7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Naujas menininkės autoportretas

Audronės Petrašiūnaitės paroda „Iš toli sugrįžta miškas“ galerijoje „Meno niša“

Kristina Stančienė
Nr. 15 (1121), 2015-04-17
Dailė
Audronė Petrašiūnaitė, „Iš toli sugrįžta miškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Iš toli sugrįžta miškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė mėgsta persikūnyti. Dar visai neseniai ji savo paveiksluose buvo virtusi Lady Gaga su rausvais nuogo kūno ar žalios mėsos apdarais, negyvomis sceninio grimo kaukėmis... Šis kūrybos posūkis į televizinę, masinės kultūros realybę gestiškos lietuvių tapybos, dažniau išpažįstančios orų mitinį kalbėjimą, fone atrodė drąsus ir keistas. Personažas ryškiai apšviestoje scenoje – viešos kančios, nepakeliamo skausmo metafora, kažkuo primenanti beviltiškas deformuotų kūnų kankinimo scenas Franciso Bacono paveiksluose. Sadomazochistiniai Lady Gagos pasirodymai tapytojai buvo parankūs ir kaip vaizdiniai moters fiziniam bei dvasiniam pasauliui atverti. Abjektiškas nedailumas, grubumas, perregimi ir susiliejantys veidai, figūros, siluetai – tarsi viena į kitą sudėtos dėžės-slėptuvės, kuriose glūdi kokia nors intymi ir kartu visuotinė, bendra archetipinė tiesa: kad kūnas yra mirtingas, kad neišvengiamai ateina akimirka, kai jam nepakeliamai ima skaudėti, darosi ankšta, nepatogu, gėda... Įvaizdindama skandalingąjį popmuzikos simbolį, tarsi tenkindama vujaristinius stebėtojo potroškius, tapytoja kartu kalbėjo ir apie save – kovą ir susitaikymą su fizine negalia, kasdienį buvimą su ja. Tai ne kančios apoteozė, o jos tyrimas tapant, arba – apžiūrinėjant iš arti, glostant, čiupinėjant, pripažįstant ją neišvengiama savojo gyvenimo dalyve, partnere, bendrininke, naikintoja ir įkvėpėja. Panašų aktą su savo kančia nuolat atlikdavo Frida Kahlo, tik Petrašiūnaitei dažniausiai reikalingas kito fizinis, išorinis pavidalas, arba – stiprus savojo apibendrinimas.
 
Užtat naujausiuose kūriniuose Petrašiūnaitė kitokia – baikšti laukinių girių elnė, kurios siluetas susilieja su sijonuota moters figūra. Ji tarsi jau nebe šeimininkė savo jaukiuose kambariuose, kurių fragmentus prisimename iš ankstesnės jos tapybos. Juose išsirikiuoja medžiai, pasak pačios tapytojos, kadaise pamatyti namuose brėkštant rytui, miške atsiduria minkšti krėslai, tarsi žemės kupstai, pievomis virsta languoti lovatiesių kvadratai. Šiose kompozicijose tarsi kiek priblėso šalti lediniai ir raudoni, skaudžiai ryškūs „popscenos“ tapybinio periodo atspalviai. Tarsi grįžo ankstesnioji, atpažįstama, kamerinė, jauki ekspresionistė, kurios kūryba, pasak Algio Uždavinio, „ilgą laiką atrodžiusi kaip rami, kaleidoskopiškai kintanti upės tėkmė, mirganti savo atspalviais ir niuansais, tarsi nektaru apgirtęs gulėtum Višakio Rūda tekančios Misisipės pakrantėje, kontempliuodamas tai, kas atsiveria it svaigus ir neaprėpiamas gyvenimo sapnas“(„Audronė Petrašiūnaitė: prarastos laimės žemėlapiai“, Dailė, 2007 m., rugpjūtis). Nors ir ne visiškai išsižadėjusi popmuzikos simbolio perukų, kostiumų spalvų aitrumo, dabar perregimus siluetus Petrašiūnaitė tapo kaip vienas kito atspindžius, efemeriškas kartotes, kuriose neatskirsime objekto nuo jo emanacijų. Nesantys ir tuo pačiu metu reprezentuojami paveiksle, jie yra tarsi langai žiūrėjimui, savotiški žvilgsnio plyšiai.
 
Pastarųjų metų drobėse tapytoja kloja dažą didelėmis, ramiomis dėmėmis, suvaldytomis spalvinėmis struktūromis, ne erzindama, provokuodama, o greičiau kontempliuodama ir ramindama. Be to, šiuose paveiksluose vis aptinkame kates. Tai amžinos Petrašiūnaitės tapybos dalyvės, realaus ir metafizinio pasaulio tarpininkės, savo minkštomis letenėlėmis be garso tipenančios per visas jos drobes, jaukiai susisukusios, snūduriuojančios, tarsi stabdančios paveikslo laiką, nugramzdinančios vaizduojamą sceną į somnambulišką romaus būdravimo būseną. Jos pasiduoda glostomos nematomo veikėjo rankų, tarsi primindamos fizinio aplinkos patyrimo svarbą šios menininkės kūryboje.
 
Tačiau viena Petrašiūnaitės tapyboje nesikeičia. Tai autoportretiškas, dienoraštinis kūrybos pobūdis. Galima sakyti, kad jos tapyba yra fenomenologiška, nes siekia pažinti ir perteikti išgyvenimus ir aplinką „tiesiogiai“, atspindėti kito patyrimą tokį, koks jis yra iš tiesų, čia ir dabar, esamuoju momentu. Fenomenologinei pasaulėvokai artimas ir menininkės siekis patirti save ir pasaulį ne tiek per intelektualų pažinimą, kiek per tiesioginį suvokimą, intuiciją. Todėl jos drobėse vidiniai išgyvenimai ir išorės įspūdžiai susilieja ir kaskart tampa įstabia atsivėrimo akimirka. Tarkim, jaunesnės kartos tapytojos Eglės Gineitytės kūrybos metafizika iš esmės reiškiasi per laiko ir erdvės sustingdymą, įšaldymą, o Petrašiūnaitės atveju – per ekspresiją, moteriškas, skausmingas ir kartu autobiografines atvertis.
 
Nors pažodinė konkretybė gal ir nėra Petrašiūnaitei labai svarbi, parodai parašytas puikus, jausmingas jos pačios tekstas atskleidžia, kiek gamtos motyvuose, konkrečiai – miško peizaže, ji mato įvairiausių atspalvių, tonų, sužadinančių vaizduotę ir tapybinius „instinktus“. Be to, juk, pasak menininkės, pas ją į namus ateina ne koks nors abstraktus, o konkretus Višakio Rūdos miškas, visada buvęs ir jos namų vietoje, ir nors dabar neregimas, nėra pasitraukęs, o tik pakeitęs pavidalą arba persikėlęs į kitą realybės dimensiją. Norint pajusti kasdienės aplinkos ir gamtos artumo svarbą menininkės kūryboje, jos namuose galima neakivaizdžiai „pasisvečiuoti“ Modernaus meno centro parengtame videoreportaže. Taip pat – žvilgtelėti į Višakio Rūdą, dar menančią Viktoro Vizgirdos tapybinius regėjimus, per interneto paieškos langą. Net ir toks medijuotas, fragmentiškas žiūrėjimas parodo, kad tai ramus ir žalias kraštas, o menininkės namus gaubia ramybė ir susikaupimas. Ant jos stalo žiovauja katės, jos traukia savo serenadas tiesiai į kamerą ir stengiasi įsitaisyti šeimininkei ant rankų... Tačiau už šių atsitiktinių įspūdžių slypi gilesnė prasmė. Viename interviu Petrašiūnaitė sako, kad nors paveikslas atsiranda ne prie molberto, jį reikia „matyti“ savo vidumi, tačiau kalba ir apie aplinkos svarbą – orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu tapant, jaučiant lauke augantį ąžuolą ir jo kamienu tekančius gyvybinius syvus („Tapytoja Audronė Petrašiūnaitė: „Aš paveikslų „nedarau“, aš jais gyvenu“, www.bernardinai.lt, 2013 03 17). Vadinasi, santykio su natūra požiūriu Petrašiūnaitės tapyboje tarsi apsisuka laiko ratas ir grįžtama prie emocingos arsininkų gamtos pajautos. Gamta menininkei rūpi „grynuoju“ pavidalu, be šiuolaikinės civilizacijos urbanistinių priemaišų, gal net kiek pagoniškai, panteistiškai. Kita vertus, sutapatindama miško struktūrą su interjeru, ištrindama jų ribas, tapytoja peizažą naudoja kaip atspirties tašką sudėtingesniam, daugiasluoksniam pasakojimui sukurti.
 
Taigi, nauji A. Petrašiūnaitės paveikslai skatina susimąstyti ir apie peizažo, arba, kalbant plačiau – gamtos vaidmenį šiuolaikinėje lietuvių tapyboje. Plėtodama savitą antropomorfizuoto autobiografinio peizažo žanrą menininkė tik patvirtina, kad gamta savo struktūrų įvairove išlieka menui begaline, neišsemta stichija. Tai ir įkvėpimo šaltinis, ir įrankis tapybinei klausai treniruoti, ir motyvas, vaizdinys ar tramplinas visai kito pasakojimo link.
 
Paroda veikia iki balandžio 21 d.
Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

Audronė Petrašiūnaitė, „Iš toli sugrįžta miškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Iš toli sugrįžta miškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Vakaras Višakio Rūdoje“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Vakaras Višakio Rūdoje“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Stebuklingas elnias“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Stebuklingas elnias“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Mano ruduo“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Mano ruduo“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Lopės glostymas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Lopės glostymas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Miškas mano namuose“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Audronė Petrašiūnaitė, „Miškas mano namuose“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.