Ketvirtadienio vakare Berlyne ispanų režisierės Isabel Coixet filmu „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) iškilmingai atidarytas 65-asis tarptautinis kino festivalis. Filmo veiksmas nukelia į 1908-ųjų Grenlandiją ir pasakoja apie Arkties tyrinėtojo žmoną, norinčią padėti vyrui ir įkurti stovyklavietę. Tačiau Juliette Binoche herojė nelabai įsivaizduoja, ką reiškia arktinis šaltis ir kaip jį išgyventi. Jai padės jauna inuitė, gyvenanti ledo name. Dviejų skirtingų civilizacijų, bet stiprių moterų suartėjimo istorija spalvingame istoriniame fone, matyt, neatsitiktinai pasirinkta festivalio atidarymui. Juk pernykštis atidarymo filmas – istorinė Weso Andersono stilizacija „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – vis dar pelno apdovanojimus. Regis, ir šiemet istorija bus ne vieno Berlinalės filmo tema ar fonas. Dar sunku pasakyti, kas paliks didžiausią įspūdį, bet milžiniškoje festivalio programoje jau spėjau pasižymėti kelis filmus, kurių aprašymai žadina viltis.
Į XX a. pradžią atsigręžė Werneris Herzogas, jo konkursinio filmo „Dykumos karalienė“ („Queen of the Desert“) herojė – britų mokslininkė, rašytoja ir slaptųjų tarnybų agentė Gertrude Bell (1868–1926). Trečiojo dešimtmečio pradžioje ji suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant politiką Artimuosiuose Rytuose ir tapo derybininke tarp britų bei buvusios Otomanų imperijos musulmonų vadų: kalbų mokėjimas, susitikimai su įtakingais Kairo, Basros ir Bagdado veikėjais suteikė jai skirtingų pusių pasitikėjimą ir pagarbą. Pagrindinį vaidmenį Herzogo filme sukūrė Nicole Kidman ir tai truputį baugina, ar filmas netaps tik moteriška „Arabijos Lorenso“ versija, bet viliuosi, kad „Dykumos karalienė“ sugrąžins gerokai primirštą didžiojo kino vizionieriaus stilių.
Kito konkursinio filmo „Aferim!“, kuris festivalio programoje įvardytas „Balkanų vesternu“, kūrėjas rumunas Radu Jude žada kelionę į 1835-ųjų Rytų Europą, tuometinę Valakiją (bijau, kad ji niekad nebuvo Balkanų dalis), ir pasakoja žandaro tėvo ir jo sūnaus odisėją ieškant „čigonų vergo“, kuris įtariamas turėjęs meilės ryšį su vietinio bajoro žmona. Filmo herojų laukia susitikimai su skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonėmis – turkais, rusais, krikščionimis, žydais, rumunais ir vengrais. Visi jie turi savo prietarų ir nusistatymų, perduodamų iš kartos į kartą. Ši parabolė apie Europos pakraščius sukurta remiantis dokumentais ir dainomis, kurios bene tiksliausiai išsaugojo skirtingų tautų tapatybę.
Pastebėjau, kad visada politiškai angažuotos Berlinalės konkurse po ilgokos pertraukos šiemet vėl atsirado filmų iš Rytų ir Vidurio Europos. Tai suprantama, nes svarbiausi įvykiai dabar vyksta Ukrainoje, nuo jų priklausys ir Europos ateitis. Ukrainoje buvo filmuota ir dalis konkursinio Aleksejaus Germano jaun. filmo „Po elektriniais debesimis“ („Pod električeskimi oblakami“, Rusija, Ukraina, Lenkija). Filmas nukelia į netolimą ateitį – 2017-uosius. Pasaulis laukia didelio karo, bet filmo herojai, kuriuos klasikinė rusų literatūra pavadintų „nereikalingais žmonėmis“, stengiasi gyventi toliau. Jų likimus susieja vienas nebaigtas statinys, aplink kurį ir klostosi filmo veikėjų istorijos. Jaunasis Germanas (ko gero, juo režisierius liks dar ilgai) ankstesniame „Popieriniame kareivyje“ įrodė mokąs kurti posovietinės erdvės viziją, iš tėvo jis išmoko ir dėmesio detalėms. „Po elektriniais debesimis“ buvo kuriamas ne vienus metus, regis, keitėsi ir jo koncepcija, todėl įdomu, kas iš viso to išėjo, juolab kad scenarijaus bendraautoriumi įvardytas ir visai kitokios jausenos kūrėjas Krzysztofas Zanussi.
Prieš mėnesį rusų žiniasklaida rašė, kad Maskvos valdininkai pasiūlė Peteriui Greenaway’ui perrašyti kai kurias scenarijaus apie Sergejų Eizenšteiną vietas. Valdininkų netenkino, kad būsimame filme bus atskleistas rusų kino klasiko homoseksualumas. Man regis, jie pavėlavo, nes pirmasis Greenaway’aus filmas apie didįjį režisierių „Eizenšteinas Guanachuate“ („Eisenstein in Guanajuato“, Olandija, Meksika, Suomija, Belgija) jau bus rodomas Berlinalės konkurse. Filme rodomi 1931-ieji, kai trisdešimt trejų pasaulį sudrebinusio „Šarvuočio „Potiomkino“ autorius atvyko į Meksiką kurti filmo apie Meksikos revoliuciją. Čia jo draugais tapo Frida Kahlo, Diego Rivera, kitos Meksikos garsenybės, čia jis išgyveno įspūdingą meilės nuotykį. Netrukus Stalino sugrąžintas į SSSR, režisierius niekad nepamatė nufilmuotos „Que viva México“ medžiagos, kuri iki šiol sugeba stulbinti ne tik Eizenšteino gerbėjus. Ekscentriškus personažus menininkus garbinančiam Greenaway’ui Eizenšteinas, manau, suteikė galimybę sukurti, kaip jis pats sakė, tragiško klouno istoriją.
Įdomu, kaip į „Eizenšteiną Guanachuate“ sureaguos vienas geriausių režisieriaus kūrybos žinovų, Eizenšteino namų-muziejaus ir Kino muziejaus Maskvoje steigėjas, kino istorikas Naumas Kleimanas. Pernai jis buvo priverstas pasitraukti iš Kino muziejaus direktoriaus pareigų, nors jo ginti vieningai stojo pasaulio kino bendruomenė. Berlyno kino festivalis šiemet pagerbs Kleimaną „Auksine kamera“, kuri nuo 1986 m. teikiama svarbiems kino veikėjams kaip ypatingos pagarbos ir pripažinimo ženklas. Ceremonija vyks vasario 12 dieną. Po jos bus parodytas Tatianos Brandrup filmas „Kinas: viešas reikalas“ („Cinema: A Public Affair“), skirtas Kleimanui ir ne vieną kinematografininką suformavusiam jo Kino muziejui.
Kita „Auksine kamera“ šiemet bus apdovanotas ir garsus dokumentininkas Marcelis Ophülsas. Apskritai dokumentiniam kinui, jo žanrų bei formų įvairovei Berlyno kino festivalis šiemet skirs itin daug dėmesio – žadama parodyti per 80 dokumentinių filmų, surengti diskusijų su garsiais kūrėjais, susitikimų su dokumentinio kino prodiuseriais, kūrybinių dirbtuvių, vis gausiau visame pasaulyje rengiamų dokumentinio kino festivalių pristatymų bei susitikimų su jų direktoriais.
Sėkmingas šiemet Berlynas ir lietuvių kinematografininkams. Į antrą oficialią Berlyno kino festivalio Panoramos programą atrinktas Alantės Kavaitės filmas „Sangailė“, jame suvaidinusi Aistė Diržiūtė įtraukta į jaunus Europos aktorius Berlinalėje reklamuojančią „Shooting Star“ programą. Pirmasis „Sangailės“ seansas žiniasklaidai vyks jau vasario 7 dieną.
Jaunojo kino forumo programoje aptikau ir dar vieną filmą, kuriame minima Lietuva. Tai Izraelio kūrėjų Limor Pinhasov Ben Yosef ir Yarono Kaftori Ben Yosefo filmas „Me’kivun ha’yaar“ („Out of the Forest“), kurio pagrindas – Panerių žudynių stebėtojo žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštis.
Konkursinius filmus vertins žiuri, kuriam šiemet vadovauja amerikiečių režisierius Darrenas Aronofsky. Žiuri sudaro vokiečių aktorius Danielis Brühlis, Pietų Korėjos režisierius Bong Joon-ho, prodiuserė Martha De Laurentis (JAV), režisierė iš Peru ir Berlyno „Auksinio lokio“ savininkė (už filmą „Liūdesio pienas“) Claudia Llosa, prancūzų aktorė Audrey Tautou ir JAV prodiuseris Matthew Weineris, kurio „Reklamos vilkai“ gerai žinomi ir lietuvių žiūrovams.
