7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie deguonies prisodrintą utopiją

Pokalbis su „Kino pavasario“ svečiu Gustu Van Den Berghe

Irena Alperytė
Nr. 14 (1120), 2015-04-10
Kinas
Gust Van Den Berghe
Gust Van Den Berghe
Gustas Van Den Berghe (g. 1985 m. Briuselyje) išgarsėjo trilogija „Flandrijos kūdikėlis Jėzus“, „Žydroji paukštė“ ir „Liuciferis“. Pastarąjį šiemet rodė „Kino pavasaris“. „Liuciferio“ veiksmas nukelia į Meksiką, kur Liuciferis pasirodo kaip žmonijos gelbėtojas. Jis duoda visiems tai, ko jie geidžia. Irena Alperytė klausė jauno režisieriaus, iš kur jo kūryboje religiniai motyvai.
 
Mūsų personažai, svajonės ir vaizdiniai juk ateina iš vaikystės, ar ne?
Ko gero. Manęs neauklėjo televizija ar kinas, juo labiau – pasakos. Visų istorijų šaltinis yra mama – vaikų rašytoja. Ji – vienintelis žmogus, kurio nuomonę vertinu.
 
Kokie buvo mėgstamiausi vaikystės personažai?

Labai mėgau Dievo klouną iš italo Tomie de Paolos knygos „Klounas“ („The Clown of God“). Jis yra cirko žongliruotojas. Jis išgarsėja ir turi pasirodyti visiems karaliams. Pagaliau jis užauga, bet žmonėms jo triukai neberūpi, ir vaikinas tampa valkata. Vieną vakarą jis pamato bažnyčią, daug žmonių, besibūriuojančių šventoriuje. Jis klausia: „Kas čia vyksta?“ Paaiškėja, kad Kalėdos. Žmonės gieda giesmes, o herojus įsmunka į bažnyčią. Kai bažnyčia ištuštėja, jis sako Dievui: „Nieko negaliu tau paaukoti, moku tik žongliruoti.“ Jis vėl imasi kamuoliukų ir kažkokiu stebuklingu būdu žongliruoja geriausiai gyvenime. Jis prideda vieną kamuoliuką po kito, kol pamato greta stovint vienuolį, ir jo kamuoliukai pabyra žemėn, bet jis pakelia akis ir išvysta auksinį kamuoliuką – ten, kur esama Kristaus kūdikėlio. Labai mėgau šią knygą būdamas vaikas. Istorija, kurią papasakojau, parašyta Pranciškaus Asyžiečio tradicija. Vaikystėje norėjau būti šventuoju ir žaisdavau Pranciškų Asyžietį sode.

 
Kiek Jums buvo metų?
Kokie 8–9.
 
Ir kalbėdavotės su paukščiais?
Taip. Laukdavau, kol atskris paukščiai. Kalbėdavausi su Dievu. Keista, nes šiaip jau nebuvau labai religingas, mano mama pabrėždavo dvasinę pusę. Su ja kalbėdavomės apie tai, o broliai ir sesės laikė mane pamišėliu.
 
Kiek šeimoje buvo vaikų?
Šeši.
 
Jie domisi kinu?
Na, jie šaiposi iš mano filmų ir personažų. „Ak, tas Gustas“ – sako jie.... Ir man tai visai smagu.
 
Pasirodo, jau nuo aštuonerių kryptingai ieškote.
Bet kai tau sueina penkiolika, visa tai dingsta ir tampi baisiu padaru... Maištauji. Tačiau kai grįžti prie kino, atkuri tas nematomas šaknis. Iš pradžių buvę labai giliai, tie dalykai suskamba filmuose.
 
Sąmoningai stojote į kino režisūrą?
Visai ne. Po mokyklos buvau sutrikęs ir net nesvajojau apie kiną. Tik vėliau pagalvojau – o kodėl gi ne?
 
Sprendimas buvo atsitiktinis?
Galima sakyti, kad taip. Nors, man rodos, mama buvo tas žmogus, kuris pasiūlė man stoti. Man tada buvo kaip ir tas pats. Jei būčiau patekęs į teatrą, dabar būčiau teatre. Bet kine galėjau prisiliesti prie menininkų asmenybių, kurios suteikė šventų akimirkų. Tai buvo Briuselyje, studijuojant audiovizualinius menus žymiojoje RITS (School of Audiovisual and Performing Arts). Jau ketverius metus pats dėstau ir prisimenu, kad anoje mokykloje išmokau apginti savo idėjas. Apskritai nieko savo gyvenime nesigailiu.
 
Jūsų „Žydroji paukštė“ buvo filmuojama Toge, Afrikoje, abu personažai – juodaodžiai. Kodėl? Ir kodėl Maeterlinckas?
Reikėtų kalbėti apie triptiką. Pirmasis filmas buvo labai lokalus ir religinis. Antrąjį norėjau kurti anapus religijos, kalbėti apie vaikus ir dirbti su tais, kuriems tikėjimas ir mąstymas neatskiriami. Religija nebuvo svarbi. Prodiuseris papasakojo apie panteistinę gentį Toge – nekolonizuotą, šimtmečius gyvenančią tradiciškai. Tada skaičiau Maeterlincko „Žydrąją paukštę“. Tai simbolistinis kūrinys, o simbolizmas Belgijoje buvo labai veržlus judėjimas. Beje, kūrinys buvo parašytas Rusijos teatrui ir atrodė senamadiškas, bet mano simbolistinė siela rado jam prieglobstį Toge. Tad pradedant ryšiu su gamta – kaip religija, kaip varomąja jėga –  šis ciklas buvo apčiuopiamas, gyvas, kalbantis apie Afriką veikiau kaip apie gyvenimo ciklą. Filmo siužetas gana paprastas – jis apie tai, kaip vaikai gali augti susiliesdami su gamta.
 
Ar filmas teigia, kad turime vytis žydrąją paukštę?
Nemanau, kad esmė paukštės gaudymas. Tikiuosi, kad mirties patale man ant delno tupės paukštė, kurią galbūt matysiu tik aš.
 
Kaip Pranciškus?
Būtent tokios patirties trokščiau. Troškimas ją pagauti – tai smalsumas. Man rodos, siekti vertingiau nei turėti. Pirmajame filme daug paukščių. Pažiūrėję visą trilogiją, žiūrovai turėtų suprasti, ką norėjau pasakyti.
 
Yra daug personažų, kurie paveikia mus mažus. Viena iš jų – Merė Popins.
Manau, esu labiau Merė Popins nei Haris Poteris. Man neramu, kad Hario istorija vis tęsiasi nuo knygos prie knygos. Jei žiūrėtume „serialą“ apie Merę Popins, idėja dingtų. Kitaip tariant, nežinome nei istorijos pradžios, nei pabaigos. Faktas, kad istorija niekaip nesibaigia, ją profanuoja.
 
Žinau, kad Jus įkvėpė Hieronimas Boschas pirmame filme, Giovanni di Paolo paskutiniame. Kaip svarbus vizualinis aspektas?
Tai tiesiog ideali vieta svajonei. Visada siekiu eliminuoti nereikalingus elementus, kad žiūrovai pamatytų kažką daugiau. Mano įvaizdžiai neužbaigti.
 
Romeo Castellucci spektakliai taip pat remiasi paveikslais ir kartais dėl to kyla skandalų.
Belgijoje irgi buvo su Castellucci susijusių skandalų. Bet man klostosi kiek kitaip, juk nekuriu nei politinių pareiškimų, nei romantinių istorijų. Beje, Katalikų bažnyčiai jau taip pat laikas pagalvoti apie įvaizdžius, istorijas, pėdsakus. Laikas leisti prisipildyti deguonies tam fantastiniam tekstui, kuriuo ji remiasi, išversti jį į modernybės kalbą. Antraip kova bus pralaimėta ir laukia muziejaus ateitis. Kas gali būti žiauriau už tuščią bažnyčią? Štai kodėl man patinka dirbti su senais siužetais, suteikiant jiems naujus pavidalus. Ant griuvėsių statome naują bokštą. Filmuose nemoralizuoju.
 
Kokia yra kino režisieriaus misija?
Teatre žmonės gali užsimerkti, kine – ne. Tai didelė atsakomybė. Labai tikiuosi, kad jaunųjų kino kūrėjų karta atsigręš į praeitį. Kartais kine pretenduojama į kažką itin „nauja“. Manau, tai klaidingas požiūris. Reikia suteikti seniems dalykams naują gyvenimą, jei norite, išversti į dabarties kalbą. Nereikia sakyti vaikams, kad tai „nauja“. Pasaulis nėra naujas. Bet mes, žmonės, puikiai mokam griauti, deginti, užmiršti, tad reikia daug daugiau drąsos kurti kažką nauja seno vietoje. Tai kitas diskursas, visiškai nenormalus, bet tai mano diskursas. Nenoriu kartoti Fellini, Pasolini ar Tarkovskio, noriu būti adekvatus pats sau. Noriu būti Gustas.
 
Ar save laikote utopijos, ar distopijos menininku?
Sakyčiau, labiau utopijos. Bet atviros, kurioje yra durys. Augau saugioje aplinkoje. Man rodos, dabar stinga saugumo. Orwellas dabar jau realybė. Norėčiau sukurti deguonies prisodrintą utopiją su atviromis durimis. Ar langu. Nes utopija arba rojus baugina. Tai siaura, uždara.
 
Muzika Jums taip pat atrodo svarbi.
Muzika man išties svarbi – ji atvedė į kiną. Ji – mano pagrindinė herojė. Beje, neseniai buvau pakviestas statyti Mozarto „Užburtąją fleitą“. Paprašiau tik laisvės. Bet finale pasitraukiau, atsiribojau nuo baigto spektaklio, nes užsakovams nepatiko mano sprendimas viską uždaryti į rylą. Dabar jie gastroliuoja be manęs. O aš ir vėl svajoju apie Mozartą.
 
Jūsų gimtoji kalba flamandų ar prancūzų?
Flamandų. Ir tai smarkiai veikia viską, ko imuosi. Jei būčiau prancūzakalbis, būčiau vizualesnis. Nes juk mąstome per kalbą. Geriausias to pavyzdys – fantastinis belgų teatras. Arba šokis.
 
Turite omenyje Janą Fabre’ą?
Kad ir jį. Prancūzams vis dar reikia išsilaisvinti iš Molière’o, iš kostiumų. Flamandai yra tai, kaip jie kalba. Dialektas mums labai svarbus. Beje, su olandais kalbame viena kalba, bet tuo viskas ir baigiasi, o prancūzai mums kaip „didysis brolis“. Mes suprantame juos, bet jie ne visada supranta mus.

 

Gust Van Den Berghe
Gust Van Den Berghe