7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Baltas šokis balto meno fone

Šokio teatro „Aura“ spektaklio „Balta balto“ premjera

Helmutas Šabasevičius
Nr. 5 (1111), 2015-02-06
Šokis
Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo
Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo
Šokio teatras „Aura“ jau senokai nebesitenkina vietinėmis pajėgomis, o savo repertuarą formuoja su kitų šalių menininkų pagalba. Tarptautiniu projektu galima pavadinti ir šio seniausio Lietuvoje profesionalaus moderniojo šokio teatro kūrinį – spektaklį „Balta balto“, kurio premjera sausio pabaigoje įvyko Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje.
 
Spektaklio idėjos autorius ir choreografas lenkas Hyginas Delimatas šiuo metu dirba Austrijoje. Postmodernistu save įvardijantis dvidešimt trejų choreografas sukūrė spektaklį, kuriame gausu asociacijų su XX a. pirmosios pusės moderniąja vaizdine kultūra. Kubizmas, suprematizmas, siurrealizmas – esminiai spektaklio tapatybę įvardijantys žodžiai. Lietuviški spektaklio dėmenys – Ramūno Jaro sukurta ir parinkta muzika, Manto Bartusevičiaus šviesos ir Eglės Sakalaitės kostiumai – atitinka esmines choreografą dominančio laikotarpio kūrybos nuostatas: pasakojančios, iliustruojančios, jaučiančios romantinės kultūros principų atsisakymą, siekį priešintis meno, kaip vartojimui skirto objekto, sampratai, kvestionuoti tradicinius grožio ir darnos kanonus. Tačiau pačiame šiuolaikinio šokio kontekste choreografo plastiniai principai, kuriuose jis naudoja jogos ir Moshés Feldenkraiso sistemos transformacijas, neatrodo tokie revoliucingi ir primena „minčių lietų“ konkrečia kultūros istorijos tema.
 
Choreografą dominančius meno (tiksliau, dailės) reiškinius taip pat daugiausia nulėmė sąmoningo, apgalvoto kūrybinio maišto idėjos, priartinančios šį laikotarpį prie šiandieninės konceptualiosios kūrybos, kurioje formalieji idėjų įgyvendinimo principai jau nebeturi lemiamos reikšmės. Spektaklio pavadinimas – laisva Kazimiro Malevičiaus paveikslo „Baltas kvadratas baltame fone“ parafrazė. Tikriausiai nebūtina šio kūrinio pamatyti, norint pajusti ir suvokti dailininko idėjų novatoriškumą. Paveikslo biografijos detalės – medžiagos, matmenys, sukūrimo metai, saugojimo vieta – pritvirtina šią idėją konkrečioje erdvėje ir konkrečiame laike, kartu kiek supaprastina, iliustruoja.
 
Todėl naudodamas konkrečias nuorodas į kūrėjus ir jų darbus, – jos šiame spektaklyje pateikiamos ne vaizdiniais, o garsine forma, tariamos šokėjų, – choreografas spektaklį nutolina nuo savarankiškų sprendimų ir paverčia kiek iliustratyvia kito laiko ir kitų idėjų refleksija, laboratoriniu sinestezijos seansu.
 
Spektaklyje naudojamos judesio formos aiškiai artikuliuotos ir maža teturi to neapibrėžto automatizmo ar meditatyvios laukimo būsenos, kurias dažnai matome Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų darbuose. Tačiau spektaklio ritminė struktūra ne iki galo apgalvota, todėl kai kurios jo dalys (pavyzdžiui, pradžia su keliolika minučių eksponuojamu plastišku, lanksčiu šokėjos ropojimu „tilteliu“) nesugeba suteikti fizine prasme įdomioms judesių kombinacijoms adekvataus turinio. Į spektaklį įterptos frazės skamba kaip tam tikras prasminis balastas: nežinantiems Aleksandro Archipenko, Constantino Brâncuşi, Pablo Picasso, Amedeo Modigliani, Alberto Giacometti pavardžių ir kūrinių šios audioiliustracijos lieka nebylios, o žinančius trikdo nerealizuotomis ikonografinėmis asociacijomis – išskyrus gal „Femme Marchante“: šį pavadinimą tariant scenoje iš tikrųjų pražygiuoja moteris.
 
Spektaklis eklektiškas kaip ir visa modernioji XX a. kultūra – skamba ir klasikinė, ir elektroninė muzika, atskiras jo dalis skiria aklinos tamsos akimirka, vėliau – dūmų uždanga, po kurios eina dar viena iliustracija: automatinės siurrealistų kūrybos principus primenantys judesiai skleidžiant atsitiktinius neartikuliuotus garsus.
 
Iš esmės pasikeitusius XX a. pradžios meninės kūrybos ir jos adresato santykius spektaklyje iliustruoja žiūrovų erdvėje kartkartėmis atsiduriantys atlikėjai – sunaikinta „ketvirtoji siena“ griauna senojo meno sąlygiškumą, bet kartu stato naujas konvencijas, kurias įprasmina meninių deklaracijų poreikį apibendrinantis vokiškai skaitomas naujojo meno manifestas.
 
Įprastinių kūrybinių principų ir net tos kūrybos erdvių dekonstrukcija spektaklyje paryškinama ryžtingai nuplėšiant šokiui būtiną linoleumo dangą: tiesiogine prasme išsimušę sau iš po kojų pagrindą, „Balta balto“ atlikėjai virsta gyvomis kubistinių formų skulptūromis.
 
Šokėjai Alejandro Flora Mora, Anna Karen Gonzalez Huesca, Francesco Dalmasso, Gabrielle Emily Aidulis, Kyrie Oda ir Siri Elmqvist – gerai pasirengę, fiziškai energingi, ir ši energija yra patikima priemonė formuoti ryšį su žiūrovais, bet jo sklandumui dar būtinas spektaklio, kaip meninės visumos, pojūtis, įtikinantys vidiniai argumentai, kurie būtų galėję spektaklį paversti šiuo tuo daugiau nei statistiniu 2015 metų choreografinės produkcijos vienetu.

 

Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo
Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo
Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo
Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo
Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo
Scena iš spektaklio „Balta balto“. Nuotrauka iš „Auros“ spektaklio archyvo