7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Raugerškis meškos kailyje ir gulbė vardu višta

Parodos „Kitas matymas“ ŠMC ir „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje

Paulina Pukytė
Nr. 2 (1108), 2015-01-16
Dailė
Morgane Tschiember, „Pow(d)er“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
Morgane Tschiember, „Pow(d)er“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
Būdavo, suvalgai slapta skaniąją deficitinę „Mešką šiaurėje“ iš vazelės, padėtos svečiams. Tada vėl sulankstai standų popierėlį į saldainio formą ir padedi atgal į vazelę. Kartais suvalgai ir antrą. Nesusivaldęs, žiūrėk, ir trečią... Bet niekada į tą tuščią popierėlį, prieš padėdamas vazelėn, neįvyniodavai kokio kito saldainio, pavyzdžiui, ledinuko „Raugerškis“. „Raugerškis“, nors buvo laikomas nelabai tinkamu šventiniam stalui, praversdavo kitame kontekste, pavyzdžiui, jį galima būdavo išsitraukti iš kišenės, kai, bežaidžiant kieme „rusus ir vokiečius“, prisėsdavai su draugais po kažkieno balkonu atgauti kvapo. O ir lipnus, abstraktus, ružavas ir žalias jo popierėlis visai tikdavo čia pat padaryti mažutį sekretą, nes latrai ten būdavo sudaužę išgertą butelį.
 
Gal kuris žiūrovas ir tikisi panašių istorijų ŠMC veikiančioje parodoje „Kitas matymas“ (kuratorė Julija Čistiakova), kurioje, anot aprašo, „prisimenami Šaltojo karo faktai, socialinės sąlygos po Antrojo pasaulinio karo ar įvykiai po 1989-ųjų, siekiama ištirti, kaip praeitis veikia dabartį ir formuoja ateitį, analizuoti santykius tarp istorinės tiesos ir fikcijos, atkreipti dėmesį į įvairius istorijos niuansus ir asmenines istorines patirtis.“ Be reikalo. Nes kai siūlomas „kitas žvilgsnis“, tai turbūt norima pasakyti, kad mes jau į valias prisižiūrėjome menininkų iš (buv.?) Rytų bloko, be galo atrajojančių savo sovietinę ir posovietinę patirtį, dabar pažiūrėkime, ką apie tai gali pasakyti (buv.?) Vakarų blokas. Na, o Vakarų blokas čia kalba taip, tarsi geležinės uždangos net nebūtų buvę, o tuo labiau ir nieko už jos. Iš parodos nė nesuprasi, kuo šiems menininkams skiriasi Šaltojo karo laikotarpis ir gyvenimas „po sienos“: tarsi nieko ir neįvyko. Ar šia paroda būtent tai ir norėta pasakyti – kad Vakarų (priešingai nei Rytų) Europoje didžiojo perskyrimo niekas niekaip nereflektavo? Bet ar nematymą galima vadinti „kitokiu matymu“? Žinia, nebenorime mes metanaratyvo, norime lokalių istorijų, įsiklausymo į vietinius kontekstus – visa tai čia yra. Bet kam tada kišti tą „Raugerškį“ į „Meškos šiaurėje“ popierėlį?
 
Tuo labiau kad kitoje to paties parodos aprašo vietoje dėl Šaltojo karo jau lyg ir persigalvota, nes teigiama, jog paroda buvo sumanyta tik „su tikslu iš naujo prisiminti šiuolaikinės istorijos įvykius nuo 1989 metų“. Tai kas čia galų gale prisimenama? Ar post-, ar pre-, ar pats reiškinys? Ar tiesiog viskas, „kas buvo, kas bus ir ant ko pasiliks“? Keistoka ir tai, kad tokiai parodai parinkti autoriai vien tik iš keturių riebiausių Europos šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Šveicarijos. Pastarosios atstovų dalyvavimas ypač „įdomus“, turint omeny, kad, kalbant apie karus, ši šalis nelabai kėlė ranką per tą „šaltąjį“, per „karštąjį“ turėjo raštelį iš tėvų, o sąvoką „socialinės sąlygos po Antrojo pasaulinio“ apskritai vargu ar kas joje yra girdėjęs. Šveicarų dalyvavimą bandoma pagrįsti parodos aprašyme: „Tais pačiais metais [1989] Šveicarijos mokslininkas Tim Berners-Lee išrado „world wide web“ – prasidėjo interneto era.“ Nice try, kaip pasakytų anglai, nes seras Timas iš tiesų yra anglų mokslininkas – net per 2012 m. Londono olimpinių žaidynių atidarymą jis reprezentavo savo šalį, o 1989 m. tiesiog dirbo tarptautinei organizacijai, kurios bazė yra Šveicarijoje.
 
Šveicaro Urielio Orlowo videofilmas apie „garsiąją Ciuricho art-nouveau kavinę „Odeon“ yra siaubingai nuobodus, nes jame kažkokie šveicarams pažįstami ir svarbūs, o mums nežinomi asmenys atlikinėja klasikinį namesdropping ir vien sau patiems įdomiai tauzija apie tai, kaip toje kavinėje jie „sutiko puikių žmonių, bet taip pat ir visiškų asilų“ ir kad „viskas nebe taip, kaip buvo, bet tai yra gerai“. Na ir kas? Apie Lenino ar Joyce’o apsilankymą šioje kavinėje juk jau niekas negali papasakoti, o tai, kad proletariato vadas, dar kažkokie anarchistai ir keletas garsių žmonių neva ten lankėsi, vargu ar paverčia ją „būsimais dvidešimtojo amžiaus griuvėsiais“, greičiau tai pačios Šveicarijos, kur visi tik atvyksta ir išvyksta, bet niekas neįvyksta, metafora. Šis kūrinys – tai puikus pavyzdys smarkiai išvešėjusios ligos (kuri išplito po Europą kaip kaštonų erkutės), kai baisiai protingas kūrinio aprašymas visiškai neatitinka to, ką iš tikrųjų matome. Ypač kai „šiame darbe mezgasi neįmanomi naratyvai ir susiejamos iš esmės skirtingos vietos bei archyviniai tyrimai, analizuojant nereprezentuojamus dalykus ir iš to išplaukiančias asociacijas bei koncepcijas“.
 
Įdomu būtų buvę pamatyti, kaip parodos temą (primenu – po Šaltojo karo!) varijuoja Louise Hervé ir Chloé Maillet (Prancūzija) skaidrių projekcija „Šv. Simoniano performansas“, kuris „remiasi autorių atliktais utopinio socializmo tyrimais“ ir „pristato devyniolikto amžiaus Šv. Simoniano socialinį judėjimą, kuris skatino tikėjimą industrializacija bei mokslo atradimais“. Nes jei paroda apie istoriją nuo 1989 metų, tai utopinis socializmas jau lyg ir ne prie ko. Kažkodėl čia dar prikergti Planetariumo pastato Vilniuje vaizdai – gal kad norėta kūrinį „ant greitųjų“ susieti su „vieta“? Tačiau mano apsilankymo dieną (suspėjau nueiti tik vakare), dar geram pusvalandžiui likus iki uždarymo, salės prižiūrėtoja pareiškė, kad, kadangi aš vienintelė lankytoja, o be to, savaitgalis, tai jos jau norėtų viską išjungti ir eiti namo. Kai pasipriešinau, misija buvo perduota griežtesnei prižiūrėtojai, kuri ryžtingu žingsniu nužygiavo tiesiai pro mane ir jau be jokių ceremonijų išjungė projektorių. Kai atskubėjau kitą dieną specialiai pažiūrėti projekcijos, ji nebeveikė, nes buvo perdegusi lempa. Performansas „Planetariumas“ vyko tik parodos atidarymo dieną, tai irgi liko nepasiekiamas, kaip ir vokiečio Clemenso von Wedemeyerio filmo „Muster“ vienintelis seansas.
 
Apie Morgane Tschiember (Prancūzija) instaliaciją „Pow(d)er“ parodos informacijoje rašoma, kad jos „draskančios ir raižančios linijos, primenančios dykumą, bando apibrėžti mus supantį pasaulį“. Kur jūs matėte dykumoje stačiakampius metalinius suoliukus? Iš tiesų instaliacija ŠMC vidiniame kiemelyje daug labiau primena miesto skverelį, kuriame ilgam užtruko vandentiekio ar dujotiekio vamzdžių tiesimo darbai, be to, Zuokas su šaknimis išrovė visus medžius – ir tai visai neblogai apibrėžia mane supantį pasaulį, bet kam gadinti kūrinio suvokimą nevykusiu aprašymu? Kelios horizontalios stačiakampės konstrukcijos niekaip netransliuoja jokios galios (power), o aplink papiltos sušlapusio (lauke ne Sacharos oras) smėlio krūvelės neprimena jokių miltelių (powder). Į galvą ateina daugybė būdų, kaip šiame žodžių žaisme užkoduotą galios trumpalaikiškumo (anot aprašymo) idėją būtų galima išreikšti gerokai įtaigiau, kad ir paprasčiausiai užrašius šį dvigubą žodį sniege (nors ir dirbtiniame).
 
Labiausiai man patiko Wilfrid Almendra (Prancūzija) garso kūrinys „George“, kur neva „portugalo ūkininko George eilėraščiai slaptu piratiniu siųstuvu kas penkiolika minučių transliuojami vieno kilometro spinduliu“. Kažin, kilometro spinduliu nuo ko? Tai bene vienintelis parodos eksponatas (neskaitant gal dar vokietės Ullos von Brandenburg filmo „Die Straße“), kurį iš tiesų būtų galima, anot parodos aprašo, pavadinti „ir komišku, ir poetišku, ir keliančiu nerimą“. Gal būtų buvę neblogai, jei šį garso kūrinį dar būtų buvę galima ir išgirsti. Bet radijas, padėtas ant žemės salės kampe, tylėjo (abu kartus man lankantis parodoje), tik šalia gulėjo pluoštas gelsvų popieriaus lapų su daugybe trumpų paprastų eilėraščių apie gyvenimą portugalų (?) ir anglų kalbomis. O gal tas radijas ir neturi veikti? Turbūt dėl to neveikimo abejingumas portugalų ūkininkui virto troškimu išgirsti jį skaitant savo eilėraščius, o nusivylimas neišgirdus graužia iki šiol. Ne, vis dėlto tai ne „Raugerškis“ meškos kailyje, tai puikus, tikras, tuščias „Meškos šiaurėje“ popierėlis.
 
Katinkos Bock (Vokietija) instaliacijos „Horizontali abėcėlė. Vilnius“ aprašyme keistai nuskamba frazė „sovietinis kilimas, kurį viena vietos šeima naudojo daugelį metų“ (kilimo matome tik išvirkščiąją pusę). Kas tai yra „sovietinis“ grindų kilimas? Abejoju, ar jame išausti kokie Lenino ir Stalino profiliai, ar bent jau kūjai su pjautuvais ir žvaigždėmis. Gal taip norėta paaštrinti kūrinio pranešimą, bet ar nederėtų paprasto patriušusio grindų kilimo vadinti tiesiog „sovietmečio“ kilimu, jei išties buvo pagamintas ir naudotas būtent tuo laikotarpiu? Ypač kad darbo aprašyme giriamasi, jog „menininkė sukuria unikalų santykį su vietos gyventojais ir atskleidžia savo jautrumą laiko, istorijos ir skirtingų kartų klausimams“. Tačiau toks, švelniai tariant, nejautrumas terminams, o tiksliau – nesigaudymas situacijoje, kurią neva tiria, būdingas nemažai daliai jaunesnės kartos menininkų.
 
Na, o jeigu jau norite tikrai sovietinių kilimų (ne grindų, o sieninių), keletą jų galite pamatyti Taikomosios dailės muziejuje vykstančioje parodoje, pristatančioje tekstilės meno raidą Lietuvoje („Absoliuti tekstilė“). Turbūt kaip tik jie, kartu su senaisiais gobelenais, ir bus pagrindinis žiūrovų traukos objektas. Kiti eksponatai – iš sovietmečio arba posovietmečio. Reikia pasakyti, kad geriausią įspūdį šioje parodoje daro tie bet kurio laikotarpio kūriniai, kurie, būdami dekoratyvūs savo prigimtimi, nesistengia apsimesti tokiais nesą. Bet paskui prasideda keisti dalykai. Ir nepaisant milžiniško kuratorių atlikto darbo, ši didžiulė, bet konceptualiai nelabai sustruktūruota paroda palieka kiek slegiantį jausmą. Kodėl?
 
Gal todėl, kad į savo pačios klausimą „kas toliau?“ paroda neduoda atsakymo. Be to, naujausių laikų tekstilės istorija čia pateikiama gana inertiškai, supaprastintai ir netiksliai, o parodos aprašymas ir vėl neatitinka to, ką matome. Priešingai parodos tekstų teiginiams, jau dešimtajame XX a. dešimtmetyje (lygiagrečiai su tekstuose minimais „eksperimentais ir autorine technika“) atsirado subversyvūs bandymai paneigti tekstilės, kaip dekoratyvaus meno, principus jos pačios priemonėmis, ar išeiti už tekstilės, kaip paviršiaus meno, ribų (tai nereiškia iš 2D į 3D), tik būtent tokia tų darbų prasmė beveik nebuvo plačiau suvokta, o ir sekėjų, bent jau kiek atspindi ekspozicija, nesulaukė, o tie autoriai vėliau pasitraukė iš tekstilės lauko į kitas meno sritis. Pati tekstilė (kalbu apie kūrinius, ne apie organizuojamas parodas), užuot, kaip teigiama, tapusi „integralia šiuolaikinio meno dalimi“, liko savosios medijos kieme, kuriame skilo į dvi pagrindines kryptis. Viena įsileido dar įvairesnes technikas ir naujausias technologijas bei netekstilines medžiagas ir įvairių kitų meno rūšių kalbą būtent tekstilės mene. O kita dėl priverstinio konceptualizavimo beveik prarado kūrybingą dekoratyvumą ir idėjinį subtilumą, bet tikro konceptualumo dažniausiai neįgijo ir todėl, manau, atsidūrė aklavietėje. Žinoma, buvo ir išimčių. Galbūt visa tai bus panagrinėta rengiamoje mokslinėje studijoje? Nes parodoje tiesiog teigiama, kad „pirmojo XXI a. dešimtmečio ir pastarųjų metų Lietuvos tekstilės laukas prarado medžiagiškąjį identitetą“ ir „neįmanoma apie aukščiausios vertės šio laikotarpio meno projektus kalbėti kaip apie tekstilės pavyzdžius“, nors dauguma parodos eksponatų iš šio amžiaus kalba visiškai priešingai – kad tekstilė vis tiek išliko paviršiaus menu, į pirmą vietą iškeliančiu medžiagą ir atlikimo techniką bei jos kokybę. Savaime tai nieko blogo, nes juk akivaizdžiai norima išlaikyti tokią tradicinę meno rūšį kaip tekstilė. Blogiausia, kai visomis išgalėmis bandoma tai paneigti, užuot vysčius ir stiprinus jau turimas dekoratyviąsias ir medžiagiškąsias pozicijas. Trumpai tariant: kam stengtis įvynioti „Mešką šiaurėje“ į „Raugerškio“ popierėlį?
 
Gal simboliška, kad keliaujant iš Taikomosios dailės muziejaus į Šiuolaikinio meno centrą kelią pastojo Katedra – su projekcija ant šono. Liaudžiai neva padovanotame neva kalėdiniame sveikinime nykiausios rusiškos animacijos stiliumi nupieštas agresyvus mužikiškų manierų Santa Klausas stvėrė elnią už ragų ir įsukęs kažkur sviedė, paskui pasirodė visur tiesiog privalomas ir ne mažiau mužikiškas karžygys kunigaikštis, kuris, atskridus gulbei, sakė jai „skrisk iš čia, višta“, paskui dar įvyko kažkoks agresyvus pasimėtymas dovanomis, o tada du spalvoti kiškiai ant kalnelio gėrė „Paulig“ kavą. Viskas. Nieko nesupratau, išskyrus tai, kad čia kavos reklama, bet buvo šlykštu. Reginys aiškiai nutaikytas į patį žemiausią, koks tik įmanomas, žiūrovų lygį. Tarsi nei dekoratyvaus, nei konceptualaus, nei šiuolaikinio, nei modernaus, nei viduramžių, nei priešistorinio, nei apskritai jokio meno niekada nė būti nebuvo. Ką daryti? Eiti gerti po balkonu?
 
„Absoliuti tekstilė“
veikia iki gegužės 31 d.
Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais nuo 11 iki 18 val., sekmadieniais nuo 11 iki 16 val.
 
„Kitas matymas“
veikė iki sausio 11 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradieniais–sekmadieniais nuo 12 iki 20 val.
 
Kalėdinis sveikinimas nebeveikia

 

Morgane Tschiember, „Pow(d)er“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
Morgane Tschiember, „Pow(d)er“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Wilfrid Almendra, „George“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
Wilfrid Almendra, „George“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas.
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas.
Vita Gelūnienė, „Vienaragio medžioklė“. 2011 m. Paroda „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje
Vita Gelūnienė, „Vienaragio medžioklė“. 2011 m. Paroda „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas. E. Levin nuotr.
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas. E. Levin nuotr.
Eglės Gandos Bogdanienės eksponato fragmentas parodoje „Absoliuti tekstilė“. T. Kapočiaus nuotr.
Eglės Gandos Bogdanienės eksponato fragmentas parodoje „Absoliuti tekstilė“. T. Kapočiaus nuotr.