7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vasario vakarų tonacija

Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa. Forte-piano: [albumas, skirtas lietuvių pianistei / M.K. Čiurlionio namai; sudarytojas Stanislovas Urbonas]. – Vilnius: M.K. Čiurlionio draugija, 2013 (Vilnius: BALTO trader).

Arūnas Staškus
Nr. 5 (1111), 2015-02-06
Muzika Knygos
Knyga apie Aleksandrą Juozapėnaitę-Eesmaa pasirodė kaip pirmoji iš M.K. Čiurlionio namų ir Draugijos serijos, pristatančios iškilius Lietuvos kultūros ir meno puoselėtojus, susijusius su M.K. Čiurlionio vardu ir jo idėjomis. Pagerbkime idėjos autorių, šviesaus atminimo ilgametį namų direktorių Stanislovą Urboną ir jo deklaruotą svarbiausią vertybę – dalijimąsi – jo gimtadienio laikotarpiu. Tai proga pakalbėti apie leidinį, prisimenant ir rengtus šventinius vasario vakarus Čiurlionio namuose. Juose dalyvaudavo didžioji dalis leidinio straipsnių bei prisiminimų autorių.
 
Monografinės knygos apie atlikėjus Lietuvoje pasirodo itin retai. Daugiausia leidinių skiriama dainininkams . Didžioji jų dalis priklauso muzikologės Jūratės Vyliūtės plunksnai, po kelias yra parengę Jonas Bruveris, Jūratė Grickienė ir kt. Tačiau sunku prisiminti, kad Lietuvoje būtų išleista knyga apie pianistą. Ne apie kompozitorių ir pianistą, – keletas leidinių prisimena Balį Dvarioną, Stasį Vainiūną, – bet tik apie šio karališko instrumento maestro.
 
Todėl priminimo ir dėmesio nusipelno knyga apie iškilią lietuvių pianistę Aleksandrą Juozapėnaitę (1943–2012). Juolab kad šis leidinys taip ir nebuvo išsamiau aptartas spaudoje. Knygos sudarytojas – Stanislovas Urbonas. Tai menotyrininkas, 20 metų vadovavęs Pažaislio muziejui, tačiau dailėn pasukęs dėl to, kad dėl rankos traumos negalėjo tapti pianistu. Kiek teko girdėti jį Čiurlionio namuose improvizuojant fortepijonu, tai tikras praradimas Lietuvai. Kita vertus, S. Urbonas sugebėdavo patraukti žymius atlikėjus. A. Juozapėnaitė buvo tapusi viena artimiausių Čiurlionio namų bičiulių. Čiurlionio namų kviečiama, ji atvykdavo koncertuoti, čia buvo pristatomas jos galingasis dvigubas CD – Olivier Messiaeno ciklas „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ (išleista firmos „Semplice“).
 
S. Urbonas vienintelis Vilniuje surengė viešą vakarą-koncertą A. Juozapėnaitei atminti – praėjus metams po jos netekties (2013 m. birželį). Renginio metu Piano. lt salėje pianistės bičiuliai, jos vyras ir sūnus dalijosi prisiminimais, koncertavo taip pat iš Talino specialiai atvykę profesorės studentai.
 
„Šis albumas skirtas Aleksandrai Juozapėnaitei-Eesmaa, talentingai lietuvių pianistei, nuostabaus likimo žmogui, ryškiai asmenybei, profesinį įvertinimą pasiekusiai Lietuvoje, tačiau didžią savo gyvenimo dalį, net 35-erius metus, iki pat mirties, gyvenusiai ir dirbusiai Estijoje su ten sukurta šeima“, – sakoma įžangoje. Knyga nespalvota. Pagal sudarytojo koncepciją – laikytasi fortepijono spalvų. Leidinio pavadinimą S. Urbonas taip pat sieja su gyvenimo kontrastais. „Forte, piano – kaip ir gyvenime, juoda ir balta“, – aiškino jis.
 
Matome, kad leidinys sumanytas ir rengtas dailės pasaulio atstovo. Leidinyje dominuoja pianistės nuotraukos – tai žavus atminimo albumėlis. S. Urbonas jas rinko iš įvairiausių šaltinių, daugybę fotokadrų skolino A. Juozapėnaitės bičiuliai iš savo asmeninių archyvų. Publikuojama daug nematytų istorinių fotografijų. Dailės profesionalas S. Urbonas su meile atrinko pačias gražiausias, charakteringiausias.
 
Štai viršelio nuotrauka – pianistė atsipalaidavusi, jaukiai nugarą atsukusi į klaviatūrą. Ir taiklus vaizdo komentaras cituojant pianistės žodžius: „Vienintelė vieta, kur gerai jaučiuosi – prie fortepijono.“
 
Viršelio atlankuose – lietuviškai ir angliškai pateikiama pianistės biografija, parašyta Živilės Ramoškaitės. Priešlapyje – 1949 m. kadras, fiksuojantis „nulinukę“ Aleksandrą, toliau – Vilniaus ir Talino miestų vartai, pianistės nuotraukos su jos pedagogais Paryžiuje – Atrhuru Rubinsteinu ir Olivier Messiaenu. Nuotraukos pasakoja legendą.
 
Tačiau prie kai kurių šių puikių nuotraukų trūksta paprasčiausios informacijos – kas jose nufotografuota. Pavardžių ypač pasigendama prie kadrų, kuriuose pianistė vaizduojama su kamerinių ansamblių kolegomis (p. 71), koncertų akimirkose su orkestru ir dirigentu (p. 9) ir t.t.
 
Kitaip nei nuotraukos, tekstinis pasakojimas nėra nuoseklus. Tai sudarytojo akiratin patekę du pianistės interviu ir daugybė kolegų bei studentų specialiai parašytų prisiminimų. Didžiausią tekstų dalį – net keturis – parašė pats sudarytojas.
 
Pirmiausia perspausdinamas 1995 m. „Europos lietuvyje“ buvęs A. Juozapėnaitės-Eesmaa ir Rasos Unt, Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkės, pokalbis. Jis pradedamas nuo pasirengimo M.K. Čiurlionio jubiliejiniams metams, paskui aptariama pianistės jausena Estijoje, jai padedantys bičiuliai, pasidžiaugiama sūnaus muzikine atmintimi, pasidalinama realijomis. Kur kas išsamesnis pianistės interviu Lietuvos radijui – „Literatūroje ir mene“ (jau 2013 m. sausį) raštu pateikiamas interviu perspausdinamas šiame albume. „Muzika mane išgelbėjo“, – iš sielos gelmių kalbėjo, o mūsų širdyse tebekalba menininkė.
 
Atsiminimų plotą pradeda buvusi ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono katedros vedėja Veronika Vitaitė. „Radau sau artimą sielą“, – rašo ji. Įstojusi į Čiurlionio menų mokyklą, pateko pas Olgą Šteinberg, jos klasėje mokėsi ir Aleksandra. Mokinės greitai susidraugavo. „Ji mane patraukė savo rimtu požiūriu į pianistės profesiją, meną, darbą, pasišventimą pasirinktai profesijai, – pasakoja V. Vitaitė. – Alytė pasakodavo apie savo nelengvą vaikystę, pokario kolizijas kaime. Mirus Tėveliui, ją paėmė globoti dėdė su žmona, tuo metu gyvenę Vilniuje. Jie dainavo Filharmonijos chore (vadovaujamame K. Kavecko), dažnai išvykdavo gastrolių. Todėl Alytę nutarė atiduoti į vaikų namus. Dažnai užsukdavau pas ją į tuos namus, nemažai laiko praleisdavome mano namuose, kur mano mamytė (irgi našlė), sesuo, brolis stengėsi Alytei suteikti jaukumo, šilumos. Mes su Alyte nesvajojome apie turtingus vyrus, padėtį visuomenėje, norėjome tik pasišvęsti Muzikai, siekti meno aukštumų.“ (p. 32)
 
Muzikologė, Aleksandros bičiulė ir bendražygė įrašų organizavimo ir leidybos srityje Rūta Skudienė atsimena: „Metai bėgo, po susitikimų Vilniuje užsimezgė draugiškas mūsų ryšys ir, berods, 1987-ųjų rudenį iš Talino gavau kupiną nevilties Aleksandros laišką. Rašė, jog įrašyti [O. Messieano, – A. S.] „Žvilgsnius“ jai yra tiesiog būtina. Tuo metu dirbau Vilniaus plokštelių studijoje redaktore ir, administracijai palaiminus, įtraukėme šį leidinį į įrašų planus. [...] Su pertraukomis Vilniaus studijoje „Žvilgsnius“ Aleksandra įrašinėjo nuo 1988 iki 1994 m. [...] Pianistė kiekvieną savo įrašytą garsą, akordą, jų trukmę, spalvą, intensyvumą ir dar daugelį kitų dalykų, liudijančių aukščiausią interpretatorės meistriškumą, vertino stebėtinai tiksliai, kūrybiškai, gebėjo įrašuose įgarsinti esminius kūrinio skambesio akcentus. Visi, kas tuo metu buvo šalia – ir ypač instrumento derintojas – taip pat turėjo nepriekaištingai atlikti savo darbą. [...] Visgi dviejų kompaktinių plokštelių leidinys pasirodė tik 2001 m. Lietuvoje parėmus LR kultūros ministerijai.“ (p. 41–42)
 
Plačių apmąstymų albume pateikia profesorės studentas Andrius Vasiliauskas (p. 43–44). „Gyvenimas sukosi tarybinių, merkantilinių interesų verpete. Aleksandros Juozapėnaitės vardas viešumoje skambėjo. Bet skambėjo tiek, kiek gali prasiskverbti į nuolat absurdiško stygiaus saistomą, gandais apie šen bei ten griebiamą deficitą, galus durstančią visuomenę. Inteligentų, išmanančių, suvokiančių, gerbiančių muziką, tuomet buvo, ko gera, daugiau negu šiandien, bet visuomenei reikia ne vien iš begalinio talento ir giliausio profesionalumo gimstančios tylios muzikos. Visuomenei reikia vardo, sensacijos, skandalo, visko, kas dirgina jusles. Tai, ko su kaupu turime šiandien. Ką gali reikšti begalinis pasišventimas, giliausi išgyvenimai, jei jie nepaversti reklamuojama preke? Tik tarybiniais laikais ta pati prekė buvo pakuojama vienaip, o dabar kitaip. [...] Kas žmoguje prikelia nusmurgusius kūrybinius pradus? Apie tai galima rašyti traktatus, studijas, kurti romanus. Paskui man pasakojo, kad Aleksandros vaikystė buvo labai sunki, kad nuo mažų dienų ji suprato tikrų vertybių kainą ir kad per bekompromisinę kovą ji tapo asmenybe. [...] Dėl daugybės priežasčių: suirutės, bėgimo, nepriteklių, įvairių rūpesčių, mintis, kuria profesorė su tavimi kažkada dalinosi, atrodė miglota, neaiški, neaktuali, nereikalinga. Pagaliau tu ją supratai ir nenori nieko daugiau žinoti, bet tik tą, pačią svarbiausią mintį, apie tikrąją prasmę.“
 
Leidinys papildytas vaizdine informacija apie 8 kompaktines plokšteles, kurias pati viena ar greta kitų pianistų įrašė A. Juozapėnaitė-Eesmaa.
 
Man, kaip pianistui, knygoje trūksta platesnės tematikos. Nepateikiama išsamių interpretacijos apibūdinimų, koncertų recenzijų, kurias juk galima nesunkiai surinkti. Beveik neminimas asmeninis pianistės bendradarbiavimas su jos amžininkais kompozitoriais, lietuviais ir estais, kurie, kaip žinome, ją labai vertino. Intriguotų ir kitų jos kolegų, pavyzdžiui, garsiojo dirigento Neeme Järvio mintys. Vis dėlto albumas turi pačią svarbiausią dalį – porą kompaktinių plokštelių. Vienoje sudėta Lietuvos leidybos įrašų – Čiurlionio ir Messiaeno kūriniai. Kitas atskleidžia pianistės talentą įsijausti į skirtingų epochų ir stilistikos muziką. Girdime Jeano-Philippe’o Rameau,Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno, Fryderyko Chopino, Stepheno Hellerio opusus.
 
Šis leidinys – sentimentų kupinas nuotraukų ir garsų albumas. Jis tikrai praverstų besidomintiems kultūros istorija ar trokštantiems įsijausti į jautriai skambinamą muziką.