7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Krystianas Lupa Lietuvoje

„Gazeta Wyborcza“ apie „Didvyrių aikštės“ premjerą

Kora Ročkienė
Nr. 15 (1121), 2015-04-17
Teatras
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Iškart po „Didvyrių aikštės“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre, kovo 30 d. dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ pasirodė Witoldo Mrozeko recenzija „Krystianas Lupa Lietuvoje. Lietuviai jį suvokia visai kitaip nei lenkai“. Pateikiame tekstą skaitytojams.
 
Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre įvyko Krystiano Lupos režisuotos „Didvyrių aikštės“ premjera. Spektaklio koprodiuseris – Krokuvos festivalis „Boska Komedia“. Lenkiška premjera – gruodį.
 
Lupa, kuris ne vienus metus statė „Didvyrių aikštės“ autorių Thomasą Bernhardą ir sukūrė legendinius spektaklius „Kalkverką“ ar „Ištrynimą“, pastaruoju metu vėl grįžo prie austrų rašytojo kūrybos puikiai sutikta, Vroclave pastatyta „Atkarpa“ („Wycinka“). Metai prieš mirtį parašyta „Didvyrių aikštė“ – tai kaltinimas visuomenei, nesuvedusiai sąskaitų su nacizmu.
 
Po premjeros, minint Trečiojo reicho įvykdytos Austrijos aneksijos 50-metį, kilo skandalas. Prezidentas Kurtas Waldheimas (taip pat turintis nacistinę praeitį) pavadino pjesę „dideliu austrų tautos įžeidimu“. Neatsisakydamas šiuolaikinių aliuzijų Lupa sukūrė spektaklį apie sukompromituotą, silpną ir prieš prievartą bejėgę visuomenę.

Hitlerio aikštė
Paskutinių lenkiškų Lupos spektaklių žiūrovus „Didvyrių aikštė“ galėtų nustebinti savitvarda ir minimalizmu. Tuščios erdvės, statiški aktoriai, sėdintys ant suolelių arba ant kėdžių, ir ilgi bernhardiški monologai, kupini nuodingų akcentų. Visi dėvi gedulingos juodos spalvos drabužius – pagaliau juk esame budynėse. Juzefas Šusteris – Oksfordo profesorius iš Vienos – ką tik iššoko pro langą.
 
Pjesės pavadinimo Vienos aikštėje 1938 m. Hitleris pasakė kalbą jį sveikinančiai miniai. Būtent ten tada gyveno žydas intelektualas Šusteris, netrukus sugebėjęs pasislėpti Oksforde. Jo žmona niekad neatsigavo po 4-ojo dešimtmečio įvykių, bet profesorius po karo užsispyrė sugrįžti į Didvyrių aikštę ir susigrumti su praeitimi. Po daugelio metų, pajutęs, kad pralaimi susidūręs su Austrija ir pasauliu, nusprendė grįžti į Angliją. Prieš pat išvykimą iššoko pro langą. Jo mirties akimirką fortepijonas dar buvo nespėjęs atplaukti į salą.

Kodėl kenčia inteligentas
Juzefas Šusteris – tai dar vienas Bernhardo alter ego. Apie rašytoją kalbėta, esą jis nenusižudo tik todėl, kad nuolat rašo. Matome tris atsisveikinimo su profesoriumi aktus. Pirmasis, pats kameriškiausias, tai pasirengimas gedulingiems pietums. Ponia Citel, ekonomė, su kuria profesorius suartėjo prieš mirtį, tvarko drabužius ir batus. Išmėtyti daiktai – neseno buvimo liudijimai. Iš ekonomės pasakojimų, kartu ir niurgzlių, ir kupinų prisirišimo, iškyla kitoks savižudžio paveikslas – pedanto ir mizantropo, įskaudinto žmogaus, įžūliai skaudinusio artimuosius.

Vilniaus „Didvyrių aikštėje“ Bernhardo pesimizmas ir kartėlis kartais priartėja prie autoparodijos ar juodosios komedijos žanrų. Čia visus pranoksta velionio brolis Robertas Šusteris – Kembridžo filosofijos profesorius. Jį vaidinantis Valentinas Masalskis – stipriausia Vilniaus aktorių ansamblio dalis. Bejėgis, sukompromituotas ir apimtas kartėlio, jis vis dėlto žadina simpatiją. Nors visuomenė degraduoja, jis neparodys nė vieno protesto gesto, nes gyvenimas ir taip brangiai kainuoja. „Inteligentiškam žmogui negera, kad jis apskritai privalo keltis iš lovos“, − sako profesorius. Tačiau nors Šusteriai buvo nuskriausti ir nekenčia realybės, jie yra ir jos dalis. Jie skaito tuos pačius bulvarinius laikraščius, bičiuliaujasi su šiuolaikiniu politiniu elitu, patys taip pat yra austrų buržuazija.

Tame pasaulyje, kur net kaltinimai visa apimančiam cinizmui turi būti ciniški, yra dar vienas svetimkūnis, visai kito lygmens personažas. Tai kambarinė Herta, keistai sutrikusi ir tyli. Jos santykiai su mirusiuoju neaiškūs, ji tikėjosi, kad profesorius pasiims ją kartu į Angliją.

Kas linksmina lietuvius?
„Atkarpoje“ liko vietos sapnui apie kitą pasaulį, net jei jis iliuzoriškas. Vietos menininko, kuris palieka susikompromitavusių miesčionių saloną ir nepaisant nieko nusprendžia rašyti, misijai. „Didvyrių aikštė“ nepalieka net tokios vilties. Vienintelis dalykas, gelbstintis personažus, yra bejėgė ironija. Teatrą, kuris yra Šusterio našlės aistra ir pabėgimas, Lupa su Bernhardu negailestingai išjuokia. Galima rasti prieglobstį poezijoje ir mene, bet tik iki tam tikros ribos, − tvirtina Robertas, išeidamas į sceną antrojo veiksmo pabaigoje.
Būtent ši dalis, profesoriaus savižudžio vaikų ir jų dėdės profesoriaus pokalbis, sukelia didžiausią žiūrovų entuziazmą. Ypač Roberto monologas apie valstybės žlugimą. Į sakinius apie Bažnyčios ir verslo galią, apie korumpuotas ir kvailinančias medijas bei visas partijas katalikiškos Lietuvos žiūrovai reagavo plojimais. Savo padarė ir išraiškinga, beveik plakatiška pabaiga. Lupos, kuris pirmiausia laikomas žmogaus psichikos gelmių tyrinėtoju, gerbėjus lenkus gali stebinti, kad jo teatras Vilniuje suvokiamas kaip įtikinama politinė ir visuomeninė satyra.

Parengė K. R.

 

„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.