Monighetti ir Walter Attanasi. D. Matvejevo nuotr.
„Nuo tada, kai pradėjau groti violončele, Mstislavas Rostropovičius man buvo kelrodė žvaigždė“, – sakė įžymus šių dienų violončelininkas Ivanas Monighetti. Jis atvyko į Vilnių M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ dvylikos metų sukakties išvakarėse. Paskutinis mylimiausias legendinio maestro mokinys balandžio 11 d. griežė solo simfoniniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Buvo atliekami M. Rostropovičiaus pamėgti kūriniai: Antonino Dvořako Koncertas violončelei h-moll ir Sergejaus Prokofjevo Antroji siuita iš baleto „Romeo ir Džuljeta“. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo italų maestro Walteris Attanasi.
Apie M. Rostropovičiaus fondą, kurio valdybos pirmininkė nuo pirmos dienos yra Rasa Kubilienė, valdybos narės – Rūta Kėvišienė, Lina Kučinskienė ir kitos aktyvios moterys, dirbančios savanoriškai, be atlygio, yra girdėję tūkstančiai gabių Lietuvos vaikų, ypač tų, kurie pasiryžę savo pasirinktame muzikos, sporto ar mokslo kelyje siekti didžiausių aukštumų. Per dvylika metų fondas nuveikė labai daug, neužtektų ir jaučio odos jo geriems darbams surašyti. Paminėsiu porą įspūdingų skaičių: nuo veiklos pradžios iki šiol fondas išdalijo 2 229 074 litus, parėmė 94 vaikus iki aštuoniolikos metų, suteikė stipendijų vyresniems talentingiems jaunuoliams. Taip pat fondas rūpinosi ir vaikų gydymo kokybe, padėjo įsigyti šiam tikslui reikalingų priemonių. Neseniai Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko koncertas „Dedikacija Maestro“, surengtas M. Rostropovičiaus gimimo dieną, kovo 27-ąją, koncerte surinktos lėšos buvo skirtos Santariškių klinikinės Vaikų ligoninės paramos fondui. Koncerto sumanytojai ir atlikėjai – profesoriaus Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras ir fondo remiami jaunieji atlikėjai.
Violončelininkas Ivanas Monighetti į Vilnių atvyko iš Šveicarijos, Bazelio, kuriame gyvena jau dvidešimt metų ir yra šio miesto Muzikos akademijos profesorius. Iš savo Mokytojo jis perėmė svarbius muzikos ir gyvenimo principus. Giliai religingas muzikantas rengėsi vėlai vakare eiti į cerkvę, – koncerto diena sutapo su ortodoksų Velykų išvakarėmis. Jis pasakojo, kaip 1974 m., prieš apleisdamas Rusiją, M. Rostropovičius jį apkabino, pabučiavo ir pasakė: „Ivanai, tikėk Dievą.“
Pirmiausia Monighetti pasaulyje išgarsėjo kaip šiuolaikinės muzikos atlikėjas. Kūrinių jam parašė žymiausi kompozitoriai – Krzysztofas Penderckis, Iannis Xenakis, Sofija Gubaidulina, Edisonas Denisovas, Tan Dunas ir kiti. Monighetti jaunystėje bendradarbiavo su žinoma azerbaidžaniete Frangiz Ali-Zade (dabar ji gyvena Vokietijoje), savo kūryboje derinančia tradicinės muzikos mugamo formą su modernia technika. Tokį kūrinį ji sukūrė ir jam. Tačiau violončelininkas daug grojo ir senosios muzikos, yra bendradarbiavęs su ansambliu „Hortus musicus“, pats subūrė orkestrą „Camerata Boccherini“, su juo groja XVIII a. muziką.
Daug ką intriguoja neįprasta itališka rusų violončelininko pavardė. Monighetti giminė nuo seno gyveno viename šiaurės Italijos regione, ir dabar dar jų esama. Iš ten kilę ir violočelininko protėviai, XVIII a. atvykę į carinės Rusijos sostinę Sankt Peterburgą. Šiame mieste jie įsikūrė ir pasiliko. Tai tėvo šaka, o motina yra rusė iš Vladimiro srities.
Svečiui grojant Dvořako Koncertą, nesyk prisiminiau šioje scenoje tą patį Koncertą atlikusį Rostropovičių, ypač suskambus itin intymioms kūrinio melodijoms, ilgesingoms ir graudžioms. Monighetti Koncertą grojo taip, kaip šią muziką jaučia dabar, išryškino joje užkoduotas būsenas, didingas patetiškas kulminacijas, iš sielos gelmių sklindančius tylutėlius atodūsius. Solistas frazavo labai lanksčiai ir laisvai, kiekvienai frazei suteikdamas gausių emocinių atspalvių. Šešiasdešimt septynerių metų violončelininkas yra puikios formos. Techniškai sudėtingos kūrinio vietos – gausios dvigubos gaidos, oktavų kaskados, pasažai – jam nekėlė nė mažiausių keblumų, viską jis įveikė lengvai ir nepaprastai energingai.
Tenka apgailestauti, kad orkestras netapo jautriu solisto partneriu. Vienytojo vaidmenį turėjęs atlikti dirigentas kūrinio muzikos vyksmą režisavo labai savotiškai, švelniausiai kalbant. Nuo pat pradžios pajutome, kad solisto ir dirigento koncepcijos nesutampa. Todėl dialogas su orkestru įgavo įtampos, rutuliojosi tarsi trūkčiojant. Keliose orkestro tutti vietose buvo siekta kurtinančių garso efektų, o plėtojant bendras su violončele mintis pritrūko tikslumo ir nuoseklumo. Dirigentas buvo labai įsitempęs, tai persidavė ir orkestrui. O juk Dvořako Koncertą mūsų brandusis kolektyvas yra sėkmingai atlikęs ne tik su M. Rostropovičium, bet ir su daugeliu kitų atlikėjų!
Gerai, kad publika išprašė bisų. Monighetti pasirinko dvi dalis – Sarabandą ir Žigą – iš Johanno Sebastiano Bacho Trečiosios C-dur siuitos. Labai savitai, vadinama autentiška maniera, be vibrato, sodrių spalvų ir „žemiškų“ aistrų atliekama muzika nukėlė į transcendentinę plotmę ir be pašalinių trukdžių leido pasigėrėti muzika bei Ivano Monighetti meistryste.
