François Couperinas, Claude’as Debussy, Olivier Messiaenas – tai kompozitoriai, kurių muziką pažįsta kiekvienas profesionalas. Apibūdinant jų kūrybinį indėlį ne tik į unikalios prancūzų muzikos tradicijos raidą, bet ir į visą Vakarų muzikos istoriją, peršasi žodis „žibintas“, nes kiekvienas jų ryškiai nušvietė savąsias epochas ir tiesė kelius inovatyvioms jaunųjų kūrėjų idėjoms. Vis dėlto gyvu jų muzikos atlikimu pasidžiaugti Lietuvoje pasiseka ne taip ir dažnai, tad jie vis dar yra it „pažįstami nepažįstamieji“, su kuriais susitinkame fragmentiškai ir vėl liekame laukti kito malonaus prisilietimo prie jų muzikos. Šį kartą jis įvyko balandžio 7 d. Vytauto Kasiulio muziejuje, pianistės Birutės Vainiūnaitės fortepijono muzikos koncerte.
Gerai žinoma pianistės puoselėjama tradicija kasmet sugrįžti į mylimą Paryžių, kur ji rengia rečitalius ir atlieka ne tik prancūzišką, bet ir kitų šalių autorių muziką, pristato ten ir lietuvių fortepijoninius kūrinius. Kadangi man pačiai yra tekę apsilankyti viename šių koncertų Paryžiuje, galėjau pasidžiaugti ir programos įvairumu bei spalvingumu, ir gana gausiai susirinkusia publika. Kaip pianistė yra minėjusi savo interviu, Paryžiuje yra ir ištikimų jos gerbėjų, kurių veidus galima išvysti kaskart muzikei sugrįžus koncertuoti į šią kultūros sostinę. Šįkart su tokia nuotaika B. Vainiūnaitė surengė koncertą Vilniuje, skirtą išskirtinai prancūzų muzikai, prie kurios prisiglaudė ir iškilaus prancūziškai rašiusio lietuvių ir prancūzų poeto Oskaro Milašiaus eilės.
Išskirtinę vietą programoje užėmė impresionisto C. Debussy muzika – jo kūrybą pianistė ypač mėgsta. Prieš koncertą kalbėdama radijuje, ji minėjo, kad kompozitoriaus partitūras skaito tarsi knygą, stengiasi įsigilinti į tai, ką pats autorius užšifravo muzikiniame tekste, ir siekia atsikratyti jo muzikos atlikimams būdingų klišių. Koncerte V. Kasiulio muziejuje šias savo mintis pianistė perteikė atlikdama gražiausias pjeses iš abiejų C. Debussy Preliudų fortepijonui sąsiuvinių. Viena yra klausytis keleto paskirų pjesių, visai kas kita – išklausyti keliolika jų iš eilės. Būtent taip atsiskleidžia kūrėjo daugiabriauniškumas ir muzikinės kalbos turtingumas – preliudai, teigiantys kardinaliai skirtingas emocijas ir piešiantys įvairiausius, įtaigiausius vaizdinius, užburia savo vaizduotės turtais. Akivaizdu, kad pianistė, juos atidžiai išstudijavusi, susitelkė į kiekvieno charakterio niuansus, juos išryškindama ir nepaslysdama ant blizgių techninių elementų, juos apgalvotai įtraukdama į bendrą muzikinės idėjos plėtotės logiką. O į preliudų masyvą įtrauktos O. Milašiaus eilės, it atokvėpio akimirkos, leido trumpam pailsėti nuo intensyvių muzikos emocijų, netgi šiek tiek inspiravo apmąstymus, apie ką byloja muzika.
Kalbant apie pirmąjį koncerto opusą – baroko kompozitoriaus F. Couperino pjesę „Mylimoji“ iš Pirmosios knygos klavesinui – verta išskirti ir pačios pjesės subtilumą, ir jos atlikimo grakštumą. F. Couperiną geriausiai pažįstame būtent iš jo klavyrinės muzikos – iliustratyvios ir įvairialypės, o šis opusas – it šiltas pavasario dvelksmas, lengvas, šviesus ir labai prancūziškas. Tokia maniera ir atliktas.
Koncerto programa sudėliota chronologiškai – pradedant F. Couperinu, daug dėmesio skiriant C. Debussy ir paskutinį akordą patikint O. Messiaeno „Pirmajai mergelės komunijai“ iš įspūdingo kompozitoriaus ciklo „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“. Prieš jį skaitytas O. Milašiaus eilėraštis su prierašu „Okeanui“ taikliai apibūdino kompozitoriaus asmenybę, kuri užėmė ypatingą vietą visoje prancūzų muzikos tradicijoje ir tapo inspiracija kitai dinamiškos epochos kompozitorių kartai.
Klausytojams neturėjo kilti abejonių, jog O. Messiaenas yra C. Debussy muzikinės tradicijos tęsėjas – po paskutinės koncerte skambėjusios C. Debussy pjesės „Fejerverkas“ atlikta „Pirmoji mergelės komunija“ atrodė lyg visiškai natūralus tęsinys – kupinas spalvų, subtiliausių niuansų, skaidraus muzikos skambesio. Tačiau kompozitoriaus braižą išdavė tarsi vis pasigirstantys paukščių balsai – nors tiesiogiai jo ciklas „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ nesiejamas su kompozitoriaus paukščių giedojimo tyrimais, bent kiek žinant O. Messiaeno kūrybą sunku buvo tokio įspūdžio nesusidaryti. Tiesa, galinga, įvairių emocijų turtinga, beveik valandą trukusi C. Debussy muzikos mediacija „Pirmąją mergelės komuniją“ šiek tiek užgožė, bet šios muzikos grožio ir gelmės tai, žinoma, nesumenkino.
Drįstu teigti, kad norint suvokti ir pajausti prancūzų muziką reikia ir ją išmanyti, ir turėti subtilų skonį – to kupina visa ši kultūra. Išmokti to galima tik jos klausantis nuolatos ir po truputį įsileidžiant neblėstantį šios muzikos žavesį. Džiugu, kad B. Vainiūnaitė nestokoja entuziazmo ne tik atlikti prancūzų fortepijoninę kūrybą svetur, bet ir pristatyti ją mums, ir taip tapti savotiška prancūzų muzikos ambasadore.
