7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sėkmingai atplaukęs laivas

Adriano Banchieri madrigalinė komedija Valdovų rūmuose

Živilė Stonytė
Nr. 2 (1108), 2015-01-16
Muzika
„Laivas iš Venecijos į Padują“. V. Abramausko nuotr.
„Laivas iš Venecijos į Padują“. V. Abramausko nuotr.
Nors jau įpusėjo sausis, vis dar smagu prisiminti vieną naujametinį koncertą Vilniuje – 2014 m. gruodžio 31 d. Valdovų rūmuose parodytą Adriano Banchieri madrigalinę komediją „Laivas iš Venecijos į Padują“ („Barca di Venetia per Padova“). Madrigalinė komedija – mums apskritai menkai pažįstamas senosios muzikos žanras, beveik nežinoma ir kūrinio autoriaus muzika, taigi vakarinis naujametinis koncertas tarp gausios šventinių renginių pasiūlos tikrai intrigavo. Tačiau pasiūlyme apsilankyti šiame renginyje būta ir žinomų dėmenų: pirmiausia, vieta – Valdovų rūmai, kurių erdvėse jau yra įvykęs ne vienas įsimintinas senosios muzikos projektas (kasmet čia vyksta ir dalis senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ renginių, paskutinėmis senųjų metų dienomis čia lankydamasi grožėjausi senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ atliekama ispanų Renesanso kalėdinės muzikos programa); tada – atlikėjai, kol kas Lietuvoje pagrindinė senosios muzikos spiritus movens – choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas), kurių sumanymai pristatyti vieną ar kitą mums nežinomo kūrėjo pavardę, užsienio ansamblį ar parengti muzikos programą dažniausiai baigiasi išskirtinius muzikinius ir estetinius įspūdžius paliekančia švente. Lietuvių atlikėjus papildė žymus ispanų ansamblis iš Barselonos „Le Tendre Amour“ (vadovas Estebanas Mazeras) – puiki tarptautinė atlikėjų grupė, žavinti savo gaiviu, neakademiniu požiūriu į senąją muziką, o jų nuoširdų muzikavimą iškart pajunta ir publika.
Adrianas Banchieri (1568–1634) – vienas žymiausių vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko epochos italų kompozitorių, vargonininkų ir teoretikų, kurių muzika geba patraukliai atsiskleisti ir mūsų dienų klausytojams. Didžiausią jo kūrybos dalį sudaro religinė muzika, kuri supo jį visą gyvenimą – mat devyniolikos jis įstojo į benediktinų vienuolyną ir beveik visą gyvenimą dirbo vargonininku savo ordino vienuolynuose Lukoje, Sienoje, Venecijoje, Veronoje ir kitur. Tačiau vienuolyno aplinkoje gimė ir kita reikšminga jo kūrybos dalis – pasaulietinė muzika, kurios išlikę net 13 rinkinių – kanconų, kanconečių, madrigalų ir kt. Daugumai savo muzikos pats rašė tekstus, dažnai vartojo ir tarmes. Banchieri buvo ir vienas iš madrigalinės komedijos pradininkų. Šis žanras – tai madrigalų rinkinys, kurių visuma, atliekant paeiliui, pasakoja tam tikrą istoriją; jis susijęs su itališka comedia dell’ arte tradicija ir yra muzikinės dramos, operos ištakos, opera buffa ir vodevilių pirmtakas.
Sumanymas Lietuvos publikai pristatyti šią Adriano Banchieri madrigalinę komediją kilo „Bancheto musicale“ festivalio rengėjams po to, kai ansamblis „Le Tendre Amour“ Vilniuje 2012 m. parodė Adriáno Schvarzsteino režisuotą Antonio Literes operą „Los Elementos“. Po šio projekto gimė idėja parengti bendrą pastatymą, kuris būtų aktualus ir Lietuvos publikai, ir sietųsi su senaisiais laikais (galima prisiminti, kad ir Valdovų rūmuose būdavo rengiami linksmi muzikinio teatro pasirodymai, statomos muzikinės komedijos). Nuspręsta režisieriumi vėl pasikviesti Adriáną Schvarzsteiną, kuris, puikiai išmanydamas comedia dell’arte žanro ypatybes, sugeba priversti muzikus persikūnyti į personažus, priversti būti aktoriais ne tik visus atlikėjus, bet ir publiką. Tam itin tiko ši Banchieri madrigalinė komedija, kuri, sukurta 1605 metais, pateikia ne vien istorinį autentišką vaizdą, bet nepaprastai žaismingai atkuria tuometinės kultūrinės įvairovės aktualijas, leidžiant jas įvertinti mūsų dienų suvokimo kontekste. „Laivas iš Venecijos į Padują“ sudarytas iš 20 madrigalų, tarp kurių dar įsiterpia kalbamieji dialogai. Komedijos siužetas, vaizduojantis kelionę laivu, leidžia sujungti gausią teatrinių personažų ir muzikinių paveikslų įvairovę – laive kartu plaukia knygų pardavėjas, dirigentas, žvejys, verslininkas ir kareivis, dainininkai, dvariškiai, jie – italai, vokiečiai, žydai. Tai tikras kultūrų, religijų, kalbų ir tarmių mišinys, neišvengiamai sukeliantis ginčus, pašaipas ir norą parodijuoti vienas kitą. Čia ryškinami įvairūs – socialiniai, lyties, tautybių, religijų – skirtumai, ir kyla klausimas, ar gebėjimas draugiškai šaipytis vienas iš kito nebus aktualiausia šių laikų siekiamybė?
Kaleidoskopiškai besikeičiantys paveikslai scenoje, žavinga muzika, teatrinis veiksmas nuolat traukė akį. Prie to ypač prisidėjo kūrinio režisierius ir aktorius ispanas A. Schvarzsteinas, jau iki tol režisavęs „Laivą iš Venecijos į Padują“ kitose scenose ir pelnęs puikių spektaklio vertinimų visoje Europoje. Šis ispaniškų, lenkiškų, argentinietiškų ir itališkų šaknų menininkas savo veikloje derina įvairius gebėjimus – nuo darbo cirke iki teatro režisieriaus, o šiame spektaklyje būtent cirko artisto, klouno, patirtis ir kūrė visą komiškumą. Spektaklis režisieriaus sumanymu prasidėjo jau nuo rūbinės ir Valdovų rūmų apatinės erdvės, kur tarp besibūriuojančių koncerto lankytojų jau vaikštinėjo ir būsimieji laivo keleiviai, tįsdami lagaminus, ieškodami savo kajučių – pavieniai keliautojai, nuolat besibaranti pora ir pan. Atokiau grojo ir laivo ansamblis, kurdamas šventiško šurmulio nuotaiką. Visur šmirinėjo ir laivo jūreivis (A. Schvarzsteinas), visiems vadovaudamas, nurodinėdamas ir, aišku, į veiksmą įtraukdamas žiūrovus – tai surinkdamas ir į krūvą sudėdamas ponių rankines, tai gurkštelėdamas žiūrovo nusipirkto vyno. Jis ir davė komandą visiems lipti į laivą – kilti į muziejaus renesansinę salę, kur buvo rodomas vaidinimas. Žiūrovams A. Schvarzsteino dėmesio nepritrūko per visą spektaklį – nepasisekė santūriems lietuviams, įsigijusiems bilietus pirmose eilėse (čia tikrai kaip cirke – geriau prieky nesėdėti, nes gali būti pakviestas į areną). Todėl režisieriaus-jūreivio nurodymu vienas Lietuvos ministrų scenoje klusniai nešiojo keleivių lagaminus, muzikos profesorė už paslaugą buvo apdovanota širdingu bučiniu, o vieną merginą jūreivis pats atsinešė persimetęs ant pečių iš „trečiosios klasės“ į „pirmąją“. Nuolatinis žiūrovų nesaugumo jausmas, ištrintos ribos tarp tikrojo veiksmo ir pertraukos ar spektaklio pabaigos (veiksmas ne kartą įsiveržia ir į salę tarp žiūrovų) kūrė puikią žaidimo atmosferą.
Režisierius čia taikė commedia dell’arte principus, kur į veiksmą įtraukiama ir publika, atlikėjai privalo greitai persikūnyti iš vieno personažo į kitą. Nors spektaklyje dalyvavo tik trys aktoriai (A. Schvarzsteinas, Serge Ayala ir Jūratė Širvytė), atlikėjai savo vaidyba mažai atsiliko nuo jų. Pastebėtina, kad visą muzikinę medžiagą vokalistai dainavo atmintinai – žinant, kokie šie madrigalai sudėtingi, tenka ypač įvertinti vokalistų – Racio de Frutos, Ievos Gaidamavičiūtės-Barkauskės, Editos Bagdonaitės-Venislovienės, Mindaugo Jankausko, Gintauto Venislovo, Steino Skjervoldo, Nerijaus Masevičiaus – indėlį. Nors organizatoriai pasirodymui rengėsi ištisus metus (greta originalios Banchieri komedijos partitūros rinkosi papildomus kūrinius, kaip ir būdavo daroma anais laikais, rūpinosi scenografijos detalėmis, kostiumais ir pan.), bendroms repeticijoms drauge su ispanų ansambliu pavyko susirinkti tik paskutinę senųjų metų savaitę. Tačiau nuogąstavimai, kad nespės pasirengti, neišsipildė – dėl didžiulės atlikėjų patirties, entuziazmo ir begalinio režisieriaus kūrybiškumo laivas sėkmingai atplaukė į Padują, o žiūrovams spektaklis paliko tikrai didžiulį įspūdį.

 

„Laivas iš Venecijos į Padują“. V. Abramausko nuotr.
„Laivas iš Venecijos į Padują“. V. Abramausko nuotr.