 1965) ar Stanley’io Kwano „Raudona“ („Yin ji kau“, 1987) – neapsakomas malonumas.
Trijų žemynų festivalis orientuojasi į aktyvų, intelektualų ir išrankų žiūrovą. Sinefilijos vedami festivalio organizatoriai lieka ištikimi originaliam filmo formatui – didžioji dalis retrospektyvų filmų rodyti iš 35 mm kino juostos kopijų. Apskritai festivalyje nepaliauja stebinti atsakingas susidomėjimas kinu – eilės prie kino teatrų, pilnutėlės salės, išsamūs filmų pristatymai, nepaprastai margas žiūrovų socialinių ir amžiaus grupių mišinys. Prancūzijoje nuo mažų dienų vaikai mokomi mylėti ir vertinti kiną. Net ir vaikščiojant Nanto gatvėmis į akis krinta daugybė kino ženklų, pavyzdžiui, vienas nedaugelio siurrealistinių pastatų Europoje „Passage Pommeraya“, į kurį užėjus apima lengvas svaigulys, sukuriantis buvimo kitame pasaulyje jausmą. Būtent čia savo vaikystės konstruktorių Jacques’as Demy iškeitė į pirmąją kino kamerą. Vėliau netoliese esančioje legendinėje art nouveau stiliaus aludėje „La Cigale“, įkurtoje tais metais, kai Paryžiuje gimė kinas, režisierius filmavo savo garsųjį filmą „Lola“ (1961). Visame mieste išdėliotos rodyklės veda į miesto širdį – Jacques’o Demy vardu pavadintą mediateką. Trijų kontinentų festivalis labai paprastas ir jaukus, čia nėra nei raudonų kilimų, nei surežisuotų ceremonijų, tačiau ore sklando visus apėmusi meilė kinui. Netrūksta ir stebuklingų akimirkų – atsiimdama Specialųjį žiuri prizą, Nguyen Hoang Diep vietoj padėkos žodžių padainavo vietnamiečių liaudies dainą apie neturtingą gatvės muzikantą, kuris, net ir neturėdamas duonos, niekad neparduos savo gitaros.
