7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip mažuma tampa minia

Pokalbis su vengrų režisieriumi Kornéliu Mundruczó

Kora Ročkienė
Nr. 4 (1110), 2015-01-30
Kinas
„Baltas Dievas“
„Baltas Dievas“
Penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti naujausias žymaus vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó („Delta“) filmas „Baltas Dievas“ („Fehér Isten“, Vengrija, Vokietija, Švedija, 2014 ). Jo premjera įvyko pernai, Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. „Baltas Dievas“ – tai kolektyvinio abejingumo istorija, papasakota mažos mergaitės, kuri išdavė mylimą šunį, lūpomis, ir kartu benamio šuns pasakojimas. Tai ir pasakojimas apie meną, kuris sutaiko visus. Režisierius filmą skyrė pernai mirusiam vengrų kino klasikui Miklósui Jancsó. Pateikiame Kanuose vykusio Inos Denisovos pokalbio su režisieriumi fragmentus. Pokalbis buvo išspausdintas tinklalapyje colta.ru.
 
Ar tiesa, kad šunys, kuriuos rodote filme, buvo paimti iš prieglaudų?
Tiesa. Jie visi – neveisliniai. Net pagrindiniai veikėjai dvyniai. Maža to, mes didžiuojamės, kad po filmavimo kiekvienam šuniui radome šeimininką.
 
O kaip Jūs pasiekėte, kaip čia pasakius, kad jie taip gerai vaidintų?
Juos ilgai, maždaug pusmetį, dresavo amerikietė Teresa Ann Miller. Ji žinoma iš filmų „Bethovenas“, „Komisaras Reksas“, „Mirtinas ginklas-3“, „Kvaiša profesorius“. Buvau laimingas, kai ji surado dvynius. Filmo pradžioje jie panašūs į mielus naminius šunyčius, bet ypatybė ta, kad jie lengvai pavirsta laukiniais šunimis. Du vienas kitam prieštaraujantys instinktai labai reti tarp šunų.
 
Ar Jūs pats dalyvavote dresuojant? Ar kaip režisierius aiškinote šunims, ko iš jų norite?
Ne, viskas buvo atvirkščiai: scenarijų taisėme, kad atitiktų šunų sugebėjimus. Scenarijus buvo perrašomas šunims. Dažniausiai režisierius filmavimo aikštelėje yra žmogus, turintis valdžią. Šįkart turėjau naudingos patirties – visiškai pamiršau apie valdžią. Pamiršau savo ego. Kai dirbi su vaikais ir gyvūnais, tik jie diktuoja taisykles.
 
Ar prisieidavo atsisakyti scenų, nes šuniukai neklausė?
Net neįsivaizduojate, kiek kartų taip atsitiko. Pradėdavome dirbti ir suprasdavome, kad epizodo nebus. Pavyzdžiui, reikia epizodo, kai šunys veikia kartu, o jie – niekaip. Juk net dresiruotas šuo negali vaidinti – jis gali išreikšti tik savo tikrus jausmus.
 
Gal matėte Stanislavo Rostockio filmą „Baltasis Bimas, Juodoji ausis“? Kinologas pasakojo, kaip siekė rezultato: filme vaidinęs seteris iš tikrųjų pamilo aktorių Viačeslavą Tichonovą.
Ne, to filmo nemačiau, bet pasižiūrėsiu, nes smalsu. Užtat mačiau daug kitų sovietų filmų – juk aš gimiau 1975-aisiais, kai per televiziją tik tokius filmus ir rodė. Pas mus Vengrijoje buvo „minkštasis komunizmas“. Nebuvo taip žiauru kaip Rumunijoje. Bet posovietinis periodas baigėsi. Tačiau, žinote, šiuolaikinėje Vengrijoje jaučiuosi daug blogiau. Apie tuos jausmus aš ir kalbu filme. „Baltame Dieve“ – viskas, apie ką aš galvoju pastaruosius penkerius metus.
 
Ir apie ką Jūs galvojate?
Aš vis dar gyvenu Budapešte. Visuomenė aplink mane tampa vis ekstremistiškesnė. Vis daugiau žmonių pasisako prieš demokratiją, prieš laisvojo pasaulio principus. Dabar Vengrijoje – 4-asis dešimtmetis. Pagrindinė žinia – populizmas, nacionalizmas, totalitarizmas. Tai pavojingas mišinys, ypač finansų krizės periodu. Dėl Orbáno (Viktoras Mihály Orbánas – Vengrijos premjeras, – red. past.) ir jo politikos žmonėms Europos Sąjunga kažkuo primena Sovietų Sąjungą. Vengrija ne vieniša: ekstremistai dabar stiprūs Austrijoje, Norvegijoje, net Prancūzijoje. Aš gyvenu visuomenėje ir mano, kaip menininko, uždavinys – ją kritikuoti, sukurti galimybę kalbėtis apie skaudžias temas. Kurti metaforas. Šunys – tai mažuma. Pavyzdžiui, jų vietoje galėtų būti čigonai. Uždavinys, kurį sau kėliau šiame filme, – parodyti, kaip mažuma tampa minia.
 
Aš suvokiau filmą kitaip: man pasirodė, kad pirmoje vietoje yra teologinis aspektas, tik jis parodytas kaip zoosofinis. Šuo Dievas – juk pagonių dievybė. Ar Jums artimas pagoniškas požiūris į pasaulį ir panteizmas?
Jūs viską teisingai perskaitėte. Šunys – geriausi žmogaus draugai. Tai absoliučios, tyros meilės ir draugystės simbolis. Žmogus išduoda, šuo atleidžia. Mano senelis buvo stačiatikių šventikas. Žiūrėdamas į Šventąją Trejybę, aš daug kartų mąsčiau apie Dievą. Kodėl ir kas nusprendė, kad jis atrodo kaip baltasis žmogus? Baltieji užkariaudavo, kolonizuodavo, engė. Šuo to nesugeba. Todėl buvo svarbu, kad mūsų šunys būtų žmonių pamesti, išduoti.
 
Filmas keičia žanrą: jis prasideda kaip filmas visai šeimai, virsta trileriu, o į pabaigą – beveik siaubo filmu.
Kad rastum kino kalbą, kuria galima kalbėti apie šiuolaikinį gyvenimą, turi maišyti žanrus. Aš kūriau politinę melodramą su žanriniais elementais – iš dalies nuotykių filmą, iš dalies filmą-atpildą.
 
Įdomu, kaip jį priims žiūrovai. Kai plakate pavaizduotas šuniukas, taip ir lauki užrašo „Filmas visai šeimai“.
Visada kuriu filmus, kurių tikslas vienas – kad žiūrovas suvirpėtų. Svarbiausia – paveikti jausminiu lygiu. Filmo reklamuotojus užjaučiu: pabandyk paaiškinti žiūrovams, ką jie pamatys.
 
Kodėl filme skamba Ferenco Liszto Antroji vengrų rapsodija?
Manęs jau čia kai kas klausė, kodėl paėmiau „Tomo ir Džerio“ muziką. Man regis, dabar ji labiau asocijuojasi su animacinio filmo herojais nei su Lisztu, ir ši asociacija – tai, ko man reikėjo filme. Viena vertus, tai emblemiška Vengrijai muzika, kita vertus, masinė kultūra ją išplatino visame pasaulyje.
Man labai artima klasikinė muzika. Aš manau, kad paskutinės keturiasdešimt filmo minučių – visiška opera. Platūs gestai, gilūs jausmai – visa tai labai operiška. Nesu režisierius realistas, fiksuojantis menkiausias detales, kaip, pavyzdžiui, broliai Dardenne’ai. Aš juos labai myliu, bet jų kinas – ne mano prigimties. Tačiau opera – mano.
 
Jūs taip pat esate labai literatūrocentriškas...
Mane sieja ypatingi santykiai su rusų literatūra. Paskutinio Vladimiro Sorokino romano dar neskaičiau, pas mus jo dar neišvertė, bet „Ledas“ (viena iš 2005 m. Sorokino „Trilogijos“ dalių, – red. past.), pagal kurį stačiau spektaklį, – iki šiol vienas mano mėgstamiausių. Jau kelerius metus galvoju apie tai, kaip sukurti filmą pagal šią knygą. Dar vienas rašytojas, kurį dabar garbinu, – Johnas Maxwellas Coetzee. Jo „Nešlovė“ – vienas mane suformavusių romanų. „Baltą Dievą“ įkvėpė Coetzee knygos.
 
Pabaigai pats svarbiausias klausimas: kodėl Jums taip patinka skalbyklės? Jų yra kiekviename Jūsų filme.
Viskas labai paprasta. Tai – švaros simbolis. „Baltame Dieve“ skalbyklės pasirodo, kai tarpusavyje kariaujantiems tėvui ir dukteriai atsiranda šansas susikalbėti. Be to, skalbyklės visada puikiai atrodo ekrane.

 

„Baltas Dievas“
„Baltas Dievas“