Autoriniam kinui ištikimas „Žiemos ekranų“ festivalis, kurį rengia Prancūzų institutas Lietuvoje, sausio 22 – vasario 8 d. dvylikoje Lietuvos miestų pristatys prancūzų kino aktualijas bei aktorės ir režisierės Nicole Garcia filmų retrospektyvą. Jau dešimtą kartą rengiamas festivalis kviečia žiūrovus pažvelgti į kiną moters žvilgsniu.
Moterų istorijos
Režisierė Katell Quillévéré lietuvių žiūrovams pažįstama iš filmo „Meilė kaip nuodai“. Naujo jos filmo „Suzana“ („Suzanne“) herojė gyvena kartu su tėvu ir seseria. Suzanos (Sara Forestier) gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai mergina įsimyli nusikaltėlį. Pasakojimas apima 25 metus. Quillévéré prisipažįsta, kad ją įkvėpė 1942 m. sukurtas Yasujiro Ozu filmas, pasakojantis 20 metų trunkančią tėvo ir sūnaus santykių istoriją. Tačiau pagrindinis režisierės tikslas buvo papasakoti apie artimas nusikaltėlių moteris: visuomenė dažniausiai žino tik nusikaltėlių vardus ir visai nesidomi tomis, kurios dėl savo vyrų gali paaukoti net gyvybę.
Solveigos Anspach „Atvira moteris Lulu“ („Lulu femme nue“) herojė Lulu (Karin Viard) palieka vyrą ir tris vaikus. Ji tiesiog nusprendžia kelias dienas praleisti viena, laisva ir nejausdama sąžinės priekaištų. Trys susitikimai padės Lulu atrasti save. Šis filmas – Etienne Davodeau komikso ekranizacija.
Kino žmonės – Léa Fazer filmo „Maestro“ veikėjai. Jaunas aktorius Anri svajoja vaidinti veiksmo filmuose, kai jį pakviečia autorinio kino patriarchas Sedrikas. Filmavimo sąlygos visai ne tokios, apie kokias svajoja Anri, bet jį sužavi bendradarbiai ir per filmavimą gimusi draugystė. Naujosios bangos režisieriaus vaidmeniui Fazer pakvietė didžiųjų prancūzų kino autorių numylėtinį Michaelį Londsdale’ą.
Julie Lopes Curval filmas „Aukštuomenė“ („Le Beau Monde“) pasakoja apie dvidešimtmetę Alisą (Ana Girardot). Ši provincialė yra apsigimusi drabužių dizainerė. Kad Alisa turi talentą, supranta tik turtinga paryžietė Anjez, ji padeda merginai įsikurti Paryžiuje. Alisa džiaugiasi patekusi į madų „aukštuomenę“. Šis pasaulis Alisai gali daug pasiūlyti, bet egzistuoja rizika ir jame pasimesti. Lopes Curval teigia, kad filmą įkvėpė du romanai – Jacko Londono „Martinas Idenas“ ir Edith Wharton „House of Mirth“.
Pagrindinė „Žiemos ekranų“ programa pristatys ir dviejų jaunų kino menininkių pirmuosius pilnametražius filmus. Vienas iš jų – Marianne Tardieu „Nejudėt!“ („Qui vive“) – pasakoja apie trisdešimtmetį vyrą, kuris dirba prekybos centre ir susiduria su nepilnamečių gauja. Po to vyriškio gyvenimas staiga pasikeičia. Tardieu tvirtina, kad jai buvo svarbu parodyti problemiškais vadinamų priemiesčių pasaulį. Vieną pagrindinių vaidmenų „Nejudėt!“ sukūrė Adèle Exarchopoulos, išgarsėjusi po filmo „Adelės gyvenimas. 1 ir 2 skyrius“.
Kitos debiutantės Lucie Borleteau filmas „Fidelio, Alisos odisėja“ („Fidelio, l’odyssée d’Alice“) pasakoja apie trisdešimtmetę jūreivę Alisą. Ji palieka savo vyrą ir įsidarbina mechanike sename laive „Fidelio“. Moteris sužino, kad laivo kapitonas – jos pirmoji didžioji meilė. Taip prasideda melancholijos kupina pagrindinės herojės kelionė. Filmo konsultantais tapo jūreiviai, su kuriais režisierė dvi savaites praleido Atlanto vandenyne. Alisą filme vaidina Ariane Labed, ją režisierė pamatė Athinos Rachel Tsangari filme „Atenbergas“. 2014 m. Lokarno kino festivalyje Alisos vaidmuo atnešė aktorei prizą už geriausią moters vaidmenį.
Vyrų žvilgsnis
Įsimintiną moters portretą sukūrė ir Jeanas Pierre’as Améris. Jo filmą „Mari istorija“ („Marie Heurtin“) įkvėpė tikri XIX a. pabaigos įvykiai, susiję su Marie Heurten (1885–1921). Nuo gimimo kurčnebylė, mergaitė buvo pasmerkta likti uždaryta psichiatrinėje ligoninėje su „debilės“ diagnoze, tačiau nevilties apimtas tėvas ją atvežė į vienuolių įkurtą mokyklą, kur bandyta padėti tokiems vaikams. Sesuo Margarita pradeda dirbti su „mažu laukiniu gyvuliuku“. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Isabelle Carré, išmokusi gestų kalbą, ir debiutantė Ariana Rivoire.
Į ne tokią seną istoriją nukels Jeano-Jacques’o Zilbermanno filmas „Už gyvenimą“ („A la vie“). 1960-aisiais susitinka trys moterys, kurios nesimatė nuo tada, kai buvo Aušvico kalinės. Savaitę jos praleis kartu prie jūros. Tas laikas bus kupinas pokalbių ir prisiminimų. Filmą įkvėpė režisieriaus motinos istorija, kurią jis užfiksavo dokumentiniame filme „Irene ir jos seserys“. Tris pagrindines filmo herojes suvaidino prancūzė Julie Depardieu, kanadietė Suzanne Clement ir olandė Johanna ter Steege.
Savęs ieško Claude’o Duty filmo „O mes – triskart!“ („Chez nous c’est trois!“) veikėja Žana. Ji yra ne patį sėkmingiausią gyvenimo tarpsnį išgyvenanti režisierė, vykstanti į provinciją pristatyti vieno pirmųjų savo filmų. Kaip ir dauguma kitų Duty filmo personažų, ji ieško gyvenimo prasmės ir nori pabėgti nuo kasdienybės. Žaną suvaidino režisierė, puikių filmų apie moteris ties nervų krizės riba kūrėja Noémie Lvovsky.
Ypatingi susitikimai
Rašytojas, kino kritikas, režisierius Christophe’as Honoré užima ypatingą vietą šių dienų prancūzų kine. Romanų vaikams ir paaugliams, kuriuose gvildenamos sudėtingos AIDS, incesto ir savižudybės temos, autorius išgarsėjo filmais „Meilės dainos“ (2007) ir „Mylimieji“ (2011), jie sulaukė gerbėjų ir Lietuvoje. Honoré filmai visada provokuoja diskusijas. Be abejo, jas sukels ir naujausias jo filmas „Metamorfozės“ („Métamorphoses“), sukurtas pagal romėnų poeto Ovidijaus eiles. Honoré pasiūlė šiuolaikišką poemos interpretaciją. Jo filmo herojai yra du šiuolaikiniai jaunuoliai. Merginą sudomina priešais licėjų sutiktas keistas jaunuolis. Ji leidžiasi užburiama pasakojamų istorijų apie dievus, kurie įsimyli jaunus mirtinguosius. Honoré sako, kad kiekvienas naujas jo filmas tarsi prieštarauja ankstesniam, šiame jis norėjęs išsivaduoti nuo tradicinio personažo suvokimo. Dauguma filmo aktorių – neprofesionalai. Režisierius sako norėjęs parodyti senovės graikų palikimą šiuolaikinėje Prancūzijoje, taip pat tai, kad senovės mitai iki šiol veiksmingesni už amerikiečių masinę kultūrą. Honoré siūlo jauniesiems prancūzams juos atrasti iš naujo.
Isabelle Huppert iki šiol yra populiariausia prancūzų aktorė Lietuvoje. „Žiemos ekranai“ parodys vieną naujausių aktorės filmų – Marco Fitoussi „Šėliones Paryžiuje“ („La Ritournelle“), kuriame Huppert suvaidino galvijų augintoją Brižit iš Normandijos. Moteris – tikra svajotoja, tad užauginusi vaikus ji nusprendžia patraukti į Paryžių. Ar pavyks pradėti gyvenimą iš naujo?
Vienintelis animacinis „Žiemos ekranų“ filmas „Aja iš Jopugono“ („Aya de Yopougon“, rež. Marguerite Abouet, Clément Oubrerie) nukels į 8-ojo dešimtmečio Dramblio Kaulo Kranto sostinę Abidžaną. Čia gyvena devyniolikmetė Aja, kuriai labiau patinka mokytis namuose, nei vaikštinėti su draugėmis.
Nicole Garcia retrospektyva
Iš Alžyro kilusi aktorė ir režisierė Nicole Garcia studijavo vaidybą Paryžiaus konservatorijoje. Kine ji debiutavo 1968 metais, tačiau buvo pastebėta po to, kai 1974 m. nusifilmavo Bertrand’o Tavernier filme „Te prasideda šventė“. Ankstyvieji aktorės vaidmenys įsiminė dar ir todėl, kad ji dažnai filmavosi išskirtinių kūrėjų, temų ar formos filmuose: 1976 m. suvaidino Naujosios bangos pradininko Jacques’o Rivette’o filme „Dvikova“, 1980 m. – Alaino Resnais filme „Dėdulė iš Amerikos“. Bet „Cezarį“ už geriausią antro plano vaidmenį ji gavo nusifilmavusi Philippe’o de Broca komedijoje „Kavalierius“. Žiūrovų pripažinimą aktorei atnešė ir Claude’o Leloucho šeimos saga „Vieni ir kiti“. 9-ajame dešimtmetyje Garcia sukūrė ne vieną įsimintiną šiuolaikinės prancūzės paveikslą.
Garcia ir pati kuria filmus. 1986 m. Kanuose pristačiusi trumpametražį debiutą, jį sukūrė ne vieną filmą, gvildenantį šeimos ryšių, pasirinkimo, meilės temas. Juose ryškius vaidmenis sukūrė Nathalie Bay („Kas antrą savaitgalį“), Gerard’as Lanvinas („Numylėtinis“), Catherine Deneuve („Vandomo aikštė“), Danielis Auteuilis („Priešininkas“). Tačiau Garcia aktorės karjera taip pat sėkmingai tęsiasi.
