7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pakeliui į kiną

Filmas apie režisierių Rimą Tuminą „Pakeliui į prieplauką“

Mantė Valiūnaitė
Nr. 15 (1121), 2015-04-17
Kinas
Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“
Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“
Teatro dienos proga Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir praėjusią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas debiutinis Ramunės Sakalauskaitės dokumentinis filmas „Pakeliui į prieplauką“ (Lietuva, 2014). Tai keturiasdešimties minučių kelionė į teatro režisieriaus Rimo Tumino gyvenimo ir kūrybos detales. Filme siekiama sukurti visapusišką režisieriaus portretą, apžvelgiami jo vaikystės atsiminimai, mėgstamos vietos, santykiai su šeima bei kolegomis ir, žinoma, kasdienybė teatre.
 
Dokumentiniame kine svarbią vietą užima biografiniai ar autobiografiniai filmai,  į centrą statantys žmogų. Kaip ir fotografijoje ar tapyboje, filmuose dažnai rodomas kuo nors režisierių sudominęs žmogus, nesvarbu, ar tai būtų svarbi ir įspūdinga asmenybė, ar praeivis gatvėje. Fotografijoje ar tapyboje asmuo sustingdomas laike – talentingi kūrėjai portretuose ir per šią vienintelę užfiksuotą akimirką sugeba aprėpti įvairius portretuojamojo veiklos ar gyvenimo aspektus bei lekiantį laiką, tačiau kinas pasižymi ypatinga savybe atskleisti judantį ir laike esantį žmogų.
 
Vien prisiminus Henriko Šablevičiaus kino portretus galima džiaugtis šio žanro galimybėmis ir talentingo režisieriaus išmone. Jo filmuose portretas gali tapti ir mistine pasaka, ir detektyvu, ir paprastos kasdienybės monumentu, apverčiančiu viską aukštyn kojom. Ką jau kalbėti apie televizijai sukurtą Šablevičiaus dokumentinį trumpametražį filmą „Atspindžiai“, drąsiai eksperimentuojant kino forma perteikusį Stasio Krasausko kūrybą.
 
Pasidžiaugus lietuvių režisieriumi, išgryninusiu portreto dokumentiniame kine formos galimybes, tenka apgailestauti, kad nesugebame mokytis net iš savų. Pirmiausia reikėtų paminėti, kad Ramunė Sakalauskaitė nėra režisierė. Ji – žurnalistė, prisidėjusi prie kelių dokumentinių ir reportažinių filmų gimimo. Savo režisūriniam ir prodiuseriniam debiutui ji pasirinko ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje kuriantį teatro režisierių Rimą Tuminą. Tai asmenybė, kuri, anot artimųjų, kolegų ir kritikų, regis, išties yra galinga, masyvi uola ar bedugnė, kaip ją įvardijo pati Sakalauskaitė. Sekti pasakojimą išties įdomu, juk ne vienam žiūrovui maga pasiklausyti teatro režisieriaus atviravimų, šmurkštelėti į jo repeticijas, išgirsti, ką kalba kolegos, kokios nuotaikos Lietuvos ir Rusijos aktorių balsuose ir užkulisiuose. Filme pristatomas ir režisieriaus darbas Mažajame teatre Vilniuje, ir Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje.
 
Režisierę galima girti už didžiules pastangas kaupiant nufilmuotą medžiagą, gebėjimą dirbti su penkiais operatoriais (Viktoru Radajevu, Albatrosu Flandrezu Munozu, Andrejumi Putilovu, Marcosu Echevarria, Grigorijumi Zundelovičiumi) skirtingose šalyse ir išsaugoti nuoseklumą. Tačiau „Pakeliui į prieplauką“ nepasiekia tos prieplaukos, kurią galima būtų vadinti kinu, o sustoja vos pradėjęs kelionę. Sakalauskaitei nepavyko rasti meninės filmo formos.  Visas „Pakeliui į prieplauką“ – tai gausybė interviu, keli miestų, kuriuose gyvena ir kuria Tuminas, vaizdai bei repeticijų fragmentai. Žinoma, ir tokios sudedamosios dalys būtų iškalbingos, jei į dokumentinį kino portretą būtų pasižiūrėta ne kaip į informacijos perteikimo siųstuvą. Sakalauskaitė liko ištikima žurnalistikai ir pasiūlė televizijai puikiai tinkantį reportažą, trumpai ir greitai supažindinantį su garsia teatro asmenybe.
 

 

Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“
Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“